Skaitmeninė kasdienybė pakeitė mūsų bendravimo būdus, bet ji nepakeitė itin svarbaus momento – teisinių ribų. Vis dažniau asmeniniai ar profesiniai konfliktai sprendžiami viešojoje erdvėje – socialiniuose tinkluose, privačiose jų grupėse ar komentaruose, kur „screenshotai“ tampa įrodymais, o trečiųjų asmenų nuomonė – tarsi viešu teismo sprendimu.
Todėl vienos ekrano nuotraukos pasidalijimas šiandien gali turėti didesnių pasekmių nei formalus skundas ar ieškinys.
Vis dėlto, teisė į šią praktiką žiūri gerokai santūriau. Vien tai, kad žinutė ar laiškas buvo gautas teisėtai, savaime nesuteikia teisės jį viešinti.
Ko negalima viešinti be asmens sutikimo?
Privatus susirašinėjimas yra viena jautriausių privataus gyvenimo sričių, kurią teisė saugo ypač griežtai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis garantuoja asmens privataus gyvenimo, įskaitant ir susirašinėjimą, neliečiamumą.
Šią konstitucinę garantiją detalizuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnis, kuris nustato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą – įskaitant asmeninį susirašinėjimą – gali būti skelbiama tik paties asmens sutikimu. Įstatymas aiškiai nurodo, jog susirašinėjimo konfidencialumo pažeidimas laikomas privataus gyvenimo pažeidimu, net jeigu pati informacija yra tikra. Tokiais atvejais asmuo turi teisę reikalauti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo.
Svarbi ir įstatymo nustatyta išimtis: informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti viešinama be sutikimo tik tada, kai tai atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą. Tačiau ši išimtis aiškinama labai siaurai – asmeninis konfliktas į visuomenės intereso apsaugą įprastai nepatenka.
Tokios pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT). Pagal Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) 8 straipsnį, susirašinėjimas laikomas privataus gyvenimo dalimi, o valstybės pareiga – užtikrinti efektyvią šios teisės apsaugą ir privačių asmenų tarpusavio santykiuose. Tai ypač aiškiai akcentuota byloje Niemietz v. Germany (1992), kurioje pripažinta, kad privataus gyvenimo samprata apima ir socialinius bei asmeninius ryšius už namų ribų.
Praktikoje dažnai manoma, kad jei informacija buvo gauta teisėtai – pavyzdžiui, žinutė buvo parašyta asmeniškai jums – ją galima laisvai naudoti ar viešinti. Tačiau sutikimas bendrauti nėra sutikimas bendravimą paviešinti. EŽTT byloje Matalas v. Greece (2021) aiškiai nurodė, kad privatūs susirašinėjimai, paviešinti be asmens sutikimo, gali pažeisti ne tik teisę į privatų gyvenimą, bet ir asmens reputaciją, ypač kai informacija atskleidžiama platesniam ratui nei tam, kuriam ji buvo skirta.
Didžiausia rizika kyla tais atvejais, kai susirašinėjimais dalijamasi dėl emocinių priežasčių – siekiant „parodyti tiesą“, apsiginti ar sulaukti palaikymo. Asmeniniai pokalbiai su giminėmis, draugais, buvusiais gyvenimo partneriais ar artimais asmenimis patenka į asmens privataus gyvenimo apsaugos ribas.
EŽTT byloje Peck v. the United Kingdom (2003) pabrėžė, kad kiekvienas asmuo turi teisę gyventi be nepageidaujamo viešo dėmesio net tada, kai jis kyla iš konfliktiškų ar emociškai sudėtingų situacijų.
Be kita ko, asmeniniuose susirašinėjimuose beveik visada yra asmens duomenų – vardas, kontaktai, santykių faktai, asmeninės aplinkybės. Todėl jų viešinimas dažnai patenka ir į Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) taikymo sritį.
Jeigu asmuo pats renka ir skelbia kito asmens žinutes, jis tampa duomenų tvarkytoju ar net duomenų valdytoju. BDAR reikalauja, kad bet koks asmens duomenų tvarkymas turėtų teisėtą pagrindą.
Susirašinėjimas su kolega darbdavio suteiktose platformose
Darbo santykiuose vis dar gaji klaidinga nuostata, kad darbuotojo privatumas „baigiasi“ darbdavio platformoje (Teams, el.paštas ar kt.). Tačiau EŽTT praktika šį mitą aiškiai paneigia.
EŽTT ne kartą pabrėžė, kad darbuotojas nepraranda teisės į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą vien todėl, kad naudojasi darbdavio suteiktomis darbo priemonėmis. Byloje Bărbulescu v. Romania Teismas konstatavo, jog darbdavio vykdoma komunikacijos kontrolė gali būti laikoma teisėta tik išimtiniais atvejais – kai darbuotojas yra iš anksto aiškiai informuotas, kai kontrolė siekia teisėto tikslo (pavyzdžiui, darbo organizavimo ar saugumo) ir kai taikomos priemonės yra proporcingos.
Šią logiką papildo ir asmens duomenų apsaugos reglamentavimas. Praktine prasme svarbu suprasti, ką šiose situacijose reiškia BDAR.
- Jeigu darbdavys susirašinėjimo turinį gauna tiesiogiai iš darbuotojo (pavyzdžiui, darbuotojas pats pateikia žinutes vidaus tyrimo metu), taikomas BDAR 13 straipsnis. Jis reikalauja darbuotoją aiškiai informuoti, kokie duomenys bus tvarkomi, kokiu tikslu, kiek laiko jie bus saugomi ir kokias teises darbuotojas turi.
- Jeigu susirašinėjimas gaunamas ne iš paties darbuotojo (pavyzdžiui, perduodamas trečiojo asmens arba iš kitos sistemos), aktualus BDAR 14 straipsnis. Tokiu atveju darbdavys taip pat privalo informuoti darbuotoją apie duomenų tvarkymą, išskyrus labai siauras išimtis, kurios taikomos tik tada, kai informavimas realiai galėtų pakenkti, pavyzdžiui, vykstančiam vidiniam tyrimui. Net ir šiais atvejais pareiga informuoti nėra panaikinama visiškai – ji tik gali būti atidėta.
Kitaip tariant, darbo santykiuose „slapto skaitymo“ ar susirašinėjimo paviešinimo teisė nenumatyta – nei pagal EŽTT praktiką, nei pagal BDAR.
Verslo susirašinėjimai ir „viešo įspėjimo“ riba
Verslo praktikoje bene dažniausiai pasitaikantis scenarijus – nusivylęs klientas ar paslaugos teikėjas, viešai (dažniausiai socialiniuose tinkluose) paskelbia susirašinėjimą su „nepatikusiu meistru“, „dingusiu rangovu“ ar „piktu klientu“, siekdamas „įspėti kitus“. Tokie įrašai dažnai grindžiami subjektyvia patirtimi, tačiau pateikiami kaip faktinis įrodymas, paremtas ekrano nuotraukomis.
EŽTT praktika rodo, kad vieši pareiškimai socialiniuose tinkluose, kuriais asmuo be faktinio pagrindo apibūdinamas kaip „nepatikimas“ ar kitaip diskredituojamas, gali pažeisti jo teisę į privataus gyvenimo gerbimą ir reputaciją, net jei tokie pareiškimai pateikiami kaip asmeninė nuomonė (pvz., Egill Einarsson v. Iceland; Oleg Balan v. Moldova).
Teisiniu požiūriu šiose situacijose svarbu atskirti dvi skirtingas teisines plotmes: teisę reikšti kritiką ir teisę viešinti privatų susirašinėjimą. Kritika ar neigiamos patirties aprašymas savaime nėra draudžiamas – asmuo gali viešai pasidalyti savo nuomone apie paslaugos kokybę, bendravimo kultūrą ar patirtą nusivylimą. Tačiau tai nesuteikia automatinės teisės viešinti susirašinėjimų turinį, ypač jei jame galima identifikuoti kitą asmenį.
Toks asmeninių susirašinėjimų paviešinimas gali būti laikomas pateisinamu tik tais atvejais, kai kartu tenkinamos šios sąlygos:
- egzistuoja realus ir objektyvus viešasis interesas;
- atskleidžiama informacija yra būtina šiam interesui įgyvendinti;
- pasirenkamos mažiausiai privatų gyvenimą pažeidžiančios priemonės;
- asmens tapatybė atskleidžiama tik tiek, kiek neišvengiama siekiamam tikslui.
Praktika rodo, kad dauguma socialiniuose tinkluose viešinamų privačių susirašinėjimų šių kriterijų neatitinka: konfliktiškas susirašinėjimas pateikiamas fragmentiškai, be konteksto ir pan. Tokiais atvejais rizika pažeisti teisę į privatų gyvenimą, garbę ar orumą, dalykinę reputaciją ar net asmens duomenų apsaugos reikalavimus yra ypač didelė.
Ką daryti, kai apie jus renkami privatūs duomenys?
Kai apie asmenį renkami, kaupiami ar viešinami privatūs duomenys (įskaitant susirašinėjimų ekrano nuotraukas), galimos dvi gynybos kryptys – civilinė ir baudžiamoji.
Civilinė tvarka taikoma dažniausiai. Asmuo gali reikalauti pirmiausia susipažinti su apie jį renkamais duomenimis, taip pat reikalauti pašalinti paviešintą privačią informaciją, atlyginti turtinę bei (ar) neturtinę žalą. Praktikoje dažniausiai pirmiausia teikiama pretenzija, o jai nepadėjus – ieškinys bendrosios kompetencijos teismui.
Turtinė žala turi būti reali ir įrodyta (pvz., patirtos realios išlaidos, negautos pajamos), o neturtinė žala atlyginama už privatumo pažeidimą, dvasinius išgyvenimus, reputacines pasekmes. Jos dydį teismas nustato individualiai, vertindamas pažeidimo mastą, viešinimo apimtį ir kaltės laipsnį.
Tam tikrais atvejais galimas ir baudžiamosios teisės taikymas. Baudžiamojo kodekso 167 straipsnis taip pat numato atsakomybę už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kai privati informacija renkama ar kaupiama neteisėtai. Atsakomybė galima tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, todėl nukentėjęs asmuo gali kreiptis į policiją. Jeigu ikiteisminis tyrimas pradedamas, asmuo, kurio teisės pažeistos, gali paraleliai ginti savo teises civiline tvarka.
Trumpai tariant – ne viskas, kas atrodo „teisinga“, yra teisėta. Viešas gynimasis ar bandymas „atskleisti tiesą“ socialiniuose tinkluose dažnai kyla iš emocijų, bet teisė jas vertina gerokai šalčiau. Kritika galima, tačiau privatus susirašinėjimas, net jei jo turinys tikras, nėra laisvai dalijamas. Todėl skaitmeninėje erdvėje verta prisiminti paprastą taisyklę: prieš dalijantis – patikrinti ne tik faktus, bet ir tokio elgesio ribas.
