Sitkūnai – nedidelis, mažiau nei 200 gyventojų turintis Kauno rajono miestelis – į Lietuvos radijo istoriją įrašyti net kelis sykius. Čia tarpukariu ėmė kilti moderni radijo stotis, iš čia pasauliui Sausio 13-osios naktį skambėjo laisvas lietuviškas žodis, čia veikiančiame Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos skyriuje rasite ir radijo stoties istorijai bei Sausio įvykiams skirtą nedidelį muziejų. Būtent bibliotekoje sukasi Lietuvos radijo šimtmečiui skirto LRT KLASIKOS pasakojimų ciklo „Radijo maršrutas“ veiksmas.
Inžinerinė misija Lietuvos centre
Pradėkime nuo pirmosios Respublikos. 1938-ieji. Skelbiamas tarptautinis konkursas naujai radijo stočiai statyti. Kodėl pasirinkta būtent ši vieta?
Architektūrologas dr. Paulius Tautvydas Laurinaitis pasakoja, kad sprendimas buvo strategiškas: „Tai gana plokščia vieta Lietuvos centre – apsvarsčius keletą variantų, pasirinkti būtent Sitkūnai. Iš anksto buvo numatyta, kad stotis bus ne Kauno mieste – radijo signalas tiesiog per stiprus, tokio galingumo radijo stotis trukdytų bangoms ateiti iki Kauno.“
Modernistinį radijo stoties pastatą suprojektavo Jonas Kovalskis, vėliau pasirašinėjęs kaip Jonas Kova-Kovalskis. Anot P. T. Laurinaičio, stotis turėjo tapti modernėjančios Lietuvos simboliu: „Jonas Kovalskis – vienas progresyviausių Lietuvos architektūros vardų, vienas mūsų urbanistikos pradininkų. Jo kūrinys – asketiškas, tačiau reprezentatyvus. Tai buvo, galima sakyti, Lietuvos balso stygos – pastatas, kurį potencialiai norėta tiražuoti įvairiuose leidiniuose kaip modernėjančios Lietuvos simbolį.“
Uždarame miestelyje – ir gimdykla
Kaip ir daugelį kitų Lietuvos planų, šį nutraukė karas ir okupacijos. Radijo stotis baigta statyti, bet nebaigta įrengti. 20 a. 6 deš. stotis darbą visgi pradėjo. Iš dvaro palivarko Sitkūnai netruko tapti uždaru miesteliu – savotiška radistų sala.
Sitkūnų bibliotekoje susitikome su dviem ilgus metus čia dirbusiomis moterimis. Marija Leškevičienė 20 a. 7 deš. pradžioje į Sitkūnus atvyko iš Vilniaus, kur spėjo padirbėti ir ką tik veikti pradėjusioje televizijoje, o radiotechnikos inžiniere tapusi Nijolė Majarienė čia – radistų šeimoje – gimė.
Įsivaizduojate – tik 40 sekundžių rusai galvojo, kad Lietuva paimta. Ir staiga – „Mes gyvi!“. Pasaulis išgirdo.
M. Leškevičienė
„Čia gavome butą, vaikui buvo darželis. Galvojome, laikinai, bet amžinai“, – juokiasi ponia Marija, dirbusi pamainos viršininke. Buvusi jos bendradarbė tęsia: „Prisiminimai vien dėl to geri, kad draugiški žmonės buvo. Vienas kito vaikus prižiūrėjome, bendri koncertai, išvykos, o jei kokia nelaimė – visi padėdavome, tikrai gyvenome kaip šeima.“
Kad gyvenvietė buvo aprūpinta viskuo, ponia Nijolė iliustruoja spalvinga detale: „Net gimdykla buvo bendrabutyje. Atsimenu, mūsų buto sienos su gimdykla ribojosi, visko girdėdavome, čia pat buvo ir dantų kabinetas.“ Moterys prisimena, kad miestelyje veikė ir kavinė, ir parduotuvė, ir paštas – nieko panašaus šiandien nebėra. Tik darželis ir biblioteka, kurioje nuo sausio veikia muziejus, ir buvusioje mokykloje įsikūrę bendruomenės namai.
Inžinerinis elitas
Sitkūnai nebuvo eilinė stotis – tai įrodo ne tik gyvenvietės uždarumas. Kai Sovietų Sąjunga nusprendė padovanoti galingą siųstuvą Somaliui, mokyti Afrikos specialistų buvo išsiųsti būtent sitkūniškiai.
Marija Leškevičienė pasakoja: „Turėjome važiuoti visa šeima, bet nepavyko paskiepyti vaikų, tad juos trims mėnesiams palikome, tačiau aš užsibuvau penkerius metus, o vyras – daugiau nei metus. Jis buvo labai geras specialistas.“
40 lemtingų sekundžių
Petro Leškevičiaus patirtis tapo lemiama 1991-ųjų sausį. Kai Vilniuje užimti radijas ir televizija, Sitkūnai tapo Lietuvos garsiakalbiu. Nijolė Majarienė prisimena tą vakarą grįždama namo po egzamino – autobusui teko sustoti kitur nei įprastai: „Visas kelias pilnas žmonių ir visi ėjo į Sitkūnus. Prie pastato jau minios, laužai dega...“
Marija Leškevičienė, išleidusi vyrą į darbą padėti jaunimui, po savo pamainos nuėjo miegoti, tačiau poilsį išblaškė sirena: „Greit apsirengiau ir išlėkiau į stotį – matau, salė pilna, visi ant grindų sėdi. Bijojome, kad susirinkusieji neišjungtų siųstuvų.“
Tą naktį tyla Lietuvos radijo eteryje truko vos 40 sekundžių. Tiek laiko ponios Marijos dabar jau velioniui vyrui Petrui prireikė perbėgti į kitą pastatą ir prijungti diktorės mikrofoną prie siųstuvo. „Mano vyras per 40 sekundžių nulėkė į pastatą, kuriame diktorės mikrofoną prijungė prie siųstuvo. Įsivaizduojate – tik 40 sekundžių rusai galvojo, kad Lietuva paimta. Ir staiga – „Mes gyvi!“. Pasaulis išgirdo“, – pasakoja M. Leškevičienė.
N. Majarienė prisimena, kaip tarp tūkstančių Sitkūnų saugotojų ieškojo tų, kurie moka užsienio kalbas, kad žinia pasklistų pasauliui: „Diktorė Jolanta Šarpnickienė kalbėjo lietuviškai, vėliau pradėjome ieškoti, kas kokią kalbą moka – atsirado ir vokiškai kalbančių, ir lenkiškai, ir prancūziškai. Visi iš eilės ir kalbėjo.“
Ateities rūkas
Sitkūnų radijo stotis darbą baigė 2017-aisiais. Įspūdingas sietynas, puošęs radijo stoties siųstuvų salę, iškeliavo į netoliese esantį Babtyno dvarą. O pačių modernistinių pastatų kol kas niekam nereikia. Dabartiniai šeimininkai stotį norėtų parduoti, buvo kalbų apie golfo laukus ar kitus projektus, tačiau procesą stabdo teisiniai niuansai. Pasirodo, žemė, ant kurios stovi pastatai – valstybinė, išnuomota, neparduodama.
Dr. Paulius Tautvydas Laurinaitis mato pastato architektūrinę ir kultūrinę vertę: „Gaila, kad pastate nebeliko autentiškos vokiškos įrangos, atvežtos dar iki karo. Bet pats pastatas stovi ir jis turi perspektyvą kaip kultūrinis objektas.“
Nors artėdami prie Sitkūnų horizonte suskaičiuosite tuziną bokštų, tiesa ta, kad šiuo metu veikia du siųstuvai. Jie vidutinėmis bangomis transliuoja naujienas rusų kalba, skirtas Baltarusijos ir Ukrainos auditorijai. Du bokštai pavaizduoti ir neseniai naują kvėpavimą įgavusios Sitkūnų bendruomenės logotipe.
„Radijo DNR iš mūsų jau niekas neištrins. Kai pasakai, kad gyveni Sitkūnuose, visi komentuoja – ai, ten, kur bokštai stovi“, – pokalbį baigia N. Majarienė, po karjeros starto gimtajame miestelyje dirbusi ir Kauno radijo stotyje Žaliakalnyje, ir Vilniaus televizijos bokšte. Būtent į sostinę, į Žvėryną ir Liepkalnį, toliau ves pasakojimų ciklas „Radijo maršrutas“.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
