„Ta liga ateina paslaptingai ir kažkas viduje keičiasi“, – LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ pasakoja Aldona, su vėžiu susidūrusi net 3 kartus. Trečiąkart, pajutusi tuos pačius nuovargio simptomus, pati suprato, kad vėl kažkas negerai. Jai pavyko įtikinti gydytojus sudaryti sąlygas pasitikrinti ją operuojant ir buvo rastos 4 metastazės. Tačiau ir tai viską į Dievo rankas atidavusiai Aldonai netapo niūria lemtimi.
Triskart išgirstas onkologines diagnozes Aldona Kerpytė prilygina perkūnui iš giedro dangaus, cunamiui ir kardo dūriui, kurie buvo sunkūs ir skausmingi, bet vis tiek vilties neatėmė. Po paskutinio susitikimo su nepageidaujamu svečiu jau praėjo 12 metų, o Aldona, kaip pati sako, toliau teka kaip upė, kurios neužtvenksi.
Iš pradžių moteris skubėjo mintyse save laidoti, o paskui supratusi, kad ne ji savo gyvenimo šeimininkė, nusiramino ir patikėjo likimą Dievui. Dabar Aldona padeda kitiems onkologiniams ligoniams – jos įsteigtas psichologinės ir dvasinės pagalbos centras gyvuoja jau keliolika metų. Pašnekovę kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Aldona, kai prieš 21 metus sužinojote, kad štai tokia jūsų diagnozė, kokia tai buvo diena, kokios buvo mintys, jausmai?
– Tai buvo 2000 metai. Man buvo 39-eri, o dabar – 60-imt. Tuo labai džiaugiuosi. Vasario 14 dieną, tokią įspūdingą dieną, sužinojau, kad man nustatė vėžį. Aišku, buvo labai liūdna. Kai išgirsti tą diagnozę, atrodo, kad gyvenimas baigiasi ir dar taip anksti, kai tu pilnas jėgų, planų. Lyg nebepajėgi gyventi, atrodo, viskas baigėsi. Staiga supranti, koks tas gyvenimo skonis, kokia jo vertė. Galvoji, kaip toliau gyventi.
– Buvote skubantis žmogus?
– Aš buvau darboholikė, pietų pertraukas praleisdavau dirbdama. Buvau įsisukusi, buvo Lietuvos nepriklausomybė, galėjai kurti, dirbti, buvo daug laisvės atrasti kažką naujo. Tas labai traukė, gundė, leido gyventi, bet paskui įsuko į tokią rutiną, voverės ratą, kai tu dirbi, dirbi ir staiga tampi tik funkcija, o išlipti iš to rato yra labai sunku, nes tu nenori nuvilti kitų, į tave visi krauna lūkesčius. Tu šito nori, bet nebepajėgi. Prieš kurį laiką pajutau, kad nebeturiu jėgų, kad man visa sėkmė nebeduoda džiaugsmo.
– Ar tada į jūsų gyvenimą atėjo tas neprašytas palydovas, kai gal pasąmoningai pajutote, kad norisi iš to rato pabėgti?
– Pajutau, kad pavargau, labai pavargau. Daugumai tikriausiai toks būna ir perdegimo sindromas, kai nustojame save mylėti, neįvertiname poilsio, ramybės reikšmės. Atsimenu, kad tai pajutau porą metų prieš ligą, pradėjau sakyti: Dieve, pakeisk mano gyvenimą; nežinau, ką reikėtų keisti, ką daryti, bet kažkas man nebepatinka, aš nebejaučiu džiaugsmo. Būdavo rytais labai sunku keltis. Nėra ko skųstis, bet nėra jėgų gyventi.
– Kai tą diagnozę sužinojote...
– Jau buvo trečia stadija. Ta liga ateina paslaptingai ir kažkas viduje keičiasi. Pačioje pradžioje nėra matomų fizinių pokyčių, bet iš tiesų kažkas tavo viduje keičiasi. Aš, kai pažvelgdavau į veidrodį, matydavau save pilką ir galvodavau: kas vyksta? Tarsi nėra ką keisti, bet žinai, kad nebepajėgi, o planų vis daugiau, projektus rašyk ir kurk...
Tai nebekėlė džiaugsmo ir aš pradėjau svajoti apie tai, kad reikėtų pakeisti gyvenimą. Bet kaip – nežinau. Jis pasikeitė ligoninėje vasario 14 dieną. Tą dieną Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje man gydytoja pasakė: jums yra vėžys. Tiesa, ne taip – ji bijojo mane išgąsdinti ir sakė: nieko tokio, bet nuvažiuokite į Santariškes, jums reikia pasidaryti profilaktiškai chemoterapiją.
Grįžau į palatą ir galvoju: nuo kada profilaktiškai kas nors gydomas chemoterapija? Dar nesusigaudžiau, bet kai nuvažiavau į Santariškes, supratau, kur patekau ir kas man gali būti. Man rekomendavo grįžti į Klaipėdą ir ten gydytis. Sukandau dantis, nes nebuvo kaip rėkti. Paskui nuvažiavau pas draugę, pasiėmiau rankšluostį ir išsiverkiau. O po to... Na, ką darysi, gyventi reikia.
Priverkti rankšluostį rekomenduoju ir kitoms – išverkti viską, tas labai sveika, bet sustoti ir žengti nauju keliu.
Po 3 metų man diagnozavo kitą vėžį. Man buvo trečia kiaušidžių vėžio stadija, o po 3 metų – didelio piktybiškumo antros stadijos krūties vėžys. Na, galvojau, dabar jau tikrai mirsiu.
– Kaip sekėsi tas gydymas?
– Gydymas buvo nelengvas, buvo sunkios chemoterapijos. Aš gulėdavau ligoninėje, vien nuo tos minties, kad bus chemoterapija, pradėdavo pykinti.
Po paskutinės chemoterapijos išėjau į koridorių, vaikščioju ir galvoju: o, pasikeitė gyvenimas. Bet ar aš to norėjau? Iš tikrųjų nežinojau, ko aš noriu. Bet įvyko pokytis, visiškas – dar po 9 metų, kai pakeičiau darbą ir išėjau dirbti į Šv. Pranciškaus onkologijos centrą. Bet svajonė išsipildė.
– Kada įvyko antras susitikimas?
– Po 3 metų, bet man diagnozavo kitą vėžį. Man buvo trečia kiaušidžių vėžio stadija, o po 3 metų – didelio piktybiškumo antros stadijos krūties vėžys. Na, galvojau, dabar jau tikrai mirsiu. Visiškai aišku, dienos suskaičiuotos.
Bet kažkaip priėmiau viską. Aš, aišku, esu tikintis žmogus, viską atidaviau Dievui, sakiau: Dieve, aš savo rankose jokios gyvybės nelaikau, nevaldau nei sekundės – visa mano gyvybė yra tavo rankose. Įvyko tas pokalbis, kai viena pati nuėjau į bažnyčią, sėdėjau ir mąsčiau: na va, dabar mirsiu ir ką aš po savęs palieku? Ko gailėsiuosi, kad nepadariau? Staiga tie visi darbai neteko reikšmės. Taip, tai reikšminga mūsų socialiniame gyvenime, bet ir kitas tuos dalykus padarytų, ne tik aš.
Galvoju, ne, šito dalyko aš nesigailėsiu. Nepamačiau viso pasaulio, nenuvažiavau į kažkokias keliones? Ne, galvoju, ir ne tai, ir ne tai, ką pastatei ar padarei. Viskas tapo visai ne taip. Ir galvoju: o tai kas yra tai, ko aš gailėsiuosi, kad nepadariau? Kad mažai mylėjau. Kad artimiesiems, kurie yra šalia manęs, laikas buvo tik tas, kuris liko nuo mano darbų, nuo mano planų, nuo mano visos tos veiklos, kai ta veikla mane padarė tik funkcija, nebe žmogumi. Aš taip susimąsčiau ir galvoju: dabar yra tas laikas mylėti tuos žmones. Dar, galvojau, reikia jiems ir pasakyti, kad aš jau mirštu, gailiuosi už tą ne kartu būtą laiką...
Kai kuriems parašiau atvirukus su atsiprašymais, su viskuo. Ir kažkaip atsipalaidavau, galvojau: dabar yra svarbiausia santykiai, mūsų buvimas kartu, kaip mes praleidžiame kažkokią šventę. Investuoti į bendrystę yra labai svarbu, ne į daiktus, bet į santykius, į tą bendrą buvimą kartu, pasivaikščiojimą, kavos atsigėrimą, gerą pokalbį, gerą meilės ryšį ir su artimaisiais, ir draugais.
Jeigu palygintume tuos vėžio atvejus, tai pirmas – kaip audra giedrą dieną, antras – kaip cunamis, kuris nušluoja visą tavo gyvenimą, o trečias buvo kaip aštraus kardo dūris į širdį.
– Jūs išgyvenote pirmą kartą, antrą, tai buvo skirtingų vėžio rūšių diagnozės. Ir tada – vėl tas perkūnas iš giedro dangaus.
– Po antrojo vėžio dar praėjo 9 metai ir tada išgirdau trečią diagnozę. Tai buvo pirmo vėžio metastazės, kurių nesimatė. Bet mano intuicija tai labai jautė. Vėl pradėjo kartotis tie patys nuovargio požymiai ir taip toliau. Nuėjau pas gydytoją ir labai stipriai paprašiau mane patikrinti.
Mane reikėjo operuoti, kad surastų, ir jie labai nustebo, kaip aš, kai aparatūra nerodė, juos prikalbinau mane operuoti. Jie operavo ir atrado 4 metastazes, kurios mane labai greitai būtų nuvariusios į kapus. Jeigu palygintume tuos vėžio atvejus, tai pirmas – kaip audra giedrą dieną, antras – kaip cunamis, kuris nušluoja visą tavo gyvenimą, o trečias buvo kaip aštraus kardo dūris į širdį. Žinote, trečias kartas nemeluoja.
Bet kažkaip... Na, sakiau: Dieve, tu viską žinai, aš pasitikiu, nes aš nieko negaliu pakeisti pati, gydyk mane, vesk, aš pasiduodu ir noriu būti reikalinga tam, kam tu man čia, šitoje žemėje, dar papildomai esi davęs, kaip sakė Jurga Ivanauskaitė, viršvalandžių, kad viršvalandžiai būtų naudingi kažkam.
Prieš tą trečiąjį kartą buvau viską pakeitusi, buvome įkūrusios vėžiu sergančių moterų organizaciją, įsiregistravome Klaipėdos apskrityje, buvome gavę kambarėlį universitetinėje ligoninėje, bet paskui netilpome. Paskui pamačiau, kad domėtis vien medicina... Kai žmonės įtiki, kad gali išgydyti tik maistas, padaro klaidų nekreipdami dėmesio į savo vidinį gyvenimą ir savo dvasinę sveikatą. Tada mes pradėjome rinktis Kretingoje pas brolius pranciškonus ir seseris pranciškones.
– Statistikos pateikimas apie onkologines ligas jums irgi buvo nepriimtinas. Ką jūs turite omenyje, kad nenorėjote žinoti mirtingumo skaičių, o atvirkščiai – norėjote žinoti, kiek išgyvena žmonių?
– Žinojau, kad yra gyvenančių, man buvo įdomu, kiek yra tokių žmonių ir kaip jie gyvena. Aš ir savo gydytojo klausiau: kur yra tokia statistika, nes visur yra tik mirčių statistika. Ką mes matome, tuo ir tikime. Išgyvenamumo statistikos nebuvo kur aiškiai matyti ir aš pradėjau savo gydytojui sakyti: kaip norėčiau sutikti žmonių, kurie gyvena, ir su jais pasikalbėti.
Per paskutinę chemoterapiją pas mane į ligoninę atėjo kelios moterys, sako: girdėjome, nori čia kažkokį būrelį daryti – ir mes norime. Aš galvoju: aš jau mirštu, o jos atėjo, kad aš dar ką organizuočiau. Sakau: ne, ne, nė už ką, jūs pačios darykite, tai aš prisijungsiu. Bet paskui sakau: na, gerai, palaukite, aš atsigausiu.
Kai susitikome, tai tokiai Mildai buvo ketvirtos stadijos krūties vėžys. Ji skaičiavo, kad jai liko gyventi dar 2 mėnesiai ir viskas. Milda dar išgyveno 16 metų. Būtų gyvenusi toliau, tik nebesilankė pas gydytojus.
Visas pokalbis – gruodžio 10 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
