Santuoką išardęs meilės keturkampis, bandelių kepimo verslas, karjera Holivude, kuri pasibaigė net neprasidėjusi, ir daugybė kitų aktoriaus Sauliaus Sipario gyvenimo epizodų sugulė į knygoje atvirai pasakojamą istoriją. Jis prisipažįsta – Fortūna veidą jam atsuko tik dabar. Ir visai ne profesinėje veikloje, o asmeniniame gyvenime, kai po daugybės metų į jo gyvenimą sugrįžo pirmoji meilė.
„Mano gyvenime dramų ir įvykių būta ne ką mažiau nei gero dramaturgo pjesėse. Nežinau, ar šiandien norėčiau ką nors keisti, nežinau, ar padariau klaidų. Turbūt jų buvo. Bet visa tai yra mano. Nieko neišbraukčiau.“ Tokia S. Sipario citata puošia knygos „Saulius Siparis. Fortūna, kekše!“ galinį viršelį. Padedamas žurnalistės, rašytojos Jurgitos Lieponės, S. Siparis į šią knygą atvirai suguldė savo prisiminimus.
Kelias istorijas jis papasakojo ir Knygų mugėje vykusiame pristatyme, kuriame jį kalbino marti, žurnalistė Ugnė Siparė, prisipažinusi, jog kai kurias istorijas ir ji sužinojo tik iš knygos.
Knygoje pasakojama apie įvairius S. Sipario gyvenimo etapus, pavyzdžiui, apie tai, kaip jis tapo artistu. Nors jo mama Marija Rasteikaitė ir senelis Juozas Siparis buvo aktoriai, o tėvas Rimantas Siparis – operos solistas, jis pats sakė apie sceną nesvajojęs ir negalvojęs.
„Kadangi, galima sakyti, augau teatre, babytė man pasakė, kad kur aš dar galiu eiti – esu trečios kartos komediantas“, – šyptelėjo aktorius, prisiminęs, jog eidamas pro konservatoriją jis pasiskaitė apie stojamuosius ir nusprendė pabandyti.
„Man reikėjo etiudą pasiruošti, o aš net nežinojau, kas tai yra, – prisipažino. – Mama padėjo, paskambino režisierei Daliai Tamulevičiūtei ir sako: „Sūnus ateis, padėk, pasiūlyk kokį etiudą.“ Atėjau, Dalia sėdi, žiūri ir sako: „Eik namo.“
Tąkart, pasak S. Sipario, režisierei užkliuvo jo languotos kelnės, tad teko grįžti namo persirengti. „Tokia ta mano pradžia“, – šyptelėjo jis.
Save lengvai pašiepti nebijantis aktorius su ironiška šypsena prisiminė ir savo debiutą. Šis, kaip pasakoja, buvo liūdnas: „Kai buvau trečiame kurse, mane pakvietė suvaidinti gabalėlį. Suvaidinau, viskas gerai.
Tačiau per Kauno teatre vykusį aptarimą viena kritikė atsivertusi bloknotėlį pasakė: „Liūdnas šito jauno aktoriaus debiutas. Negalima taip eiti į sceną.“ Verkiau po to, sėdėjau, o Eglė Gabrėnaitė mane guodė, sakė – praeis. Taigi ir pradėjau nuo liūdno debiuto.“
Vėliau S. Siparis sukūrė ne vieną vaidmenį dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje, kine. Suvaidinęs keliuose amerikiečių filmuose, jis buvo pakviestas net į Holivudą. Tiesa, karjera už Atlanto baigėsi nė neprasidėjusi.
JAV veikė stipri aktorių gildija, taigi jos nariai sužinoję, kad statomame filme pagrindinį vaidmenį norima atiduoti aktoriui iš svečios šalies, pareikalavo kompensacijų – arba susimokėti už tai, kad samdo kviestinį aktorių, arba pasamdyti 40 gildijos narių. „Jie pasiskaičiavo ir pasakė, kad, sumokėjus gildijai ir man, aš atsieisiu brangiau už Schwarzeneggerį“, – pasakojo aktorius, prisiminęs ir apmaudo kupiną kelionę namo.
Tiesa, tai nebuvo pirmoji jo viešnagė JAV. Kai 1990-ųjų pradžioje ten išvyko su gastrolėmis, viena ten gyvenusi moteris jam pasiūlė dukters ranką ir namą Santa Monikoje. „Pabėgau“, – prisiminė garsus vyras, prisiminęs, jog nenorėjo būti tik kilimėliu prie gražaus namo durų.
Ar galite patikėti, kad šiandien žinomas aktorius kadaise vos netapo politiku, o, atgavus nepriklausomybę ir užgriuvus finansiniams iššūkiams, ragavo ir verslininko duonos? Pastarąjį laikotarpį pats S. Siparis vadina laiku, kai kepė bandeles ir griovė sienas.
„Pamenu, einu pro kioską, kur prekiaujama bananais, o aš savo vaikui jų nupirkti negaliu. Kaip skaudu. <...> Bet tada laikraštyje pamačiau skelbimą, kad parduodama duonos kepimo įranga. Pagalvojau, kad fabriką pasistatysiu“, – šyptelėjo aktorius.
Tiesa, kai įranga atkeliavo, paaiškėjo, kad ji netelpa į veiklai surastas patalpas, taigi aktoriui teko imtis įkalbinėjimo gudrybių ir įtikinti direktorių, kad vieną vakarą sieną reikia nugriauti, o įnešus įrangą – vėl sumūryti. Taip jis ėmėsi kepti bandeles, o jei šios ir nepavykdavo, pagelbėdavo aktoriaus įtaiga. Ši šmaikšti istorija – taip pat nugulusi knygoje.
Apžvelgdamas savo kelią S. Siparis svarsto, jog karjeroje save realizuoti pavyko gal tik 25–30 procentų. „Toks likimas. Aktorius yra priklausomas nuo daugybės aplinkybių – turi atsirasti puikus režisierius, kuris tave pamato, gera dramaturgija... Esi kaip koks miške augantis grybas, kurį turi surasti, pamatyti. Ir tu pats turi būti geras, nesukirmijęs, kad tave įdėtų į krepšį, nuneštų į mugę, parduotų. Man to trūko, atvirai sakau – padaryta kalnai, bet man brangių darbų – vienetai.
<...> Vis tik Fortūna savo veidą man atsuko, tik ne mano karjeroje, ne mano teatriniame gyvenime, o mano gyvenime, galima sakyti, gyvenimo teatre. Čia aš save išreiškiu 100 proc., jei ne daugiau. Vadinamoji apvaizda ar mano sargas atsiuntė man brangų žmogų ir aš juo gyvenu. Tai yra toks gėris“, – prisipažino aktorius ir pridūrė, kad jis jau atrado ramybę.
Nors per knygos pristatymą aktorius nevengė pajuokauti ir pasijuokti iš savęs, knygoje galima perskaityti apie mažai kam žinomą liūdnesnę aktoriaus gyvenimo pusę – širdį veriančią mamos netektį, meilės keturkampį, išardžiusį pirmąją jo santuoką, skaudžias antrąsias skyrybas ir pirmąją meilę, vėl įsižiebusią po 40 metų.
Vis tik aktorius vylėsi, kad, perskaitę jo prisiminimais išmargintus puslapius, skaitytojai supras – svarbiausia kantriai laukti ir tikėti. „Net kai mane buvo apėmusi neviltis, depresijos, vis tiek laukiau. Tikėjimas man atnešė ramybę, kad galiausiai sulauksiu. Svarbu nesiblaškyti, nesidraskyti ir nebijoti. O Fortūna kada nors atsuks veidą. Tai nutiko man, taigi ir kitiems linkiu labai tikėti ir laukti“, – tokia mintimi knygos „Saulius Siparis. Fortūna, kekše!“ pristatymą užbaigė pagrindinis knygos herojus.
