Nacionalinės premijos laureatė, tris kartus apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi aktorė Nelė Savičenko LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ pasakoja, kad dabar didžiausia jos režisierė – anūkė. „Žvengiu iš jos ir galvoju, kam aš taip dar pasiduočiau, išskyrus ją. Niekam gyvenime?“ – kalba moteris, gyvenanti mažiausiai keturiais amplua.
Anūkė – didžiausia režisierė
Mama, močiutė, aktorė, dėstytoja. Kuris vaidmuo artimiausias?
„Reikia visokius vaidmenis išgyventi. Bet jei pasakytų: išsirinkite vieną ar bent jau du. Tai nežmoniška išsirinkti vieną. Aišku, rinkčiausi močiutės“ – atvirauja laidos pašnekovė. Vėliau pajuokauja, kad, tiesa, gal ne visai gerai rinktis šį vaidmenį: „Anūkei būsiu nereikalinga labai greitai, tik retsykiais reikalinga. Tai negali jos rinktis.“
Kalbėdama apie vaikaitę, N. Savičenko pripažįsta, kad tik jai leidžia močiutę režisuoti taip, kaip niekam kitam nesileistų: „Mano anūkė mane režisuoja. Kokie režisūriniai gebėjimai. Dabar griūk, dabar atsistok, dabar ne taip pasakei. Užvaiko ji kaip reikiant mane.“
Paklausta apie laiką savo dukrai, aktorė pripažįsta, kad dėl to ant sąžinės guli akmuo – tai filmavimas, tai repeticijos, ji už kulisų augo.
Atrado dėstytojavimą
„Ar pajutote, jei gyvenime esate tik mama, tik močiutė arba tik aktorė, gali pritrūkti kažko iki pilnatvės?“ – N. Savičenko teiravosi laidos vedėja Beata Nicholson.
Aktorė sutiko, kad toks momentas buvo, kai išėjo iš teatro ir trejus metus nedirbo: „Buvau jauna, didelė maksimalistė. Man atrodė, kad yra ne taip ir viskas turi būti kažkaip kitaip, kažkokie kitokie iššūkiai. Išėjau ir ką įrodžiau? Buvo klaiku. Negalėjau eiti į spektaklius, man spaudė gerklę ir širdį. Galvojau, kodėl aš ne ten? Ką aš padariau?“
Pašnekovė sutinka, kad veikiausiai aktorystė – tikrasis jos kelias, tie treji metai tai įrodė, tačiau leido atrasti ir naujų dalykų, pavyzdžiui, dėstytojavimą.
N. Savičenko metėsi į jį visa galva, nieko nemokėdama, kol visi studentai pabėgo iš paskaitos. „Atėjau į tuščią auditoriją ir supratau, kad nieko nemoku, reikia kitaip“, – pirmąją dėstytojavimo patirtį prisiminė aktorė. Vėliau, jos teigimu, jau suprato, ko auditorijai reikia iš dėstytojo – visų pirma, žinių, jis turi žinoti daugiau už juos.
„Ne vaizduoti, kad daug žino. Jis iš tikrųjų turi daug žinoti, turi turėti didelę patirtį ir gebėjimą bendrauti. Gebėjimą juos sušildyti, užkrėsti. Jei to neturi – sunkiau“, – mintimis dalijosi N. Savičenko.
Būti čia ir dabar
Paklausta, ar prisimena kokių nusišnekėjimų scenoje, N. Savičenko tikina, kas scenoje būta visko. „Ir nusišneki, nes dėmesys ne ten. Aktorystė išmoko būti čia ir dabar, tai dabar visi gyvenimo mokytojai rekomenduoja. Tu kaip sportininkas žinai, kad bėgi ir dabar bus kliūtis, kurią turėsi peršokti. Turi negalvoti apie ją. Bet labai retai būna, kad negalvotum. Nes žinai, kas tavęs laukia. Turi tam pasiruošti, kaip „štangistas“ turi pritūpti, susiimti. Yra tokių scenų. Ir turi rauti“, – kalbėjo pašnekovė.
Į klausmą, ar kada nors jautė, kad kažkas yra gražesnis, kažkas jaunesnis, aktorė atsako – visada. „Taip visada bus. Ir gražesnių, ir geresnių, ir talentingesnių. Bet niekada nebus tokios pat lygiai kaip aš. Nebus. Kažkuo aš skiriuosi“, – svarsto aktorė.
Vis dėlto ji mano, kad esminis dalykas yra tame, ne grožyje: „Yra emocinė skalė, kurią tu paveži arba ne. Daugybė dalykų. Grožis – sąvoka plati. Kiekvienas yra gražus. Kiekvienas žmogus unikalus. Kuo greičiau jis tai suprastų, tuo būtų fainiau jam ir visiems kitiems lengviau. Ir mažiau nervų.“
Humoro jausmas – svarbu
B. Nicholson pasiteiravus, kokie vyrų bruožai labiausiai erzina, aktorė įvardijo humoro jausmo stoką ir „susisvarbinimą“.
„Kai per daug rimtai žiūri į save. Kai mėgsta burbėti labai. Aš irgi mėgstu paburbėti ir su amžiumi prasideda tas nesibaigimas burbesių. Suprantu, kad tai darau ir kad reikia liautis. Tai tas ne taip, tai anas. Man vyruose svarbiausi dalykai – humoro jausmas, gerumas. Ir patikimumas, kad ir kas būtų scenoje, ką tu beiškrėstum. Ar tau baltas lapas staiga išnirtų, nieko neprisimeni. O-ou, nieko nežinau.
Kartą man yra buvusi mirtina pauzė, nežinojau, ką daryti. Buvau Rusų dramos teatre su Valentinu Novopolskiu. Nuostabus jis partneris. Jis tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo, laukė.Visiems atrodė, kad taip ir turi būti“, – prisiminimu dalinosi N. Savičenko.
Anot jos, labai didelis dalykas, kai jauti petį ir daugiau nei tik partnerį, jauti žmogišką bendrumą. „Tokių vyrų yra, ir ačiū Dievui“, – džiaugėsi aktorė.
Visas pokalbis – vasario 11 d. laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
