Turkija daugeliui lietuvių pirmiausia siejasi su atostogomis, tačiau už turistinių kurortų slypi ir kita šalies realybė. Lietuvoje jau 11 metų gyvenantis turkas, teisininkas ir žmogaus teisių aktyvistas Seyfullah Cezmi Acaras sako, kad apie žmogaus teisių padėtį jo gimtojoje Turkijoje Lietuvoje kalbama per mažai, nors tai padėtų geriau suprasti vieną iš Lietuvos sąjungininkių.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „10–12“ įraše:
S. C. Acaras pasakoja, kad mintis studijuoti užsienyje gimė dar paauglystėje, dalyvaujant tarptautiniame mokyklų projekte Lenkijoje.
Savaitę praleidęs lenkų šeimoje, jis pirmą kartą iš arti susidūrė su kita kultūra ir suprato, kad, nepaisant kalbos ar tradicijų skirtumų, žmones sieja kur kas daugiau, nei skiria.
„Pastebėjau, kad mes visi esame žmonės. Tiesiog mūsų kalba ne ta pati, bet mes kalbame ta pačia kalba. Man tai labai patiko ir nuo to laiko svajojau studijuoti užsienyje“, – prisimena jis.
Jaučia dėkingumą lietuviams
Pasak pašnekovo, iš pradžių svarstė vykti į Vokietiją, tačiau galiausiai pasirinko Lietuvą, kur gyveno vienas jo tėvo draugas.
„Tuo metu nebuvo turko, kuris mokėtų lietuvių kalbą. Norėjau būti vienas pirmųjų ir tapti tiltu tarp Turkijos ir Lietuvos“, – sako S. C. Acaras.
Lietuvoje jis studijavo teisę, vėliau baigė tarptautinės teisės studijas. Prieš atvykdamas, įstojo į Turkų ir vokiečių universiteto Teisės fakultetą, tačiau studijas ten sustabdė, kad galėtų išmokti lietuvių kalbą ir tęsti teisės studijas Lietuvoje.
Pasak S. C. Acaro, sprendimas likti Lietuvoje subrendo dar besimokant lietuvių kalbos. Atvykdamas jis buvo sustabdęs studijas Turkijoje, todėl prireikus galėjo bet kada grįžti, tačiau netrukus suprato norintis pasilikti.
„Jeigu čia kažkas nepavyktų ar nepatiktų, būčiau grįžęs į Turkiją. Bet man labai patiko pasiruošimo klasės atmosfera, draugai. Taip ir pasilikau“, – pasakoja jis.
Lietuvių kalba, anot turko, iki šiol išlieka vienu didžiausių atradimų.
„Visos kalbos yra įdomios. Jos kaip svajonės – negalite jų paliesti, bet kalbate ir tarsi paliečiate. Net negaliu paaiškinti – kalbos yra Dievo dovana. Galime išmokti skirtingų kalbų ir toliau bendrauti. Man labai patiko lietuvių kalba, o mokymosi procesas tęsiasi iki šiol“, – sako S. C. Acaras.
Mokytis kalbos jam labiausiai padėjo nuoseklus darbas – knygų skaitymas ir nuolatinis rašymas.
„Skaitydavau, nors nesuprasdavau. Labai padėjo rašymas – net perrašydavau tekstus, nes rašydamas geriau įsisavini žinias“, – pasakoja pašnekovas.
Turkas sako šiandien jau mąstantis lietuviškai, o kartais lietuvių kalba net sapnuojantis.
Lietuvoje jis jaučiasi saugus ir vertina čia sukurtą gyvenimo kokybę.
„Nuostabu naktį su žmona išeiti į gatvę, toli nueiti ir nieko nebijant grįžti namo. Tai stebuklingas dalykas. Pagirtina, kad Lietuvos visuomenė taip stipriai vertina aplinką“, – sako jis.
„Lietuvoje puikiai jaučiuosi ir norėčiau padėkoti visai Lietuvos visuomenei už tai, kad kuriate tokią valstybę ir suteikiate tokių galimybių“, – priduria pašnekovas.
Žmogaus teisių padėtis Turkijoje
S. C. Acaras sako, kad Lietuvoje apie Turkiją dažniausiai kalbama tik kaip apie atostogų kryptį. Kur kas mažiau dėmesio skiriama žmogaus teisių padėčiai šalyje.
„Turkija žinoma per turizmo prizmę – paplūdimiai, viešbučiai, penkios žvaigždutės. Tačiau Turkija – ne vien tai. Ji yra Europos Tarybos, kurios pagrindinis tikslas – ginti žmogaus teises, demokratiją ir teisės viršenybę, bei NATO narė, todėl jos vaidmuo reikšmingas ir Lietuvos atžvilgiu. Mane vis dar stebina, kad žmogaus teisių padėtis beveik neatspindima Lietuvos žiniasklaidoje, nors šiuo metu Turkijoje jos šiurkščiai pažeidžiamos“, – teigia jis.
Pašnekovas pabrėžia, kad dabartinis Turkijos režimas neatspindi visos visuomenės.
„Turkijos visuomenė dėl to kenčia. Manau, Lietuvos žmonės turi teisę tai žinoti, nes taip galima geriau suprasti savo sąjungininkę ir partnerę“, – teigia S. C. Acaras.
Atsakydamas į klausytojo klausimą, kodėl už demokratiją nekovoja pačioje Turkijoje, jis sako, kad dabartinėmis sąlygomis tai beveik neįmanoma.
„Tai paprastas klausimas, bet jis kyla nežinant situacijos Turkijoje. Šiuo metu iš vidaus ten kovoti negalite. Kaip Rusijoje [Aleksejus] Navalnas negalėjo teisėtomis priemonėmis apginti savo teisių, taip ir Turkijoje žmonės negali to padaryti“, – sako jis.
Pasak S. C. Acaro, todėl svarbu apie situaciją kalbėti iš užsienio ir skatinti tarptautinę bendruomenę reikalauti, kad Turkija laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų.
Ignoruojami Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai
Strasbūre vyko Teisingumo eitynės, kurias organizuoja „Peaceful Actions Platform“, jos suburia įvairiose šalyse gyvenančius nuo Turkijos režimo nukentėjusius žmones. Jie ragina Europos institucijas teisėtomis priemonėmis spausti Turkiją vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimus.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – verslininko ir pilietinės visuomenės veikėjo Osmano Kavalos byla. Pasak S. C. Acaro, nors EŽTT dar 2019 m. nurodė jį nedelsiant paleisti, Turkija šio sprendimo nevykdo.
„Osmanas Kavala buvo nepagrįstai suimtas dėl savo teisėtos veiklos ir protestų. Turkijos teismai buvo jį išteisinę, tačiau vėliau jam pateikti nauji kaltinimai. Šiuo metu jis vis dar kalinamas ir yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos“, – sako jis.
Kita plačiai žinoma byla – buvusio prokurdiškos opozicinės partijos HDP lyderio Selahattino Demirtaso. Anot pašnekovo, nepaisant kelių EŽTT sprendimų, politikas iki šiol lieka kalėjime.
„Tai sunkiai suvokiamas atvejis – teisėtai išrinktas opozicinės partijos pirmininkas suimamas. EŽTT priėmė kelis sprendimus, tačiau Turkija pateikė naujus, nepagrįstus kaltinimus ir jų nevykdo“, – sako pašnekovas.
S. C. Acaras taip pat išskiria Yukselo Yalcinkayos bylą, kuri, anot jo, atskleidžia sisteminius žmogaus teisių pažeidimus Turkijoje.
Joje EŽTT konstatavo, kad žmonės Turkijoje buvo nuteisti už veiksmus, kurie jų atlikimo metu buvo visiškai teisėti.
„Įrodymais tapo tai, kad žmogus turėjo sąskaitą viename banke, naudojosi tam tikra programėle ar priklausė profesinei sąjungai. Šioje byloje nustatytas Europos žmogaus teisių konvencijos 7-ojo straipsnio – principo, kad nėra bausmės be įstatymo, – pažeidimas, nes tuo metu bankas buvo teisėtai įsteigtas, profesinė sąjunga veikė teisėtai, o režimas staiga nepagrįstai paskelbė, kad tai nusikalstama veika. Dėl to tūkstančiai žmonių šiuo metu yra kalėjimuose“, – aiškina jis.
Vyras sako jaučiantis pareigą apie šiuos žmones kalbėti.
„Laikau tai savo pareiga. Galiu įgarsinti tuos žmones, nes jie neturi balso, neturi ir finansinių pajėgumų. Noriu būti jų balsu ir tikiuosi, kad ateityje šie sprendimai bus vykdomi“, – apibendrina S. C. Acaras.
Parengė Ignas Ramanauskas.
