Monika apie darbo kultūrą Belgijoje: viskas sukasi apie žmogų – jeigu nebus jo, kas dirbs?

Iš Širvintų kilusi Monika Ivanauskaitė jau šešerius metus savo gyvenimą kuria Belgijoje. Anot jos, nors šalis yra brangi, čia gyventi gera, nes laikomasi darbo ir asmeninio gyvenimo balanso, o darbuotojas yra vertinamas. „Per savaitę bent vienas protestas. Ir jie savo pasiekia, nes viskas čia sukasi apie žmogų“, – sako ji.

Monika į Belgiją atvyko čia gavusi darbą. Lietuvoje ji šešerius metus dirbo Lietuvos žolės riedulio federacijoje, vykdavo į įvairius šios sporto šakos turnyrus Europoje. Tad pamačiusi skelbimą, jog ieškomas darbuotojas Briuselyje esančiame Europos žolės riedulio federacijos „EuroHockey“ padalinyje, nusprendė kandidatuoti.

„Kadangi teko dirbti tarptautinėse varžybose, dažnai jos būdavo organizuojamos „EuroHockey“. Mane jau pažinojo ir aš kitus pažinojau, atrodė natūralu, kad reikia pabandyti. (...) Man draugė yra sakiusi: „Monika, ne tau Lietuvoje būti. Tau reikia išvažiuoti kur nors, ką nors pamatyti“, – prisimena lietuvė.

Šiuo metu ji Briuselyje dirba Europos žolės riedulio federacijos administracijos vadove. Sako, kad patinka ir darbas, ir gyvenimas Belgijoje. Tačiau nors naujo etapo pradžia buvo sklandi, jei ne pažįstama lietuvė, turbūt būtų buvę sunkiau.

„Belgijoje yra toks paradoksas: gali gauti darbą, jei turi deklaravęs gyvenamąją vietą čia, bet būstą gali būti sunku gauti, jei neturi oficialios darbo sutarties. Tai apsunkina. Sakoma, kad oficialiai Briuselyje gyvena 2 mln. gyventojų, tačiau tiek pat ir neoficialiai. Aš turėjau pažįstamą lietuvę, kuri jau gyveno Belgijoje, todėl kurį laiką gyvenau pas ją. Geriau į šią šalį atvykti jau turint darbo sutartį arba jei turi pažįstamų“, – pasakoja Monika.

Viskas sukasi apie darbuotoją

Gyvendama Belgijoje ji pastebėjo nemažai skirtumų darbo kultūroje. Pasak lietuvės, Belgijoje yra labai stiprios profesinės sąjungos, jos padeda suprasti savo sektorių ir jo teises, socialines garantijas, nes kiekvienas sektorius yra skirtingas. Be to, protestai čia gana dažni.

„Per savaitę bent vienas protestas. Ir jie savo pasiekia, nes viskas čia sukasi apie žmogų. Jeigu nebus žmogaus, kas dirbs? Dėl to Belgijoje yra gerai gyventi. (...) Yra tam tikrų sektorių, kurie privalo apmokėti tavo kelionę į darbą, nes tiesiog yra tokios taisyklės. Mano kolegoms, kurie gyvena Briuselyje, kompensuoja visas kelionės išlaidas, o mes su direktoriumi sutarę, kad man padengs pusę sumos, kadangi gyvenu 70 kilometrų nuo Briuselio. Bilietų kainos čia kosminės. Mano integruotas traukinio ir metro bilietas per mėnesį kainuoja daugiau nei 250 eurų. (...) Nemažai žmonių gyvena už Briuselio ir kasdien vyksta dirbti į sostinę“, – pasakoja ji.

Monika pastebi ir dar vieną skirtumą tarp dviejų šalių – čia rūpinamasi darbuotojo sveikata.

„Labai rūpinasi sveikata. Jeigu ryte atsikėlęs blogai jautiesi, tai eik pas daktarą ir nesikankink. O pas mus Lietuvoje su 40 laipsnių temperatūra eini dirbti. Gal čia toks mūsų mentaliteto dalykas“, – sako lietuvė.

Belgų neperskaitysi kaip knygos viršelio, tačiau geriau susipažinus jie taps patikimais draugais.

Vis dėlto vienas iš trūkumų yra tai, kad motinystės ir tėvystės atostogos Belgijoje yra žymiai trumpesnės nei Lietuvoje, jos skiriamos tik 3,5 mėnesio motinai ir mėnesis tėvui. Dar keturiais mėnesiais galima pasinaudoti bet kada, iki kol vaikui sukaks 12 metų.

„Gali iš karto pasiimti keturis mėnesius arba, pavyzdžiui, čia įprasta, kad darželis dirba trečiadieniais iki pietų. Po pietų pasiimi vaiką, būna toks laikas su šeima. Dauguma tėvų taip vaiko priežiūros atostogas ir išnaudoja. Valstybė sumoka tau už tą pusdienį, bet tai nėra didelė suma. Šitas visas atostogas išnaudojau iš karto po sūnaus gimimo, nes palikti trijų mėnesių vaiką darželyje buvo psichologiškai sudėtinga“, – pasakoja ji.

Vaikai į darželį keliauja vos keturių mėnesių

Anot lietuvės, leidžiant vaikus į darželius iki 2,5 metų, nėra taip, kad auklėtoja prižiūri tik kelių mėnesių vaikus. Jai priskiriami aštuoni skirtingo amžiaus vaikai – nuo 3,5 mėnesių iki 2,5 metų. Kalbėdama apie darželius, lietuvė atkreipia dėmesį ir į dar vieną skirtumą – darželiai yra vadinami mokyklomis, kadangi kitaip tektų mokėti.

„Belgijoje mokyklos yra nemokamos, bet už darželius turi mokėti, todėl įstaigos vaikams nuo 2,5 metų vadinamos mokyklomis. Šiaip mokslas nemokamas, bet yra popamokinė ir priešpamokinė veiklos, už jas jau reikia mokėti. Pavyzdžiui, susimokėti reikės, jei nori vaiką atvesti anksčiau, nei dirba darželis, arba pasiimti vėliau. Iki kol sukaks šešeri metai, vis tiek reikės kažkiek mokėti, bet tai nėra daug. (...) Valstybiniame darželyje skaičiuoja tam tikrą procentą nuo tavo pajamų. Kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau moki už darželį. Manau, tai logiška“, – teigia Monika.

Be to, skirtinguose šalies regionuose yra skirtinga švietimo sistema.

„Švietimo sistema yra pakankamai gera Belgijoje, bet geresnė flamandų pusėje. Prancūzakalbėje šalies dalyje prasta situacija. Dėl to žmonės labai dažnai protestuoja, kad jų dalyje valstybė skiria mažai pinigų švietimui. O flamandų pusėje skiria labai daug“, – sako ji.

Belgijoje yra toks paradoksas: gali gauti darbą, jei turi deklaravęs gyvenamąją vietą čia, bet būstą gali būti sunku gauti, jei neturi oficialios darbo sutarties.

Organizavo pagalbą ukrainiečiams

2022 m. prasidėjus karui Ukrainoje Monika su savo vyru, su kuriuo susipažino Belgijoje, pradėjo teikti pagalbą karo pabėgėliams. Anot lietuvės, Belgija buvo pasiruošusi priimti 10 tūkst. ukrainiečių, tačiau priėmė beveik tris kartus daugiau. Dėl to karo pabėgėliams šalyje kilo nemažai iššūkių.

„Mano vyras ukrainietis, jis norėjo vykti kariauti, tačiau su jo tėvais bandėme jį atkalbėti. Pasakiau jam, jei jis išvyks, tai aš su juo. Aprimo. Kartą sėdėjome bare, pažįstama priėjo prie mūsų ir paklausė, ar turime drabužių, nes jos pažįstama atvyko iš Ukrainos ir reikėjo pagalbos. Davėme savo kontaktus, kad paskambintų, ir pasakėme, kad jeigu žino dar žmonių, kuriems reikalinga pagalba, tegul kreipiasi. Žmonės pradėjo skambinti vis dažniau, o žmonių, kurie norėjo prisidėti prie mūsų iniciatyvos, vis daugėjo. Taip ir įsisukome“, – prisimena ji.

Monika pasakoja, kad pradžioje daiktus kaupė namuose, tačiau dėžių vis daugėjo. Nemažai daiktų ji buvo palikusi biure, kolegos ir vadovas tam neprieštaravo, kaip tik palaikė. Tačiau kai biure prasidėjo konferencijos, dėžės čia nebegalėjo likti.

„Pradėjome ieškoti patalpų, bandėme gauti jas iš savivaldybės, bet jas mums būtų davę gal po kokių trijų mėnesių dėl visų tvarkų ir biurokratijos, o mums reikėjo čia ir dabar. Laimei, mus priglaudė viešbutis, kurio vadovė buvo rumunė. Ji viską suprato. Be to, buvo pandemija, konferencijų salių niekam kaip ir nereikėjo, tai mes buvome ramūs. O ir vyras buvo patenkintas, kad nors tokiu būdu galėjo prisidėti prie pagalbos ukrainiečiams“, – sako lietuvė.

Kartu su vyru šią veiklą jie sustabdė po 8 mėnesių.

„Pasvarstydavome, kada užteks. Viena savanorė po kurio laiko pasakė: „Žmonės eis ne dėl to, kad jiems reikia, o dėl to, kad pripras.“ Taip nusprendėme sustabdyti veiklą, nes ir žmonių srautas sumažėjo“, – prisimena ji.

Ateitį mato Belgijoje

Šiuo metu Monika neplanuoja grįžti į Lietuvą, nes turi darbą, kuris jai patinka, čia sukūrė šeimą, o neseniai Belgijoje su vyru nusipirko ir nuosavą būstą.

„Pradėjau mokytis flamandų kalbos, kadangi gyvename jų regione. Jie tokie nacionalistai. Apskritai belgai moka anglų kalbą labai gerai, bet iš principo nekalba. Bandžiau mokytis prancūzų kalbos, bet flamandų prilipo labiau“, – teigia ji.

Anot lietuvės, iš pirmo žvilgsnio belgai yra santūrūs, uždari ir šalti žmonės, tačiau geriau susipažinus jie taps artimais ir gerais draugais.

„Jų neperskaitysi kaip knygos viršelio, tačiau geriau susipažinus jie taps patikimais draugais“, – sako Monika.