Havajuose jau 8 metus gyvenanti rašytoja, tinklaraštininkė Vaiva Rykštaitė sako po kurio laiko emigracijose ėmusi svajoti, galvoti apie Lietuvą. Vis dėlto supranta, kad būdami brandūs žmonės turime suvokti, jog kiekvienas pasirinkimas kažką duoda, bet kažką ir atima. Tai, pasak moters, galėtume taikyti daugeliui gyvenimo situacijų – motinystei, šeimai, karjerai. Tik svarbiausia, anot pašnekovės, nemeluoti sau – ką bepasirinktum.
– Socialiniuose tinkluose labai daug kalbi apie motinystę, moters santykį šeima, vyru, remiesi labai asmeniškais išgyvenimais. Jais pasiremdama rašei ir, greičiausiai, vieną iš populiariausių savo knygų „Pirmąkart mama“. Ar esi toli nuo tos knygos, nuo to taško, kuriame rašei knygą?
– Hm, čia reikia gerai pagalvoti – niekada apie tai dar nemąsčiau. Viena vertus, sakyčiau, toli, kita vertus – ne visai. Aš ir šiandien juk dalinuosi tuo, kas motinystės temoje man labiausiai rūpi, skauda. Rašydama „Pirmąkart mama“ naiviai maniau, kad po šios knygos motinystės tema man užsidarys, tarsi būsiu jau viską pasakiusi ir dėmesį kreipsiu kitur. Anaiptol! Pirmakartės mamos paranojos mažiau, bet su trečio vaiko gimimu daug naujų spalvų.
– Motinystės temą, veikiausiai, galime pavadinti pagrindine tavo raiškos tema, bent jau kurį laiką. Ar jauti tame įsiprasminimą?
– Matote, galbūt taip yra todėl, kad esu jautri. Pagavi emocijoms, jų analizei. Aš turbūt daug rašyčiau bet kuria tema, kurioje nuolat būčiau. Jeigu dirbčiau kokį humanitarinį darbą, tikėtina, kad labai daug rašyčiau apie jį. Jei būčiau kavos augintoja, greičiausiai, rašyčiau apie kiekvieną kavos pupelę. Bet taip nutiko, kad aš turiu tris vaikus, jie užima visą mano buitį ir būtį.
Kalbėdama su kitomis kūrėjomis esu pastebėjusi, kad jos bando neigti motinystę, atrodyti labai sofistikuotos, būtinai įsiprasminti kažkur kitur, bet, aš manau, kad taip įsiveli į savęs apgaudinėjimą. Žmonėms įdomu, ką tu iš tiesų veiki, jie tai jaučia ir atskiria.
Žiūrėdama į vyresnėlės augimą jau suvokiu, kaip greitai ta vaikystė praeina, todėl su mažyliu stengiuosi šį etapą išsemti, išragauti. Aišku, mama būsiu visą laiką, bet labiausiai vaikučiui mamos reikia iki ketverių metukų, o tada mamos vaidmuo keičiasi, atsiranda ryšys su pasauliu.
– Dabar turi tris vaikus. Ar galėtum apibūdinti, kaip tu pasikeitei po kiekvieno iš jų gimimo?
– Mano draugė sakiusi „two is double, three is not tripple“ buvo teisi. Labai didelis pokytis yra pereiti nuo vieno prie dviejų vaikų auginimo, bet atsiradus trečiam jau nebe taip sunku. Gimus antrajam, iš tiesų visko yra dvigubai – darbo ir laiko, regis, sumažėja dvigubai, tačiau reikia įvertinti, kad atsiranda ir dvigubas atsipalaidavimas. O su trečiu dar paprasčiau, ramiau.
Jei galėčiau sakyti politiškai nekorektiškai, nors ir sakysiu, nes tas politinis korektiškumas mane pradeda kiek užknisti. Tai jei būčiau idealaus pasaulio diktatorė, moterims, kurios jau nusprendžia turėti vieną vaiką, liepčiau turėti ir antrą, kad jos ištrūktų iš tos vieno vaiko visatos. Tai nesveika nei vaikui, nei mamai, o antrasis atneša visai kitokį požiūrį, laisvę.
– Ar matai savyje tą stereotipinę namų šeimininkę, apie kurią sklando tiek pokštų?
– Taip, turbūt. Na, iš tiesų, kai juos tris auginu, maisto ruošimas, skalbimas ir visi kiti dalykai užima labai daug laiko, ypač jei noriu gyventi tvarkingai. Aš negaliu sau meluoti, kad aš tame negyvenu. Sunku ir todėl, kad pilnu etatu dirbu namuose, ir dar kone pilnu etatu dirbu kitką – rašau knygas, skiltį LRT, kuriu reklamas soc. tinkluose, tam juk irgi reikia laiko. Bet mano darbas dažnai vyksta lovoje, prie kompiuterio, todėl į mane niekas rimtai nežiūri – neva tiesiog guli lovoje su kompiuteriu, bet iš tiesų aš gi dirbu.
Aišku, buvimas namų šeimininke kažkiek atbukina. Juk mažiau yra realių socialinių kontaktų, rečiau išeinu iš namų, net galvoju, kaip čia reikėtų vėl bendrauti su kolegomis, pavyzdžiui. Dar yra ir savivertės klausimai, nes ne viskuo spėju pasidomėti, pasiskaityti.
Bet manęs tas pavadinimas „namų šeimininkė“ nežeidžia. Įsižeisti gali tik pats žmogus, jeigu jis pats jaučiasi nesaugus. Aš suvokiu, kad jeigu nenorėčiau, juk ir nebūčiau namų šeimininke. Manęs juk niekas nevertė ja būti, net jaučiu tame malonumą. Manau, kad man su savo savivertė viskas yra tvarkoje, todėl ir nežeidžia tokie epitetai. Galvoju, galbūt galėtų žeisti tas moteris, kurios ne savo pasirinkimu tame yra arba nėra tuo užtikrintos.
– Kaip dabar pati jautiesi? Ar daug yra neišsipildančių lūkesčių, norų ką nors kitaip gyvenime veikti?
– Ilgiuosi savo neišsipildžiusių tapatybių. Kai buvau viena, atrodė, kad spėsiu viskuo pabūti. Dabar, kai mūsų jau kur kas daugiau, imu suvokti, kad kai kas gyvenime jau ir neįvyks.
Neslėpsiu, atsiranda liūdesys, bet tuo pačiu ir priėmimas, susitaikymas. Psichologai sako, kad norėdamas sveikti pirmiausia reikia įvardinti emociją, kurioje esi. Pavyzdžiui, norėjau studijuoti doktorantūrą, dabar jau suprantu, kad, greičiausiai, to padaryti nepavyks, negerai gyventi iliuzija – reikia sau tai pripažinti. Dar sunku paleisti mergaitės archetipą savyje ir pripažinti jau ne tik tapsmą motina bet ir senėjimą.
Atgavusi savo laisvę, kai vaikai užaugs, jau niekada nebūsiu pasaulio ištroškusi jauna mergina, būsiu tiesiog boba su patirtim.
Panašiai yra su gyvenimu Lietuvoje. Visada atrodo, kad dar metai ir grįšiu, dar metai ir grįšiu, o laikas bėga ir suvokiu, kad tų metų Lietuvos jau nepamatysiu. 13 metų negyvenau Lietuvoje, gaila, bet tuos trylika metų gyvenimas juk vis tiek vyko, tik kitur.
Svarbu suvokti, kad kažko netekusi, negavusi, kažką gaunu. Tarkim, norėtųsi nuotykių, kai kurie mūsų draugai praktikuoja atvirus santykius, eina į svingerių vakarėlius. Bet tuo pačiu noriu iškimybės, nugyventi santuojoje kaip mano seneliai, kurie susituokę jau 60 metų. Visur nespėsiu, visko nepatirsiu, kažką tenka paaukoti mainais į tai ką gaunu.
– O realių planų grįžti į Lietuvą yra?
– Daug kalbėjome apie tai su vyru iki karo Ukrainoje. Mane tada apėmė panika, ne tik dėl Ukrainos, bet ir dėl Lietuvos, suvokiau, kad jei dabar kažkas jai atsitikitų, tų trylikos emigracijos metų jau neatsuksiu atgal.
Su vyru į Lietuvą kelsimės tuomet, kai jausimės finansiškai stabilūs. Planavome po trejų metų - tiek dar liko iki mūsų restorano patalpų nuomos sutarties pabaigos. Manęs karas taip neišgasdino kaip mano vyrą, ir aš jį suprantu. Man Lietuva – namai, tėvai, o jam tik šalis, kurios regione šiuo metu nėra saugu. Aš suprantu jį, jeigu mane bandytų vyras tempti kažkur, kur visai šalia vyksta karas, į valstybę, kuri ir turi puldinėjimo istorijų, aš tikrai labai gerai galvočiau – ar noriu ten vežti savo vaikus. Viena yra, kai man ten yra tėvynė ir palikta šeima, o kita, kai jis vertina tiesiog, kur mūsų šeimai yra saugiau. Šią akimirką neatsisakėme šios minties, aš leidžiu vyrui stebėti situaciją, o pati – labai noriu.
– Socialiniai tinklai. Ar tu mąstai apie savo vaidmenį ten, kodėl ir ką ten keli? Ar sieki kažkokio tikslo, ar tiesiog dokumentuoji gyvenimą?
– Aš socialiniuose tinkluose tikrai esu kiek įmanoma savimi, nesuprantu, kam vaidinti. O dėl to, ką keliu, iš tiesų, visada stengiuosi pasakoti dalykus, kurie perteiktų tam tikrą žinutę arba suteiktų emociją. Kitaip nematau prasmės. Ar pavyksta – nežinau \, bet tikiuosi.
– Ar paskaitai savo ankstesnes knygas? Ar neatrodo, kad apie Indiją rašei jau visai ne tu?
– Dabar neskaičiau, bet, veikiausiai, atrodytų, kad kita Vaiva arba moteris dar kitu vardu. Aš kartą pasikeičiau vardą, bet manau, kad galėčiau keisti kas kelerius metus. Skaičiau apie tokią gentį, nežinau, ar ji tikra, ar čia išgalvota, bet jos nariai keičiasi vardus kas kelerius metus, nes jie jaučia, kad pasikeitė asmenybė.
Londone buvau Justa, kai gyvenau Kaune, buvau Justė, Havajuose gyvenu kaip Vaiva. Taip gal net lengviau. Žmonės mane vadina skirtingais vardais, aš atskiriu, iš kurių jie etapų.
– Ar rašai šiuo metu? Ar jau laukti skaitytojams?
– Aš rašau ir rašau, bet niekada nesakau, apie ką, niekada neišduodu. Bet laukti tikrai yra ko. Knyga, mano manymu, bus labai vaiviška, kai kuriems tai kaip tik labai patinka.
