„Vidinių sukrėtimų būta ir gan stiprių“, – LRT.lt pasakoja operos solistė Sandra Lebrikaitė-Andriukevičienė, prieš porą mėnesių įsikūrusi Ruandoje, kur jau nuo sausio gyvena jos vyras, buvęs LRT žinių vedėjas Ignas Andriukevičius. Išvykdama Sandra nežinojo, kaip Afrikoje seksis užsiimti muzikine veikla, tačiau ji jau spėjo susirasti bendražygių ir netgi surengti savo koncertų. Tiesa, pastebi, kad klausytojų kultūra Europoje ir Afrikoje itin skiriasi.
– Prieš porą mėnesių persikėlėte į Ruandą, kur jau nuo sausio gyvena jūsų vyras, buvęs LRT žinių vedėjas Ignas Andriukevičius. Buvo lengva palikti namus, bičiulius, savo veiklą ir pasinerti į gyvenimą kitame žemyne?
– Kaip jau suprantate, viskas nutiko Igno iniciatyva, aš jai tiesiog pasidaviau. Žinoma, jog gaila palikti viską, ką kūriau ir puoselėjau Lietuvoje, bet pamaniau, kad galbūt tai tik kartą gyvenime pasitaikanti galimybė ir man įsilieti į visiškai kitos kultūros šalį, pamatyti ir patirti. Neabejoju, kad tai gyvenimo nuotykis.
– Turbūt vyras nuteikė, ko galima tikėtis Ruandoje, kas vis tik nustebino labiausiai, kokius stereotipus apie Afriką galbūt sugriovė?
– Jis, aišku, pasakojo apie tai, kas geriausia. Turbūt pagalvoję apie Afriką, pirmiausia įsivaizduojame čia stūksančias šiukšlių kalvas ir netvarkingas gatves. Tačiau Ignas patikino, kad Ruanda išsiskiria tuo, kad yra itin švari ir tvarkinga šalis, kurioje nėra plastikinių maišelių! Ruanda net vadinama Afrikos Šveicarija. Tikrai tvarkinga ir saugi šalis.
Mane labiau nustebino kiti dalykai, apie kuriuos vyras nė nepagalvojo. Atvykusi čia jau spėjau surengti kelis klasikinės muzikos pasirodymus ir supratau, kad vietos žmonės nepratę ir nemokyti klausytis muzikos. Koncerto metu jie gali ramiausiai atsiliepti telefonu, pasikalbėti ir lyg niekur nieko toliau stebėti pasirodymą.
Europiečiams, paprastai prieš renginius išjungiantiems telefono garsą, tai jau atrodo kiek nesuvokiama. Vis tik suprantu, kad Europoje klasikinė muzika yra reikšminga kultūros dalis, o Afrikoje labiau neįprasta, jog atėjus į koncertą tiesiog sėdi ir klausaisi. Čia muzika ir judesys yra neatsiejami. Turbūt man tai buvo didžiausias skirtumas, tačiau suprantu, jog čia – kita kultūra ir turiu ją priimti ir ugdyti ateinančius į klasikos koncertus.
Išvažiavome ne dėl geriau aprūpinto gyvenimo ir niekada nesiskundėme, kad mums Lietuvoje blogai.
– Tiesa, Ignas į Afriką atvyko jau turėdamas darbo vietą, jūs čia vykote veikiausiai nežinodama, kaip toliau klostysis jūsų karjera, ar bus galimybių dainuoti koncertuose. Tačiau, panašu, galimybių suradote.
– Vyras sakė, kad atsipalaiduočiau ir tiesiog paatostogaučiau, tačiau negalėjau nusėdėti vietoje – juk atvykau ne atostogauti, o gyventi gyvenimą. Kadangi Ruandoje nėra koncertinių įstaigų, į kurias būtų galima nunešti gyvenimo aprašymą ir įsidarbinti, muzikavimas yra paties muzikuojančiojo reikalas. Taigi per pirmąją savaitę išsikrovusi lagaminus ir apsipratusi namuose, iškart pradėjau ieškoti žmonių, su kuriais galėčiau muzikuoti.
Per pažįstamus ir jų pažįstamus susipažinau su soliste iš JAV, su korėjiete, grojančia pianinu ir vokiečiu violončelininku, pradėjome drauge repetuoti ir jau yra suplanuoti pasirodymai rudenį.
Neneigsiu, nelengva – jaučiuosi taip, tarsi būčiau laiku sugrįžus į studijų laikus, kai viską pradedi nuo nulio, tik Afrikoje aplinka tam ne pati paprasčiausia. Tačiau į tai žvelgiu kaip į didelę patirtį – jei jau sugebėsiu rengti koncertus net ir Afrikos širdyje Ruandoje, man jokie dalykai nebebus baisūs. (Juokiasi.)
Vis dėlto, turiu prisipažinti – sunkiausia rasti vidinės motyvacijos. Afrikoje – didžiulis skurdas ir po kol kas didžiausias vietinių rūpestis – kaip pragyventi. Tada susimąstai, kad galbūt dabar jiems reikalingesni rūbai nei koncertai...
– Žvelgiant iš šios perspektyvos, kokį vietos žmonių gyvenimą pamatėte?
– Ypač sunkus gyvenimas tų, kurie neturėjo galimybės įgyti išsilavinimo. Jų mėnesinis atlygis siekia vos 50–300 USD, nors maisto kainos labai panašios kaip Lietuvoje. Provincijose žmonės gyvena dar skurdžiau, be elektros ir be geriamojo vandens, valgo tik tai, ką pavyksta užsiauginti. Mane nustebino, kad net gyvendami tokiame skurde jie šypsosi, jų akys spinduliuoja, vaikai šoka ir dainuoja.
Pirmą mėnesį buvo labai skaudu visa tai stebėti, galiausiai teko priimti, kad tiesiog čia taip yra. Dar vienas man neįprastas dalykas tai, kad čia įsikūrę svetimšaliai ir finansiškai geriau gyvenantys vietiniai namų tvarkytojus, sodininkus ar virėjus samdo ne todėl, kad negali ar nenori patys suktis namuose, o tiesiog norėdami jiems suteikti galimybę užsidirbti. Vis tik žmonių čia labai daug, dauguma jų neturi jokio išsilavinimo, o darbų labai trūksta.
Mes taip pat turime namų tvarkytoją ir virėją. Aš neretai sumoku jaunuoliams, kad sutvarkytų sodą ar nuplautų automobilį, nors lengvai galėtume tai pasidaryti ir patys. Tiesiog, norisi padėti žmonės užsidirbti.
– Turbūt Afrikoje teko priprasti ir prie kitų dalykų. Žiemą kalbėdamas su LRT.lt Ignas pasakojo, kad laikas Afrikoje teka kiek lėčiau ir svarstė, kad jums jis gali būti kiek lėtokas.
– Išties, laikas čia tarsi sustojęs. Manau, kad tai susiję su tuo, kad čia visus metus šilta, saulė leidžiasi ir kyla panašiu metu, gamta praktiškai visus metus vienoda, viskas žaliuoja. Lietuvoje laiko tėkmę pajaučiame per besikeičiančius metų laikus – čia šilta ir užtenka lengvos suknelės, o vos po poros mėnesių jau traukiame megztuką ar striukę. Rodos, pati gamta sufleruoja, kad laikas bėga, viskas keičiasi. Galų gale, dėl tokio gamtos ritmo mes ir patys įpratę planuoti, ruoštis žiemai, ruoštis rudeniui, o Afrikoje žmonėms niekam ruoštis nereikia – čia visada viskas auga, kiekviena diena tokia pati. Turbūt tai diktuoja ir jų gyvenimo ritmą.
Prie to, aišku, tenka taikytis. Mano bičiuliai žino, kad esu plano žmogus, ir jei sutarėme, kad susitinkame 11 val., reiškia, kad ateisiu laiku ar blogiausiu atveju, pavėlavusi kelias minutes. Kai atvykau į Ruandą, sumanėme, kad reikėtų perdažyti namų sienas. Man teko tartis su vietiniais ir pirmą kartą susidurti su jų planavimo įpročiais. Jei jie pasako, kad ateis 11 val., tai greičiausiai taip nebus – jie gali ateiti keliomis valandomis vėliau, gali ateiti išvis kitą dieną. Į susitarimus jie reaguoja labai laisvai, todėl čia ką nors planuotis itin sudėtinga.
Mane nustebino, kad net gyvendami tokiame skurde jie šypsosi, jų akys spinduliuoja, vaikai šoka ir dainuoja.
– Kalbant apie planus ir laiką, kuo jį užpildote Afrikoje? Lietuvoje esame įpratę bėgti, lėkti, kartais net neturime laiko įvairiems pomėgiams...
– Nors laisvo laiko čia turiu daugiau, nei turėjau Lietuvoje, nieko neveikti, ilsėtis ir leisti laiką prie baseino leidžiu sau tik vieną dieną per savaitę, visas kitas dienas susiplanuoju ir užpildau. Kiekvieną dieną dainuoju, mokausi naujus kūrinius – ruošiuosi ateinantiems koncertams, keletą kartų per savaitę dirbu su pianiste.
Prieš kurį laiką pradėjau žaisti tenisą, tad būna, kad ryte susiplanuoju treniruotę, per pietus dainuoju, o vakare keliauju į prancūzų kalbos pamokas prancūzų institute. Taip pat visai neseniai Kigalyje įveikiau pusmaratonį, kurio pasiruošimui reikėjo skirti nemažai jėgų ir laiko, mat treniruotis pusantro kilometro aukštyje, kalnuotoje ir gan karštoje vietovėje nėra lengva. Bet net ir tokiomis sąlygomis pagerinau savo asmeninį pusmaratonio laiką.
Taigi naudojuosi proga skirti laiko veikloms, kurioms Lietuvoje tarp darbų nelikdavo nei laiko, nei jėgų. Bet ir nenoriu aptingti, nes tokiu atveju grįžus į Lietuvą gali būti sudėtinga vėl sugrįžti ir į režimą. Taigi veikiu tai, kas, neabejoju, išeis man į naudą ir ateityje tikrai dar pravers.
– O ar pavyksta susiplanuoti pramogų, išvykti pasidairyti po apylinkes?
– Dažniausiai išvykas planuojame savaitgaliais, kai Ignui būna laisvadieniai. Galėčiau keliauti ir viena, tačiau dar nesijaučiu taip saugiai, kad viena išvykčiau iš sostinės, nes visuose mažesniuose miesteliuose šviesiaodė, mėlynakė tikrai traukia vietinių dėmesį ir tas dėmesys ne visuomet būna malonus. Nors per šį laiką kol esu Kigalyje tikrai jaučiuosi saugi, bet atsarga gėdos nedaro, todėl tyrinėti Afriką paprastai leidžiamės dviese.
Jau spėjome truputį pakeliauti, kopėme į kalną Mount Kabuye, kurio papėdėje yra labai skurdi mokyklėlė su 650 mokinių. Padovanojome jiems sąsiuvinių ir tušinukų. Būdama toje mokyklėlėje vos tramdžiau ašaras. Tokio skurdo aš dar gyvenime nebuvau mačiusi.
Planuojame išvyką į Kongo Demokratinę Respubliką, taip pat norime aplankyti gorilas, nuvykti į Zanzibarą. Artimiausia išvyka laukia į labai gražų miestą Gisenį, prie Kivu ežero, kuriame, pasirodo, žmonėms maudytis nerekomenduojama, nes vandenyje palei krantą gyvena bakterija, kuria užsikrėtęs žmogus gali apakti. Taigi turistauti čia reikia atsargiai ir gerai pasidomėjus, nes gali turėti bėdos.
Svetimšaliai ir finansiškai geriau gyvenantys vietiniai namų tvarkytojus, sodininkus ar virėjus samdo ne todėl, kad negali ar nenori patys suktis namuose, o tiesiog norėdami jiems suteikti galimybę užsidirbti.
– Galbūt jau po poros mėnesių Afrikoje kai kuriuos dalykus Lietuvoje pamatėte kitomis akimis ir pradėjote vertinti kitaip?
– Tiesa, vidinių sukrėtimų būta ir gan stiprių. Aš apskritai labai pasiilgau savo žmonių, savo namų ir aplinkos. Juk išvažiavome ne dėl geriau aprūpinto gyvenimo ir niekada nesiskundėme, kad mums Lietuvoje blogai. Tiesiog pasitaikė proga pagyventi Afrikoje, pažinti kitą kultūrą, šalį ir mes ta galimybe pasinaudojome.
Lietuvą išties labai myliu, taip pat ir savo veiklą, tad neketinu jos visiškai apleisti – jau rugpjūtį sugrįšiu keletui koncertų ir svarbiausia – įrašyti dainos, kurią sukūrė Ąžuolas Paulauskas, o instrumentalą kuria Kasparas Meginis, labai laukiu, kada galėsiu rezultatu pasidalyti su visais. Taip pat rudenį numatyti spektakliai: „Muzikos garsai“, roko opera „Priesaika“, muzikinė komedija „Ar Amerika pirtyje?!“, tad porą mėnesių būsiu Vilniuje. Tai bus puikus pretekstas vėl sugrįžti namo, pamatyti brangius žmones. Visa tai mane labai įkvepia ir motyvuoja.
– Vadinasi, ir vėl su vyru turėsite pagyventi skirtinguose žemynuose. Ar sudėtinga, kai skiria tiek kilometrų?
– Iš pradžių, kai jis tik išvyko, buvo sudėtinga – buvome įpratę kartu keliauti, kartu leisti laisvalaikį. Ilgesnių išsiskyrimų beveik nebūdavo. Tačiau kai supranti, kad tai laikina ir vyksta dėl tam tikrų suprantamų priežasčių, laikas atskirai bėga visai kitaip. O pabaigusi projektus Lietuvoje skubėsiu atgal į Ruandą pas savo vyručius – Igną ir auksaspalvį retriverį Bramsą.
