„Džiugu, kad lietuvių studentai darosi vis drąsesni ir labiau linkę išsakyti savo idėjas“, – portalui LRT.lt sako Rytų Europos studijų centro vadovas, politologas Linas Kojala, jau penktus mokslo metus dėstantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI). Jis pasidalijo savo įžvalgomis ir prisiminė laikus, kai mokslus krimto Harvarde.
Iki Tarptautinės mokytojų dienos portalas LRT.lt kviečia skaityti rudeniško ciklo tekstus, kuriuose – iš ekrano gerai pažįstamų veidų įžvalgos apie patirtį, sukauptą ragaujant mokytojo ar dėstytojo duonos.
Paskaitas jis veda anglų kalba, todėl apie pusę auditorijos dažniausiai sudaro studentai iš kitų Europos šalių, Azijos ar Amerikos. „Taigi, auditorija paprastai būna labai dinamiška vien jau dėl skirtingo požiūrio, skirtingų perspektyvų ir patirčių“, – svarsto L. Kojala.
Nors stereotipiškai pasvarstoma, ar šiandieniniams studentams netrūksta motyvacijos mokytis, politologas patikina bent jau VU TSPMI tokių jaunuolių nepastebintis. „Kadangi dėstau jau penktus metus, pastebiu, kad anksčiau studentus iš Lietuvos per paskaitas dažniau reikėdavo kviesti, skatinti pasisakyti, kad išgirstum, jog studentas yra puikiai pasiruošęs, tačiau pats kažkodėl drovisi prabilti.
Tačiau per kelerius metus mūsų studentai darosi vis drąsesni ir labiau linkę reikšti savo idėjas, – pasakoja L. Kojala, pats studijas krimtęs ne tik VU TSPMI, kur dabar dėsto, bet ir prestižiniame Harvardo universitete. – Pamenu, ten, vos tik dėstytojas užduodavo klausimą, pakildavo rankų miškas – visi norėdavo pasisakyti, didesnė problema, kad dėstytojas nespėja visų išklausyti. Dabar jau panašiai elgiasi ir mūsų studentai.“
Prisimindamas save studento kėdėje, sako, kad nebuvo tarp pačių tyliausių – stengėsi kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, ypač kalbant apie dalykus, kurie jį labiausiai sudomindavo. „VU TSPMI privalumas, kad čia studijuodamas gali sužinoti apie skirtingas sritis, pajausti ir suprasti, kurios domina labiausiai ir galėtų būti susijusios su tolimesniu karjeros keliu. Tokiame greitai besikeičiančiame pasaulyje, manau, reikia universalių, prie aplinkybių greit prisitaikančių žmonių, taigi, skirtingų sričių žinios – didžiulis privalumas“, – neabejoja lektorius.
Tiesa, anot jo, tokie universitetai kaip VU TSPMI ar Harvardas suteikia ne tik žinių. „Tai labai motyvuojančios terpės, suteikiančios daug pridėtinės vertės. Tokioje vietoje būti studentu, kuris tiesiog lanko paskaitas, pasiskaito ir ateina išlaikyti egzamino, neužtenka – čia esi suinteresuotas pažvelgti giliau ir sužinoti daugiau, o pridėtinę vertę kuria ne tik knygos, žinios ar dėstytojai, kurie yra savo sričių profesionalai, – čia mezgasi naudingos pažintys, ryšiai, kuriasi savotiška bendruomenė.
Be įgytų žinių, gali susikurti neišsemiamų galimybių. Manau, todėl, nepaisant tobulėjančių technologijų, besikeičiančios technologinės aplinkos ar paskaitų, kurios keliasi į virtualią erdvę, tokie universitetai kaip VU TSPMI ar Harvardas išliks, šiuolaikines technologijas integruodami į studijų programas, tačiau esminio savo principo nekeis“, – mintimis dalijasi L. Kojala.
Baigęs studijas VU, studijavęs Harvarde, L. Kojala jau penktus metus dėsto TSPMI, taip pat yra Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, dviejų knygų autorius, rašo komentarus portaluose, dalijasi savo įžvalgomis televizijos ir radijo eteryje. Tačiau net ir daug pasiekęs Linas akcentuoja mokymosi svarbą.
„Turbūt sėkmę lėmė tai, kad atradau sritį, kuri patinka. Ne kartą sakiau, kad už tokį profesinį pasirinkimą iš dalies esu dėkingas prezidentui Valdui Adamkui – susitikimas su juo mokyklos laikais buvo svarbus veiksnys.
Kai atrandi sritį, kuri yra įdomi, kurioje ribos tarp darbo ir pomėgio išblanksta, matai nuolatines galimybes tobulėti. Tačiau visa tai reikalauja nuolatinio darbo. Kiekvieną savaitgalį bent kelias valandas skiriu profesinei literatūrai skaityti. Net jei turi vienos ar kitos srities diplomą, turimų žinių nepakanka, reikia nuolat domėtis ir gilintis, kad galėtum ne tik sekti naujienas, bet jas ir aprašyti ar pakomentuoti. Svarbu nestovėti vietoje, o nuolat dirbti ir mokytis. Viską sudėjus į vieną visumą, atsiranda potencialas sukurti rezultatą“, – įsitikinęs L. Kojala.
