Birželio 19–20 dienomis Palangoje įsikūrusioje „Kupeta68“ erdvėje vyks pabėgėlių indėlį į visuomenę ir kultūrą švenčiantis festivalis „Kultūrų ritmu“, kuriame pasirodys žemaičių ir sirų kilmės Švedijos reperė Silvana Imam. Pernai vienas įtakingiausių Šiaurės šalių balsų išleido savo penktąjį studijinį albumą „Tro“, pasirodžiusį po beveik 6-erių metų pertraukos, kurią šiuolaikinė Renesanso moteris skyrė išraiškai kitose meno srityse, rašoma renginio pranešime žiniasklaidai.
Prieš susitikimą Lietuvos pajūryje su Silvana kalbamės apie jos naująjį albumą, vaidmenis teatre ir kine, trečiosios kultūros paauglės patirtis ir kitus dalykus.
Dviejų dienų festivalis „Kultūrų ritmu“ Lietuvos pajūryje kvies susitikti skirtingoms patirtims, istorijoms ir kūrybinėms praktikoms. Globalūs muzikos balsai, gyvi pasirodymai, pokalbiai, kūrybinės dirbtuvės, maistas, radijo stočių „Radio Vilnius“ ir „Refuge Worldwide“ transliacijos, bendrystė be išankstinių nuostatų pasitiks kiekvieną. Birželio 20-ąją 14 val. Silvana Imam dalyvaus pokalbyje „Menininkė:as kaip aktyvistė:as“, kurį moderuos „NARA“ žurnalistas Karolis Vyšniauskas, o vakare pasirodys bendrame koncerte su „Ukrainian Beat“ atstovais ir Gabriele Vilkickyte.
Nuo pat savo karjeros pradžios Silvana Imam savo dainose protestavo prieš patriarchatą, rasizmą, homofobiją ir Švedijos demokratus – nacionalistinę kraštutinių dešiniųjų populistų partiją. Ji vadina save Renesanso moterimi, ieškančia savų išraiškos būdų – pastaraisiais metais ji vaidina kine bei teatre ir kuria meno instaliacijas.
Pasaulis apie Klaipėdoje gimusią atlikėją išgirdo, kai ji 2015-aisiais Švedijos „Grammis“ apdovanojimuose buvo pripažinta Metų atlikėja. Jau kitais metais Silvana koncertavo visame pasaulyje, tam tarpe – ir festivalyje „Galapagai“ Lietuvoje. Dokumentinį filmą „Silvana – Väck mig när ni vaknat“ (liet. „Pažadinkit mane, kai atsibusit“) pristatė Kauno kino festivalis, o „Kino pavasaris“ paskelbė jį atidarymo filmu. Kartu buvo išleista ir biografinė knyga.
Silvana Imam yra gavusi leidinio „Gaygalan“ homoseksualiems, biseksualiems, transseksualiems asmenims skirtą apdovanojimą. Tuo metu jos širdies draugė buvo Švedijoje gerai žinoma dainininkė Beatrice Eli, kurios balsą galima girdėti Silvanos albume „Naturkraft“.
Parengė Dominykas Kinčinas.
– Kuo pastaruoju metu užsiimi? Vaidinai keliuose filmuose: „Dogborn“ ir „Explosions in My Heart“. Ar galvoji apie kino aktorės karjerą?
– Tiesą sakant, prieš dvejus metus vaidinau Hamletą Švedijos nacionaliniame teatre – tai bent vaidmuo! Visiškai į tai pasinėriau. Dievinu kiną ir teatrą, tikrai noriu sukurti dar daugiau vaidmenų.
Praėjusiais metais išleidau savo penktąjį studijinį albumą „Tro“ ir keliavau po pasaulį. Lygiagrečiai, kartu su Paula Strunden, dirbau prie savo pirmojo meno objekto Muncho muziejuje Osle, Norvegijoje. Instaliacijos premjera įvyko gegužę ir vėl bus atidaryta spalį. Jaučiuosi kaip Renesanso moteris, išreiškianti save kaip galėdama laisviau visomis man įdomiomis priemonėmis.
– Mums kalbantis keliolika tūkstančių žmonių žygiuoja „Vilnius Pride“ eitynėse. Deja, didžioji dalis Lietuvos visuomenės vis dar įstrigusi konservatyviose „tradicinės šeimos vertybėse“, tos pačios lyties santykiai dažnai vertinami kaip iškrypimas. Kokia būtų tavo žinia eitynių dalyviams?
– Toliau kovokite už savo teisę egzistuoti! Manau, tai yra minimumas – LGBTQ teisės turėtų būti pripažįstamos kaip žmogaus teisės. Bet taip pat reikia ir organizuotis! Labai svarbu būti bendruomenės dalimi, meilė, kurią jauti ir gauni, gali padėti įveikti visus sunkumus.
– Ką manai apie bendradarbiavimą su lietuviško hiphopo atstovais?
– Norėčiau bendradarbiauti su lietuviais, susisiekite su manimi ir pradėkime!
– Tavo ankstesnė muzika žinoma dėl pykčio, pasipriešinimo ir konfrontacijos, o naujausias albumas „Tro“ (2025 m.) atrodo labiau orientuotas į meilę ir atleidimą. Jis netgi baigiasi malda už šeimą lietuvių kalba. Kas pasikeitė?
– Niekas nepasikeitė, man tai visada egzistavo kartu. Meilė ir nusivylimas. Abi šios būsenos suteikia daug galios. Norėjau, kad mano mama albumą užbaigtų savo malda. Motinos meilė yra galingiausi šarvai.
– Kažkada minėjai, jog tikėjimas – vienintelis pastovus dalykas tavo gyvenime. Ką tau šiandien reiškia „tikėjimas“?
– Tikėjimas man reiškia įsitikinimą, kad mano veiksmai, mintys ir žodžiai yra svarbūs ir fiziniai. Tai, kaip elgiuosi ir kaip kalbu, kuria mano gyvenimą. Tikėjimas – matyti kitą žmogų kaip savo dalį, todėl 2015-aisiais savo pirmąjį EP pavadinau „Kai mane pamatysi, pamatysiu tave“. Mes visi esame viena ir lengva tai pamiršti, kai gyvename karo kurstytojų pilname pasaulyje.
– Tavo albumas „Naturkraft“ (2016 m.) prasideda įžanga lietuvių kalba, o „Tro“ baigiasi lietuviškai – atrodo, ciklas. Jei „Tro“ atspindi tai, kur esi dabar, ką pasakytum savo versijai prieš 10 metų?
– „Naturkraft“ norėjau savo mamos poezijos, o „Tro“ – maldos. Užbaigėme 10-ies metų ciklą. Sunku pasakyti, ar kuris nors albumas atspindi mane tokią, kokia esu dabar, nes aš nuolat tobulėju ir keičiuosi. Kurdama „Naturkraft“ buvau naivi ir mačiau pasaulį jauno menininko akimis. Rašydama „Tro“ jau buvau nugyvenusi keletą metų, patyrusi širdgėlos, liūdesio ir, žinoma, daug džiaugsmo, esu vyresnė ir man patinka amžėti. Senėjimas yra privilegija – kodėl mes tai laikome savaime suprantamu dalyku?
– „Naturkraft“ pradžioje sakoma: „Jai buvo 4 metai, kai ji atvyko čia, į Kiruną, su mažu lagaminu rankose. Jos mama svajojo apie naują gyvenimą čia. Ji yra mama dukra, dabar ji yra liaudies dukra. Jos tėčio širdis degė politikai, bet tai buvo per daug ir per anksti. Jos tėčio rėmai slopino ją. Jos mamos meilė gydė ją. Jai 7-eri, šaipomasi iš jos trumpų plaukų. Ji visai vieniša mokyklos kieme. Jos sesuo buvo vienintelė, kuria galima pasitikėti. Jokių naujų draugų...“ Kaip augdama siro ir lietuvės šeimoje ieškojai savo socialinės ir seksualinės tapatybės?
– Niekada nemaniau, kad esu „kitokia“, kol kiti žmonės to nepadarė. Manau, tai nutiko labai anksti, kai buvau nusikirpusi plaukus trumpai ir vadinau save Eriku. Tačiau niekada nedvejojau būti tuo, kuo esu.
Kalbant apie tai, kad esu trečiosios kultūros vaikas, visada laikiau tai supergalia. Namuose valgėme skanų arabišką maistą, iš stereo grojo lietuviškos dainos, o vakarienės metu kalbėjome 3–4 skirtingomis kalbomis. Jaučiu ypatingą garbę būti kilusiai iš visų šių kultūrų. Taip pat, kai buvau vaikas, daug keliavome – tėvams buvo svarbu parodyti pasaulio perspektyvą.
– Švedijos ir Europos šalių diskusijos apie pabėgėlius per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė. Kaip vertinate šį pokytį?
– Vyksta karas prieš empatiją ir turime su tuo kovoti visais įmanomais būdais.
– Kaip reaguojate į žmones, teigiančius, kad Europa priėmė per daug pabėgėlių, pastarieji nenori integruotis į vietos bendruomenes ir kuria savo getus?
– Nereaguoju, tiesiog vengiu tokių neprotingų ir siauro mąstymo prielaidų.
– Kai kurie menininkai nusprendžia likti meno be politikos pusėje, bet tu naudoji mikrofoną kaip įrankį nepatogioms temoms viešinti. Dėl to tikriausiai netekai dalies savo auditorijos, norinčios tiesiog linksmintis ir negalvoti apie pasaulį. Kodėl tau tai svarbu?
– Tai turėtų būti svarbu kiekvienam. Mano menas atspindi laiką, kuriuo gyvename. Jis atspindi mano gyvenimą ir meilę, politiką ir Dievą. Grožį ir blogį. Tai svarbu, nes esu žmogus, tai taip paprasta.
Festivalį „Kultūrų ritmu“ organizuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, finansuoja Šveicarijos Konfederacijos ir Lietuvos Respublikos bendradarbiavimo programa. Festivalis „Kultūrų ritmu“ yra menų agentūros „Artscape“ koordinuojamos „Refugee Week“ programos dalis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
