Nors Lietuvoje šios diskusijos dar vangokos (manomės turį svarbesnių reikalų), pasaulyje diskusija jau kaip reikalas įsibėgėjusi: ką daryti su penkių dienų darbo savaite?
Keturių darbo dienų savaitės šalininkai primena, kad, nepaisant socialinio ir technologinio progreso, darbo savaitė jau šimtą metų netrumpėja. Šešių darbo dienų savaitės ar net ekstremaliojo 9-9-6 modelio (darbas nuo devynių ryto iki devynių vakaro šešias dienas per savaitę) šalininkai ragina dirbti daugiau, nes tik taip bus galima pasiekti tikrąjį ekonominį proveržį šiais nestabiliais laikais.
Mano galva, viena pagrindinių klaidų šiose diskusijose – tai galutinis visos diskusijos suvedimas tik į ekonominius rodiklius. Ekonomika, žinoma, labai svarbu. Tuo labiau – šiais globalizacijos laikais, kai, rodosi, drugelio sparnų plastelėjimas Vašingtone gali du kartus pabranginti sviestą Lentvaryje. Tačiau tai, kiek dirbame, yra ir visuomenės sveikatos, ir psichologijos, ir sociologijos, ir sistemų mokslo, ir net religijotyros klausimas. Kalbėdami apie jį tik skaičių ir rodiklių kalba skurdiname pačią diskusiją ir savo pasaulėžiūrą.
Tad šįkart norėčiau pristatyti darbo savaitės ilgio – o ypač keturių dienų darbo savaitės – klausimą iš etikos pusės. Etika – tai filosofijos šaka, mokslas apie tai, kaip gyventi gerą ir teisingą gyvenimą. Vienoks ar kitoks darbas – didžiulė mūsų gyvenimų dalis, tad bet kuri etikos sistema turi įtraukti ir darbo laiko klausimą. Tai puikiai galime atpažinti pasaulio religijose: visi gerai žinome, kad judaistų, krikščionių ir musulmonų Dievas, šešias dienas kūręs pasaulį, septintą dieną ilsėjosi.
Kaip profsąjungos pirmininkas ir apskritai darbo problematika besidomintis žmogus, nors ir netikintis, dažnai gėriuosi religijų gebėjimu priversti žmogų ilsėtis. Čia čempionai, žinoma, judaistai, kuriems per šabą nevalia nei eiti kur nors su reikalais, nei el. laiškų rašyti, nei valgį virti. O ir krikščionių Dievo įsakas „sekmą dieną švęsk“ Vakarų kultūrai turėjo milžinišką įtaką. Nežinia, kaip būtų sekęsi XIX a.–XX a. pradžios profsąjungoms kovoti už dviejų dienų savaitgalį, jei viena iš tų dienų jau nebūtų buvusi įrašyta į Šventąjį Raštą.
Kaip apskritai suvokiame „darbą“? Ar tai – tik veikla, už kurią gauname piniginį atlygį? Tačiau argi nesakome, kad „dirbame“ (ar bent „darbuojamės“), kai ravime savo daržus, tvarkome savo namus, krapštomės prie savo automobilio? Ar darbu laikome vaikų auginimą, senelių ir neįgaliųjų priežiūrą, maisto pirkimą ir gaminimą, vairavimą, mokymą ir mokymąsi? Pritaikius tokią, išplėstinę darbo sampratą, išeina, kad tikrojo „laisvalaikio“ tikrai turime ne po aštuonias valandas per dieną ir ne po dvi dienas per savaitę. Tai dar aktualiau moterims, kurios, deja, vis dar dažnai „laiko tris namų kampus“ ir neapmokamo darbo nudirba kur kas daugiau nei vyrai. Tad kyla etinis klausimas: ar, norėdami gerai ir teisingai gyventi, neturėtume atiduoti šios laisvalaikio „skolos“ sau ir kitiems?
Pastarąjį dešimtmetį daug kalbame apie psichikos sveikatą, taip pat nemažai dėl jos ir darome. Tačiau labai svarbu pastebėti ir nepamiršti, kad psichikos sveikatai reikia laiko. Persidirbimas, perdegimas, nerimas dėl darbo tikrai prie psichinės mūsų gerovės neprisideda. Mūsų smegenims, kaip ir mūsų rankoms bei kojoms, reikia laiko atsigauti, kad galėtų gerai funkcionuoti. Be to, ir norint pasirūpinti savo psichikos sveikata, imti spręsti įsisenėjusias problemas, turime tam skirti ir laiko, ir jėgų.
Turime turėti laiko susimąstyti apie tai, ką norėtume pakeisti; reikia laiko tam, kad nueitume pas specialistus; jei turime psichikos žaizdų – sąmoningas laikas yra geriausias jų gydytojas. Galiausiai tam, kad būtume psichiškai sveiki, turime turėti laiko nieko neveikti, atsijungti, pabėgti. Šnekėti, kaip visiems reikia rūpintis savo ir artimųjų psichikos sveikata, ir tuo pat metu agituoti kuo daugiau (tuo labiau – šešias dienas per savaitę) dirbti – tai paprasta ir įžūli veidmainystė.
Labai svarbus „darbo etikos“ elementas – mūsų suvokimas ir bendras visuomenės sutarimas, kiek reikia dirbti. Ar turėtume dirbti kiek įmanoma daugiau, t. y., visas darbas yra geras darbas? O gal turėtume dirbti tik tiek, kiek reikia, o kiek įmanoma – ilsėtis, bendrauti, veikti kitus gyvenimiškus dalykus? Tradiciškai lietuviškai esame labiau linkę į pirmąjį variantą: liaudies išmintyje esame laikyti daug dirbantį žmogų geru, o tinginį – blogu ir netikusiu. Kita vertus, taip liekame užstrigę praeityje: tebesiremiame ūkininkiška etika, nors daugelis gyvename miestuose (o ne kaime), dirbame samdomą darbą (o ne sau) ir ne žemės ūkyje (o pramonėje ir paslaugų sektoriuje).
Tradiciniame, natūriniame žemės ūkyje žmogaus darbštumas iš tikrųjų buvo jo vertės kaip asmens pagrindas. Pirmiausia taip buvo todėl, kad beveik visas darbas žemės ūkyje buvo produktyvus, kitaip tariant, kuo daugiau dirbsi – tuo geriau augs javai, tuo daugiau bus vaisių ir uogų, tuo daugiau pieno duos ožkytės ir karvutės, tuo aukštesni ir pilnesni bus svirnai ir tvartai. Be to, ūkyje, kuris visus savo gyventojus turėdavo aprūpinti visais reikalingais produktais, darbo būdavo visada. Tam tikru laipsniu tai puikiai žino bet kuris sodybos ar sodo savininkas ir šiais laikais – kur bepasisuksi, ten galėtum dar „pridėti ranką“, „kažką patvarkyti“, „šį bei tą sutaisyti“, „pasikapstyti“ ir t. t. Galiausiai – darbas buvo sezoninis, suskirstytas į didžiuosius darbymečius (sėją pavasarį ir derliaus nuėmimą vasarą bei rudenį), pasiruošimus jiems ir poilsio laikotarpį (žiemą).
Taip darbas žmogų puošė ir meistrą gyrė, bet tada persikraustėme į miestus, įsidarbinome biuruose, fabrikuose bei parduotuvėse ir viskas pasikeitė. Dirbame tą patį ištisus metus, neturime trijų-keturių mėnesių atostogų, darbe nemažai laiko praleidžiame nieko neveikdami, mūsų darbas ne visada pavirsta produktu ar net turi prasmę. Nors kartojame sau ir kitiems, kad „reikia dirbti gudriau, o ne daugiau“, dažnai išeina, kad dirbame ir gudriau, ir daugiau. Kodėl negalėtume dirbti gudriau ir mažiau? Kodėl taip sunkiai priimame kartu su besikeičiančiomis gyvenimo sąlygomis kintančią etiką?
O kaip produktyvumas? Kai tik prabylame apie keturių dienų darbo savaitę, šis klausimas būna vienas pirmųjų. Taip pat ir visuose tyrimuose bei eksperimentuose pabrėžiamas būtent šis dėmuo: ar darbuotojų produktyvumas dirbant keturias dienas sumažėjo, ar kaip tik išaugo. Vis dažniau, beje, pastebima, kad produktyvumas būtent išauga, nes žmonės mažiau laiko leidžia bevertėms veikloms (laiko stūmimui), būna geriau pailsėję ir šviežesni bei labiau džiaugiasi darbu ir darbdaviu.
Tačiau etiškas gyvenimas – tai ne tik geras, bet ir teisingas gyvenimas. O jei kalbame apie teisybę… Mūsų darbo produktyvumas auga kur kas greičiau nei mūsų algos (žr. grafiką toliau; čia pateikti JAV duomenys, tačiau jie panašūs visame pasaulyje). Kitaip tariant, ekonomikoje yra susidariusi skolos situacija: nors dirbame produktyviau, gauname daug mažiau, nei sukuriame. O jei jau susidariusi skola, tai susidaręs ir tam tikras rezervas, iš kurio galime padengti, tarkime, sumažėjusį produktyvumą. Kuris, beje, visiškai įmanomas daiktas, ėmus dirbti keturias dienas per savaitę, nepaisant visų teigiamų poveikių, vis tiek ims ir sumažės. Jei kartais taip nutiktų, tai vis tiek būtų paprasčiausiai teisinga darbuotojų atžvilgiu.
O pabaigai pakalbėkime apie pasididžiavimą. Kuo mes, kaip visuomenė, didžiuojamės? Galima didžiuotis istorija, paminklais, karinėmis ir sporto pergalėmis – bet taip pat galima didžiuotis ir savo visuomenės pasiekimais. Taip, kaip britai didžiuojasi savo NHS (Nacionaline sveikatos apsaugos sistema), olandai – laisvėmis ir teisėmis, daugybė Europos ir Amerikos miestų (Praha, Berlynas, Niujorkas, Talinas) – išvystyta ir gerai veikiančia, visiems prieinama viešojo transporto sistema. Lietuvoje, atrodo, labiausiai didžiuojamės savo visuomenės atsparumu: nepaisant tikrai nepalankių istorinių ir geopolitinių sąlygų, sugebėjome susikurti santykinai gerą gyvenimą (bent jau daugeliui). Ar prie to gero gyvenimo, susikurto nepalankiomis sąlygomis, kaip vyšnia ant torto netiktų dar ir puikus darbo-gyvenimo balansas? Galėtume būti dar išdidesni.
