Etnomuzikologė, televizijos ir radijo laidų vedėja Zita Kelmickaitė pamena, kaip vaikystėje padėdavo siuvėju dirbusiam tėvui. Darbas buvo nelengvas, bet ji su broliu žinodavo – bus pinigėlio, tad gaus saldainių. Moteris pamena ir kailinukus, kurių negalėjo pakęsti, o šiandien ji sako turinti savų aprangos taisyklių. „Geras drabužis toks, kai valgai ir lieknėji, kurį vilkint nieko nesimato. Platesnį pasisiuvi ir toliau valgai – tai geriausia dieta“, – juokiasi Z. Kelmickaitė.
Z. Kelmickaitė sako augusi paprastoje šeimoje – amžinąjį atilsį tėvas buvo siuvėjas, iš jo amato šeima ir gyvendavo.
„Tėvas visą laiką siūdavo. Gerai atsimenu kainas, nes gyvendavome iš pasiūtų kelnių ar švarko. Būdavo 7–10 rublių kelnės, paltas žiauriai brangiai kainavo – 25 rublius. Tada žinodavau, kad gyvenimas pagerės“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvė“ prisiminė Z. Kelmickaitė.
Tėvui į pagalbą atskubėdavo ir mama, ir pati Z. Kelmickaitė su broliu. „Mes su broliu turėjome užduotį. Kai žmonės dirbdavo įvairius darbus ar kasdavo kokius griovius, būdavo tokios baisios darbinės pirštinės. Mama siūdavo, o mums reikėdavo jas išversti. Prakeikdavome tą dieną, nes tekdavo pieštuku vartyti tas prakeiktas pirštines. Bet žinodavome, kad gausime saldainių, nes vėl bus pinigėlis“, – kalba Z. Kelmickaitė.
Garsi moteris sako charakterio savybes, ypač dainavimą ir pasiutimą, paveldėjusi iš abiejų – ir tėvo, ir mamos – giminių. „Mano mama yra iš keturiolikos vaikų, o tėvas – iš septynių. Visi buvo gerai parištais liežuviais ir labai dainingi. Nenusileisti, nepasiduoti, visa avantiūra – iš mamos. Sakė, niekada negalima nuliūsti. O jei pamatytų nesutvarkytais plaukais...
Vieną kartą atvažiavau su bridžiais į Klaipėdą. Sako, mokytoja su tokiomis kelnėmis, rupūži, vagon tik bulvių ravėti. Jeigu neturi pinigų – duosiu, eik, nusipirk normalias kelnes“, – prisiminė Z. Kelmickaitė.
Vaikystėje turėjusi vilkėti kailinukus, kurių negalėjo pakęsti, Z. Kelmickaitė sako iki šiol turinti savų aprangos taisyklių. Svarbiausia – drabužis turi žmogui tikti. „Kadangi esu nuolaidžių pečių, turi būti įstatytos rankovės ir ne kimono, nes būsiu aptaki kaip bulvė. Kitas dalykas – rūbas turi gerai kristi ir būti pakankamai ryškus.
Anksčiau vengdavau pilkos spalvos, nes būsiu kaip pelė, išlindusi iš spalių. Kiti sako – man tas pats. Ne. Smagu, jei drabužis gerai uždengia visas vietas, kurių nereikia rodyti. Geras drabužis toks, kai valgai ir lieknėji, kurį vilkint nieko nesimato. Platesnį pasisiuvi ir toliau valgai – tai geriausia dieta“, – sako Z. Kelmickaitė ir šypteli – iki šiol mėgsta pasiryškinti lūpas, skruostus.
Galbūt todėl, paklausta apie neseniai minėtą 70-ąjį jubiliejų, laidų vedėja numoja ranka. „Man visada 40-mt“, – sako ji ir priduria, kad senatvė – ne liga.
„Be reikalo pas mus žmonės nuvertina ir sako – tas senas. Kai man pasako, kad 40-ies metų žmogus yra senas, man plaukai piestu stojasi. Žmogus gali senti ir būti senas dvasia būdamas 18-os. Jis niekur nenori, jau visko matęs. Ką iš tokio gausi? Nesvarbu, kiek jam metų, jis niekur nenorės eiti, nieko nenorės matyti.
Turi būti smalsus, turi norėti viską pamatyti. Šito nebandei – pabandyk. „Oi, nebandykite šito, čia aštuonkojai, gali vidurius paleisti.“ Tai gerai, nors žinosi, kad paleido kada nors gyvenime. Nesuprantu, ar tiems žmonėms kas nors užriša akis? Žmogus juk tu toks pat. Su jausmais, su profesija, su patirtimi.
Būna, sako, neturiu, ką daryti, kaip nuobodu. Kelkis, eik, pasisiūlyk į ligoninę, gal reikia vaikams ligoniams pasakų paskaityti? Gal reikia padėti? Aš, kai jau nieko nebegalėsiu, bet kojomis galėsiu remtis, nueisiu į ligoninę ir sakysiu: „Gal ciocios tokios reikia?“ Galėčiau jiems papasakoti ką nors, pasikalbėti. Nes žmonės net pasikalbėti neturi su kuo“, – mintimis dalijasi Z. Kelmickaitė.
Ji prisiminė ir kadaise širdin įsirėžusią istoriją. Sykį traukiniu iš Vilniaus važiuodama į Klaipėdą aplankyti mamos, Z. Kelmickaitė paklausė greta sėdinčios moters, kodėl ji tokia liūdna. Bendrakeleivė atsakė, kad neturi dėl ko džiaugtis, nes neteko vyro.
„Sakau, kiek laiko? Ji sako, dešimt metų. Galvoju, nieko sau, toks liūdesys. Kvailai paklausiau: „Ponia, turbūt turite vaikų?“ Taip, sako, mano vaikai abu geri. <...> Sakau, o jei vaikus staiga atimtų ir sakytų – keičiam, vaikus atimam ir atiduodam vyrą. Ji sako, pasiimčiau vyrą.
Tai, sakau, labai mylėjot. Ji tada pažiūrėjo į mane ir sako: „Mano vaikai nuostabūs, bet tai jų gyvenimas. O mes su vyru turėjom savo gyvenimą. Tai mūsų gyvenimas“, – prisiminė Z. Kelmickaitė, tada sukrėsta tokio moters nuoširdumo.
Ir savo pašnekovų nuoširdumą ji laiko bene gražiausia savybe. „Žmonės tau atveria virtuvę, pasakoja apie savo nelaimes, pasidalija nuotraukomis. Jie pasidalina savo gyvenimu. Tada žiūrovai tą gyvenimą irgi pajaučia“, – sako Z. Kelmickaitė.
Visas pokalbis su Z. Kelmickaite – kovo 18 d. laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
