Naftos kainoms kasdien keičiantis, pasirodo siūlymų, kad reikia įvesti degalų kainų lubas. Politikams norisi reguliuoti kainas, kurios nėra reguliuojamos. Siūlomų veiksmų pasekmės galėtų būti tokios, kad pakilus naftos kainai galime sulaukti tokios situacijos, kai degalinės išvis neparduos degalų. Taip jau buvo Prancūzijoje.
Naftos kainai kylant, degalinės supranta, kad rytoj turės pirkti degalus brangiau. Tai lemia, kad verslas negali išparduoti esamų likučių pigiau, nes ryt galės nupirkti mažesnį kiekį už tuos pačius pinigus. Jei bus įvestas ribojimas vieną kartą per dieną keisti kainas, gausime rezultatą, kad dalis degalinių tiesiog neparduos degalų ir lauks kitos dienos lango pakelti kainą.
Kainų lubos turėtų poveikį konkurencijai. Jos galėtų išstumti mažesnius rinkos dalyvius, kurie ilgai negalėtų dirbti nuostolingai, nes mažėtų jų apyvartumas. Mažesnė konkurencija ilgalaikėje perspektyvoje gali lemti aukštesnes kainas vartotojams. Taigi, trumpalaikė nauda gali virsti ilgesnio laikotarpio nuostoliais. Akivaizdu, kad kainų ribojimas viename grandinės taške gali sukelti disbalansus visoje sistemoje.
Stebina, kad sprendimas priimamas skubotai: be išsamių konsultacijų su rinka, be konkurencijos poveikio vertinimo, be kitų šalių praktikos analizės. Taigi, užuot priimdama strategiškai svarbius sprendimus (pvz., akcizų grąžinimo modelis leistų susigrąžinti prarastas tranzito pajamas iš Lenkijos), Lietuva vėl mina ant grėblio – nenuraškomi žemai kabantys vaisiai, o bandoma kurti netvarias sistemas ir papildomus reguliavimus.
Politikai jaučia užsakymą iš visuomenės intervencijai, nes tikisi papildomai balsų, stengiasi rodyti iniciatyvą ir būti matomi. Tačiau daroma esminė klaida – vidiniais reguliavimais nesureguliuosi pasaulinės naftos kainos ir nesutaikysi Irano su JAV, dėl ko ir kyla naftos kainos. Tiesiog reikia išlaukti šį periodą, jis tikrai baigsis, ir pakeliui neprisirinkti keistų reguliavimų, su kuriais gyvensime dar ilgai po šių iššūkių.
