LRT TELEVIZIJOS ir LRT RADIJO laidų vedėjas Richardas Jonaitis sakė, jog neturėjo daug automobilių, o pastarąjį puoselėja, remontuoja. Pašnekovas portalo rubrikai LRT VAIRAS teigė, kad gražiausi atsiminimai išliko iš kelionių po Lietuvą, tačiau noriai dalijosi ir mintimis apie patirtis užsienyje.
– Kuo kasdienybėje Jums yra svarbus automobilis?
– Aš daug laiko praleidžiu automobilyje, savaitgaliais važiuoju kokį renginį vesti arba su žmona ir su dideliu šunimi stengiamės daug po gamtą važinėti. Man labai svarbus automobilis, muzikos klausau, turiu galimybę klausyti kolegų, draugų muzikantų padovanotas kompaktines plokšteles. Radijo klausau, tai [automobilis] be galo svarbus.
– Gal kada skaičiavote, kiek laiko praleidžiate automobilyje per dieną?
– Sunku pasakyti, nes tikrai būna intensyvesnės kelionės, trumpesnės kelionės, bet, manau, vis tiek apie 1,5 valandos, toks vidurkis.
– O prieš kiek laiko gavote vairuotojo pažymėjimą?
– Oi, jau daug metų. Nežinau, bus tikriausiai 18 metų.
– Ir kaip sekėsi mokytis vairuoti?
– Kažkaip patiko, aš save raminau tuo, kad Lietuvoje pažymėjimą turi, nežinau, gal pusantro milijono žmonių, jeigu jie išmoko, išmoksiu ir aš. Laikydamas vairavimo egzaminą, visiškai žioplą klaidą padariau. Stačiau automobilį pačiu paprasčiausiu būdu – tiesiog tiesiai. Ne šonu, atbulom – tiesiai. Aš nesugebėjau kažkaip išsukti ir kliudžiau kuolelį. Sakiau: „O Jėzau, nesąmonę padariau, tuoj perstatysiu.“ Egzaminuotojas sakė: „Ne, ne, viskas, brolyti, čia yra kritinė klaida.“ Egzaminas baigtas per vieną minutę.
Antrą kartą jaudinausi, specialiai kramčiau gumą, kad kažkiek tą jaudulį numalšintų.
– Koks buvo pirmas automobilis?
– Neturėjau labai daug automobilių. Mane žmona ragina atsinaujinti, daugiau pakeisti [automobilių]. Pirmasis automobilis buvo „VW Polo“, mechaninis mažas automobiliukas, visai su juo maloniai ir mielai pasivažinėjau. Mano patėvis Plungėje jį tebeturi, sakė, dar važiuojantis, paremontuoja, tai dar yra gyvybingas.
– O kodėl pasirinkote tokį automobilį?
– Kaina buvo gera, kaip dabar atsimenu, buvo 6 700 litų, čia kokie 2004 metai. Mano tuometinė draugė pasakė: „O, kažką skelbimuose pamačiau.“ Nežinau, nebuvo tuo metu noro labai daug ką nors tyrinėti ir bandyti suprasti. Pirmas pasiūlymas, ir tiko.
Po to kurį laiką nevairavau automobilio. Paskui dabartinės žmonos tokį gražų, raudoną kabrioletą vairavau.
– Kokį automobilį vairuojate pastaruoju metu?
– Dabar vairuoju „Toyota RAV4“. Naujumu, deja, nepasižymi – 2004 metų. Jau lyg ieškojome kito automobilio, bet kainos sukilusios, atrodo, gal kažkokių kitų tikslų norėtume turėti ir tarsi turime. Atrodo, lyg ir gaila išleisti tokią didelę sumą automobiliui. Tai nežinau, jis važiuoja, dažnai reikia paremontuoti, bet dar su juo bičiuliaujuosi.
– Kokių smagių situacijų prisimenate iš kelionių automobiliu – ko yra nutikę?
– Latvijoje yra daug paplūdimių ir dažnai juose gali nakvoti. Važiavome arti paplūdimio su kabrioletu ir įklimpome. Reikėjo eiti ieškoti latvio, kad išgelbėtų, tai atvažiavo su traktoriumi. Tada paaiškėjo, kad žmona latvė, o jis lietuvis, tik daug metų gyvena Latvijoje, jau primiršo lietuvių kalbą. Tiesiog įstrigome, nes išsisukinėjome atbuline eiga, buvo visiška bekelė, įvažiavome vos ne į durpyną ir įstrigome.
Aišku, gražiausi atsiminimai iš kelionių po Lietuvą, ypač tokią vasarą kaip ši – žalia, ryški, graži.
Australijoje mums labai pravertė automobilis „Mitsubishi Challenger“, Lietuvoje yra žinomas kaip „Mitsubishi Pajero“. Mes juo apkeliavome pusę Australijos – nuvažiavome 21 tūkst. kilometrų. Automobilyje ir nakvodavome, nes lova buvo įrengta, maistą gamindavomės. Tokį turėjome automobilį Australijoje, jį labai mylėjome, ir svarstydavome: „Įdomu, kaip mūsų automobiliukui toliau besiseka, kiek kiti turistai juo keliauja. Jį, beje, pavyko nusipirkti pigiau, o parduoti brangiau. Pirkome, kai buvo ne turistinis sezonas, o kai apsukome ratą, prasidėjo turistinis sezonas ir buvo daug daugiau žmonių, tai iš karto nupirko [automobilį], per pirmą dieną.
Iš tikrųjų mes esame nuo automobilių priklausomi labai stipriai, čia dar neaišku, kas kam tarnauja. Juk jis mums netarnauja, bet mes esame absoliučiai priklausomi. Būna ir Lietuvoje tokių situacijų, kai važiuoji esant -20 laipsnių šalčiui ir tikiesi, jog neužgesi kažkur toli ir nesušalsi. Arba toje pačioje Australijoje, kur mes važiavome, 300 kilometrų nuo vieno miestelio iki kito, važiuoji žvyrkeliu, jokios kitos mašinos beveik nepravažiuoja, 45 laipsnių karštis lauke. Tikiesi, kad, neduok Dieve, dabar nesustotum, judėtum toliau. Kartais automobilis yra ne tik daiktas, bet ir kažkokia žmogaus dalis. (...) Jeigu kažkas pasikalba su savo automobiliu, nieko čia blogo.
– Gal atsimenate, kada paskutinį kartą gavote baudą už Kelių eismo taisyklių pažeidimą?
– Visiškai neseniai, prieš kelias savaites gavau baudą du kartus toje pačioje vietoje. Atkarpoje Klaipėda–Palanga yra vidutinio greičio matuokliai. Aš du kartus sugebėjau pralėkti ten viršydamas vidutinį greitį. Dabar tikrai važiuoju ramiau ir niekur nebeskubu, vykstu poilsiautojų ritmu.
– Tai jau tikriausiai bus visa bauda?
– Aha, jau nebe pusinė.
– Galbūt atpažįsta ir Kelių policija per kokį reidą?
– Tokios situacijos, kad atpažintų, gal nėra buvę, tiesiog yra buvę, kad reiduose girtumą tikrino. Tai tikrai jokių problemų, labai profesionaliai, sustabdo greitai, patikrina, gero kelio palinki. Pareigūnai yra mandagūs, dirba savo darbą, juo labiau, kad jiems reikia su daug blogų energijų susidurti, gaudyti visokius prisigėrusius, kurie vis neišmoksta, kad tai yra siaubingai pavojingas dalykas.
