Kalbėdamas apie vaidmenį seriale „Spider-Noir“, Nicolas Cage`as yra pasakęs, kad 70 proc. jo personažo sudaro Humphrey Bogartas, o likusius 30 proc. – Triušis Kvanka. Prie jo ekscentriško elgesio pratę kritikai dažnai linkę numoti ranka į tokius palyginimus, o aš manau, kad aktorius apie savo prieigą kalba rimčiau, nei priimta manyti. Ir žymaus animacinio personažo ausys seriale iš tiesų netrunka pasirodyti.
Nejuokauju, arba juokauju ne labiau nei pats ponas N. Cage`as. Turbūt puikiai prisimenate, kad Kvanka labai mėgsta apsimesti kažkuo kitu. Nuolat persirengia kokiais nors personažais, vedžiodamas aplink pirštą jį nesėkmingai gaudantį medžiotoją ir šiaip krėsdamas visokiausius pokštus.
Žmogus Voras seriale (jis, beje, čia vadinamas tiesiog Voru), periodiškai daro lygiai tą patį. Užsideda kokį kostiumą, neatpažįstamai keičia kalbėjimo manierą, eiseną ir laikyseną, ir tokiu būdu dažniausiai sugeba išvengti pavojaus arba per apgaulę pelnyti sau naudos.
Kiekvienas iš šių epizodų suteikia N. Cage`ui progą kaip reikiant pasilinksminti. Pramoginis žanras leidžia neprisirišti prie psichologiškai niuansuoto, maždaug realistiško vaidinimo registro, ir teatrališki aktoriaus persikūnijimai periodiškai išties įgyja beveik animacinių bruožų. O svarbiausia, kad visa tai absoliučiai nesikerta su serialo dvasia. Šiaip ar taip, „Spider-Noir“ yra komikso, taigi pieštinės, visų pirma, paaugliams skirtos, medijos ekranizacija, todėl laikytis išskirtinai rimtos intonacijos čia nėra jokio reikalo.
Polinkis į maskaradą nėra atsitiktinis pagrindinio personažo bruožas. Kaip žinia, originalusis Žmogus Voras, Piteris Parkeris, buvo paauglys ir lankė mokyklą. „Spider-Noir“ visatoje jis yra gyvenimu nusivylęs ciniškas vidutinio amžiaus vyras Benas Railis, gyvenantis tarpukario Niujorke. Jo profesija – privatus detektyvas. Apsimesti kitais žmonėmis jam tenka, kad patektų į kokias nors saugomas vietas arba sužinotų kitokiais būdais neprieinamą informaciją.
Yra dar viena priežastis, kodėl Benas Railis yra geras aktorius. Nuo Piterio Parkerio jis skiriasi ir būdu, kuriuo įgijo supergalias. Paliksiu jums malonumą patiems sužinoti visas jo transformacijos detales. Paminėsiu tik vieną siužetui antraeilę smulkmeną.
„Spider-Noir“ yra komikso, taigi pieštinės, visų pirma, paaugliams skirtos, medijos ekranizacija, todėl laikytis išskirtinai rimtos intonacijos čia nėra jokio reikalo.
Kai Beno genetinis kodas susimaišė su vorų genetiniu kodu, jis trumpam pamiršo, kaip būti žmogumi, todėl turėjo iš naujo mokytis įprastos socializacijos subtilybių. Ir pasirinko ne patį akivaizdžiausią būdą atkurti sparčiai iš rankų sprūstantį žmogiškumą: gestų, manierų ir reakcijų vėl mokėsi valandų valandas žiūrėdamas kiną.
Žodžiu, neturėtų stebinti, kad internete karštai mylimas Francio Fordo Coppolos sūnėnas sutiko imtis šio mažiesiems ekranams sukurto projekto. Beno Railio vaidmuo – tikras laimikis aktoriui, visą karjerą sąmoningai trynusiam ribą tarp tradicinio vaidmenų atlikimo ir analitiškai artikuliuoto konceptualaus meno. Kitaip tariant: N. Cage`ą visada labiausiai intriguodavo personažai, kuriuos galima kurti laikantis iš anksto apibrėžtų griežtų – geriausiai netikėtų – taisyklių. Ir Beno Railio koncepcija šiuo požiūriu yra kaip reta intriguojanti.
Kai mes susipažįstame su Benu, jis jau penkerius metus yra supakavęs Voro kostiumą į dėžę, kurią įmūrijo atsitiktinio namo sienoje. Superherojaus gyvenimas atnešė jam tik skausmą – keršijantis nusikaltėlis nužudė Beno mylimąją – ir grįžti prie šios veiklos jis neketina. Viskas pasikeičia, kai vieną dieną Niujorke vienas po kito atsiranda kitų žmonių su supergaliomis, kurie anaiptol neketina palaikyti mieste tvarkos.
Kaip jau turbūt pastebėjote, serialo siužeto griaučiai nėra itin originalūs. Savimi nusivylusio, bet iš naujo vidinį didvyrį atrasti turinčio personažo arka per pastarąjį dešimtmetį jau spėjo tapti įprasta, netgi klišine. Visgi, regis, „Spider-Noir“ atveju šis naratyvinis paprastumas yra gerai apgalvotas ir pamatuotas. Kai keiti visą pažįstamo kūrinio mitologiją, personažų vardus ir charakterių bruožus, būtina palikti žiūrovui bent kažkokią saugią užuovėją.
Klasikinės franšizės kontekste toks dramaturginis sumanymas verstų nebent nusižiovauti. Tačiau alternatyvioje Žmogaus Voro visatoje svarbu ne tai, kas vyksta, bet kaip tai papasakojama, arba kaip turinys prieštarauja formaliems sprendimams, juos paryškina ir sukeistina. Perkelta į film-noir konvencijų teritoriją net ir nuvalkiota premisa staiga atgyja ir sužaižaruoja naujomis spalvomis.
Tiksliau būtų sakyti – pustoniais. Serialas nufilmuotas dviem – spalvota ir juoda balta – versijomis, tačiau net ir nenutuokiant, kokią estetiką imituoja monochrominis sprendimas, akivaizdu, kad būtent jis kūrėjų matomas kaip pagrindinis. Spalvotas „Spider-Noir“ ne tik prieštarauja savo paties pavadinimui; tiesą pasakius, jo vizualinė kokybė mažai kuo skiriasi nuo įprasto skaitmenine kamera filmuoto televizinio kriminalinio serialo.
O štai nuėmus spalvas šviesos ir šešėlių žaismas atskleidžia apgalvotas kompozicijas, savaip papildo personažų santykius ir – kas be ko – pabrėžia personažų moralinį neapibrėžtumą.
Prisipažinsiu: ši „juodojo kino“ versija mano skoniui pasirodė perdėm paviršutiniška. Seriale visų pirma pasistengta atkurti visas pagrindines naratyvines figūras ir motyvus: lietaus nuolat laistomą didmiestį, tragiško likimo detektyvą, fatališką moterį, kuria negalima pasitikėti, užkadrinį pasakotojo balsą.
Atsakingai pacituoti keli klasikiniai filmai: neapsieita be mirktelėjimo keliems H. Bogarto vaidmenims (ne be reikalo jį mini ir N. Cage`as), A. Hitchcockui, O. Wellesui. Vizualiniu požiūriu taip pat buvo pasitenkinta tik lengvai atpažįstamais ženklais. Pirmenybė teikiama ganėtinai arbitraliai (beatodairiškai – LRT) naudojamam pasvirusiam kameros kampui, kuris iškart nusiskaito kaip „senovėje“ naudota raiškos priemonė.
Kai keiti visą pažįstamo kūrinio mitologiją, personažų vardus ir charakterių bruožus, būtina palikti žiūrovui bent kažkokią saugią užuovėją.
Žmogus, bent kartą matęs tikrą film-noir, tuoj pat pastebės, kad, nepaisant kelių kosmetinių detalių, „Spider-Noir“ nufilmuotas iš esmės moderniai. Aukso amžiaus Holivudo kriminalinės melodramos pasižymėjo labai specifine, ekonomiška vizualine kalba, sudėtingais ilgais planais, didelio lauko gylio įgalinamais kompoziciniais sprendimais. Šiuo atveju akivaizdžiai orientuotasi į šiuolaikinį (be to – gan jauną) žiūrovą ir jo įpročius.
Kurį laiką tikrai smarkiai erzinausi. Ne tiek dėl to, kad realus rezultatas neatitiko pavadinime numanomo pažado, kiek dėl neišnaudotos galimybės. Serialas galėjo atgaivinti ir sumoderninti kadaise savaime suprantamas, o dabar beveik dingusias kinematografinio pasakojimo praktikas. Vietoj to, jis artimesnis dirbtinio intelekto įsivaizdavimui apie tai, kaip atrodė „juodieji filmai“, susidariusiam iš kažkieno atpasakojimo.
Buvau nusiteikęs parašyti labai piktą recenziją, o paskui staiga supratau: kūrėjai užsiima ne žanro rekonstrukcija, o labai specifine stilizacija. Tokia, kurią žiūrint nė akimirkai neįmanoma užsimiršti ir visiškai atsiduoti kuriamos fikcijos kerams. Šiuo atžvilgiu serialo vizualinės kalbos registras kaip tik puikiai dera su N. Cage`o tikslingais aktoriniais pasirinkimais, kai kuriama iliuzija tuo pačiu metu ir naikinama, nuolat pabrėžiant jos iliuzinį pobūdį.
Viename interviu N. Cage`as yra pasakęs, kad jo personažas yra voras, mėginantis apsimesti žmogumi, ir vėl nemelavo. Baigęs žiūrėti serialą, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad galiausiai jame visi žmonės demaskuojami kaip geriau ar prasčiau vaidinantys kažkada išmoktus, netikroviškus, iš klišių ir banalybių suregztus vaidmenis.
Paradoksalu, bet šio atradimo akivaizdoje autoriai nesigriebia postmodernaus cinizmo nei reliatyvizmo, o „Spider-Noir“ nevirsta eiliniu postmoderniu koliažu. Atvirkščiai, galiausiai Benas Railis priverstas suvokti, kad neturint vienareikšmės vidinės prigimties, būtent vaidmens pasirinkimas tampa egzistenciškai svarbus. Kitaip tariant: gimti žmogumi lengva, bet juo tapti duota ne kiekvienam.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
