Vidaus erdvių – interjero – įrengimas yra reikšminga investicija, sudaranti nemažą dalį statybos ar nekilnojamojo turto įsigijimo kaštų. Funkcionalumas ir estetika, suteikianti vizualų komfortą, yra dvi pagrindinės interjero dedamosios, besikeičiančios priklausomai nuo laikmečiui būdingų technologijų ir naudojamų medžiagų, rašoma komunikacijos agentūros „Axon“ pranešime žiniasklaidai.
Ar gali būti ilgaamžis ir tuo pat metu stilingas interjeras, kokios tendencijos vyrauja ir, tikėtina, išliks lietuviškuose interjeruose?
Lietuviškas interjeras – integrali Europos estetinės sampratos dalis
Lietuviško interjero ištakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais, kai vietoje gynybinių įtvirtinimų ir pilių pradėjo kilti didikų dvarai ir rūmai, rodo juos buvus integralia tuometinės Vakarų Europos estetinės sampratos dalimi.
Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo antroji žmona, italų kilmės karalienė Bona Sforca Aragonietė buvo didelė renesanso kultūros globėja, diegusi iškiliąsias to meto tradicijas ir LDK valdovų rūmuose. Iki šių laikų išlikę Vilniaus universiteto, įkurto 16 amžiuje ir laikomo vienu seniausių Vidurio ir Rytų Europos universitetų, interjerai atspindi to meto architektų siekį tapti integralia Europos katalikiškosios kultūros dalimi.
Po vėliau vykusių karų ir okupacijų tikrasis lietuviškos moderniosios architektūros ir tuo pačiu interjero atgimimas ypač ryškus 20 a. pradžios laikinojoje Lietuvos sostinėje – Kaune. Nors buvo jaučiama to meto Europos šalyse vyravusio art deco stiliaus įtaka, tautiškumo paieškos lėmė interjeruose ir lietuvišką tapatybę atspindėjusių elementų naudojimą, apie tai byloja iškilūs menininko, amatininko, pirmojo lietuvių baldų ir interjero dizainerio Jono Prapuolenio (1900–1980) artefaktai.
1934–1935 m. J. Prapuolenis studijavo Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokyklos (Conservatoire national des Arts et Métiers) Interjero skyriuje. Pasaulinėje parodoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame gyvenime“ 1937 metais Paryžiuje jis buvo apdovanotas aukso medaliu už unikalų, tautiniais motyvais dekoruotą lietuviškų svetainės baldų komplektą, o sidabro medaliu – už menišką parketą ir kitus medžio dirbinius.
Šie apdovanojimai tarptautiniu mastu įrodė J. Prapuolenio talentą sujungti art deco su tautiniu stiliumi. Vėliausiame savo kūrybos laikotarpyje – 1956–1970 metais – dizaineriui pavyko suformuoti darnią novatoriškumo ir liaudiškumo esminių principų sintezę.
Todėl, jeigu siekiama lietuviškos tapatybės šiuolaikiniuose interjeruose, jos galima pasisemti tiek iš karališkojo dvaro, tiek ir iš mūsų šalies liaudies amatų tradicijų, atgaivinti istorinę atmintį ir tradicijas šiuolaikiškai jas interpretuojant.
Nuo vienadienių įnorių gelbėja konteksto suvokimas
Neretai, įrengiant interjerą, baiminamasi, kad mada greitai praeis ir interjeras atsibos. Todėl svarbu suprasti, kad interjero kūrimas yra viena iš dizaino krypčių, kurio pagrindines tendencijas išgrynina dizaino pasaulio autoritetai – žymūs interjero ar produkto (baldų) dizaineriai, o taip pat tarptautinių parodų organizatoriai („iSaloni“ Milane, „Tendence“ Frankfurte prie Maino, „Maison“ Paryžiuje).
Šias parodas organizuojančios komandos suburia sociologus, architektus, dizainerius ir kitus šios srities specialistus, kurių kolektyvinės įžvalgos padeda prognozuoti tikėtinas kryptis. Toną užduoda ir žymūs vardai, todėl žymaus architekto, dizainerio sukurtas interjeras ar baldas ilgainiui tik įgauna vertę.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – ar paseno, atsibodo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vilniuje (architektė Elena Nijolė Bučiūtė), „Neringos“ kavinės (architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai) interjerai? Jie buvo kurti sovietmečiu, kai medžiagų pasirinkimas buvo itin menkas.
Ribotas medžiagų arsenalas talentingam kūrėjui nėra kliūtis įgyvendinti sumanymą, o deficitas tik skatina kūrybiškumą. Dirbant tuometiniame Baldų projektavimo–konstravimo biure Vilniuje teko ne kartą tuo įsitikinti.
Šioje valstybinėje įstaigoje dirbantys talentingi dizaineriai pritaikydavo net serijinės baldų gamybos detales ir sumaniai naudojosi nagingų stalių patirtimi: nuo sovietinės nomenklatūros originaliai apipavidalintų kabinetų iki 1985 m. dizainerio Jono Gerulaičio (kartu su architektu A. Šarausku) kurtu postmodernistiniu reprezentacinėje Vilniaus senamiesčio dalyje esančiu „Astorijos“ viešbučio interjeru, kuris neišliko.
Neišliko ir architektės Audros Kaušpėdienės su kolegomis jau nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu projektuoti „Vidudienio“ Gedimino prospekte Vilniuje, „Le Provence“ restorano, „Ritos slėptuvės“ picerijos interjerai.
Koncepcija padeda išgryninti pasirinkimus
Skandinaviškas minimalizmas, ochros atspalviais prisodrintas Viduržemio ar spalvomis trykštantis meksikietiško stiliaus interjeras – priklauso nuo objekto paskirties ir kartu su užsakovu suderintos vizijos. Jeigu tai restoranas ar viešbutis, drąsesni sprendimai gali pritraukti lankytojus. Tačiau kitų kultūrų bei tradicijų interpretacijos yra mažiau atsparios laikui ir, jeigu tokių interjerų fragmentus pavyksta išsaugoti, jie labiau pasitarnauja kaip tyrinėjimų objektai, nei laikui nepavaldūs dizaino kūriniai.
Vis rečiau matomi egzotiški, tolimuosius kraštus menantys interjerai, nors teminiai interjerai iki šiol pasiteisina HORECA (angl. Hotel, Restaurant, and Café/Catering – apgyvendinimo, paslaugų ir maitinimo) sektoriuje, tačiau jų vis mažėja, daugiau dėmesio skiriant kontekstui, erdvės ypatumams ir funkcionalumui.
Kad nepasiklystumėte dabartinėje neribotoje pasiūloje, svarbu išsigryninti būsimą užduotį. Vis dažniau interjero dizaineriai vadovaujasi laiko išbandymams atsparesne koncepcija, nei siekia trumpalaikio efekto.
Tvirtas pozicijas užima amžinoji klasika ir nuosaikus lakoniškas modernizmas – laiko patikrinti sprendimai. Pastaruoju metu, kartu su kintančiu požiūriu į vartojimą, tvarumo poreikiu, ryškėja tendencija išsaugoti tai, kas dar yra išlikę vertingo, ir pritaikyti moderniuose interjeruose, sukuriant patį vertingiausią – prisiminimų – sluoksnį.
Autentika – kiekvienas sluoksnis vertingas
Yra ir dar viena svarbi interjero dimensija – autentika. Galima daryti prielaidą, kad lūžis įvyko žmonėms įvertinus buvusių gamyklų pastatuose įrengtų apartamentų – loftų – išskirtinumą. Loftai, ko gero, pasiekė didžiausią proveržį, kai dėl autentiškos erdvės aukštomis lubomis, net ir su industriniais elementais, būsimieji jų gyventojai pasiryždavo aukoti patogumą, erdvių privatumą, pasirinkdami labiau izoliuoto miegamojo ar vaikų kambario nebuvimą, nes loftai įprastai turi vieną didelį langą ir tik vienoje pusėje.
Vertingąsias paveldo pastatų savybes – išlikusias konstrukcijas, interjero elementus, o juolab pačių erdvių charakterį – ir derėtų pabrėžti interjere, jeigu siekiama išskirtinumo bei sąsajų su mūsų šalies istorija, kuri taip pat yra unikali.
Prikelti pastatus, jų vidaus erdves antram gyvenimui, laikantis žiedinės ekonomikos principų, yra ne tik tvaru – tokių pastatų erdvės alsuoja pagarba praeities kartoms, jose gyvenusioms ir dirbusioms.
Nemažai pastatų net ir sovietmečiu Lietuvos architektai projektavo pagal geriausius pažangių Vakarų Europos šalių pavyzdžius, juos rekonstruojant aptinkama nemažai ir vertingų meno kūrinių – vitražų, freskų, kurie dar neseniai keliavo į sąvartynus. Pastarųjų metų tendencija – jeigu nepavyksta išsaugoti autentiškoje vietoje, jie pasitarnauja kaip kitų erdvių – restoranų, kavinių, biurų – dekoro elementas.
Jeigu šiuo metu kuriamas naujas sluoksnis – naujai statomas pastatas ir įrengiamas jame interjeras – ieškoti įkvėpimo galima esamoje aplinkoje. Kurioje vietoje yra pastatas, kokia šios vietos ypatybė, kuo garsėja regionas, miestas ar rajonas? Kokia urbanistinė struktūra jam būdinga, kokia augmenija? Niekas taip neatspindi kūrėjo meistriškumo, kaip vietos dvasios (lot. genius loci) pajautimas.
Besikeičianti ilgaamžiškumo samprata
Žmogus iki 20 a. pradžios gyveno darnoje su gamta, ją stebėjo. Beveik po 100 metų architektai ir interjero dizaineriai vėl gręžiasi į tradicines medžiagas, suprasdami tiek socialinės atsakomybės svarbą – įtraukti vietinius gamintojus į procesus, – tiek ir sveikos aplinkos būtinybę.
Projektuojant šiuolaikinį interjerą vertybe tampa nebe ilgaamžiškumas, o lankstumas – galimybė prisitaikyti prie pokyčių. Pagrindinis planavimo procesas turėtų prasidėti nuo prioritetų nustatymo. Todėl svarbu atsižvelgti ir į ateityje planuojamas transformacijas, numatyti būsimus pokyčius ir sukurti ilgalaikę objekto plėtros strategiją.
Interjero dizaino sprendimai, jungiant pagrindines uždaresnes patalpas su bendromis, gali ateityje užtikrinti mažiau kaštų reikalaujančias korektūras – tam tikrų pertvarų ar baldų transformacija yra kur kas paprastesnė, nei inžinerinių tinklų pokyčiai.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
