„Reikia pereiti prie sistemos, kuri yra pagrįsta vietine energijos gamyba. ES atveju tai yra elektra iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, ir tai yra ne tik aplinkosaugos, bet ir ekonomikos konkurencingumo bei saugumo būtinumas“, – LRT teigė Ugnė Keliauskaitė, autoritetingo Briuselio ekspertinio centro „Bruegel“ analitikė ir viena iš neseniai pasirodžiusios analizės „Kaip Europa turėtų reaguoti į Irano dujų krizę – ir kaip ji neturėtų to daryti“ autorių.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Ilgalaikiai sprendimai: perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių yra būtinas.
- Trumpalaikės priemonės: krizės metu reikia tikslinių priemonių, kurios apsaugotų pažeidžiamiausias grupes.
- Svarbu koordinuoti dujų pirkimą ES mastu, siekiant išvengti kainų šuolių ir užtikrinti pakankamas dujų atsargas.
- Europos žaliojo kurso tikslai yra ne tik aplinkosauginiai, bet ir gyvybiškai svarbūs ekonomikos konkurencingumui bei energetiniam saugumui.
– Kalbant visos Europos Sąjungos (ES) mastu, ką būtų galima ar reikėtų daryti siekiant suvaldyti energetikos krizę? Kokios priemonės būtų iš tikrųjų veiksmingos?
– Norėčiau išskirti dvi grupes sprendimų: ilgalaikiai ir trumpalaikiai.
Pradėsiu nuo ilgalaikių. Kol kas nafta ir dujos yra ypač svarbūs energijos šaltiniai Europoje. Ši priklausomybė nuo iškastinio kuro reiškia, kad žemynas yra pažeidžiamas išorės spaudimo ir priklausomas nuo tiekėjų, nes aukštos degalų kainos ir tiekimo sutrikimai neigiamai veikia Europos ekonomiką ir kartu nukreipia resursus nuo alternatyviųjų šaltinių panaudojimo.
Būtent spartus saulės elektrinių diegimas lemia tai, kad dujos Ispanijoje elektros kainą nulemia maždaug 15 proc., o Italijoje šis rodiklis siekia 90 proc.
Ugnė Keliauskaitė
Kad toks pažeidžiamumas nepasikartotų, reikia pereiti prie sistemos, kuri pagrįsta vietine energijos gamyba. ES atveju tai yra elektra iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių. Tai yra ne tik aplinkosaugos, bet ir ekonomikos konkurencingumo bei saugumo būtinumas.
Vienas iš pavyzdžių – Ispanija, kur elektros kainos yra vienos žemiausių ES. Būtent spartus saulės elektrinių diegimas lemia tai, kad dujos Ispanijoje elektros kainą nulemia maždaug 15 proc., o Italijoje šis rodiklis siekia 90 proc.
Tiesa, ES šioje srityje padarė didelę pažangą ir atsinaujinančiųjų energijos šaltinių dalis elektros gamyboje yra stipriai išaugusi. 2021 m. tai sudarė 37 proc., 2025 m. šis skaičius pasiekė 48 proc. Tačiau problema yra ta, kad elektros dalis, skaičiuojant galutinį suvartojamos elektros kiekį, nuo 2011 m. nesikeičia – siekia 23 proc. Transporto sektoriuje tai yra vos 2 proc., kelių transporto sektoriuje – vos 1 procentas.
Būtent ieškant sprendimų šiai situacijai ir siekiant kuo didesnio poveikio, viešasis finansavimas turėtų būti nukreiptas į priemones, mažinančias pradines renovacijos, šilumos siurblių, elektromobilių įsigijimo išlaidas, ir šios priemonės turi būti įgyvendinamos ilgalaikiu laikotarpiu.
Taip pat turėtume būti atsargūs ir krizės metu mažinti investicijas į iškastinį kurą, nes šis ateityje tik brangs.
Tuo pat metu svarbu vystyti elektros tinklus tam, kad užtikrintume, jog pigiai pagaminta elektra pasiektų vartotojus. Taip pat svarbu didinti elektros saugojimo pajėgumus, t. y. energijos kaupiklius. Hidroakumuliacinės elektrinės taip pat yra būtinas elementas, leidžiantis subalansuoti atsinaujinančiosios energijos gamybos svyravimus.
Tokios priemonės, kaip nustatyta didmeninių dujų kainų viršutinė riba, dujų subsidijavimas elektros gamybai ar didmeninės rinkos skirstymas į iškastinį kurą ir atsinaujinančiąją energiją, iš esmės silpnina kainų signalus, skatinančius efektyvumą, energijos vartojimo mažinimą ir investicijas į atsinaujinančiąją energiją.
Ugnė Keliauskaitė
Tačiau trumpalaikiu laikotarpiu, kai kaina stipriai išauga, reikia priemonių, kurios apsaugotų labiausiai pažeidžiamas grupes. Išlaidos degalams ir šildymui užima proporcingai didesnę pajamų dalį.
Tačiau tuo pat metu reikėtų vengti priemonių, kurios iškreipia rinką ir skatina perteklinį vartojimą, kai kainos yra didžiausios. Tokios priemonės, kaip didmeninių dujų kainų viršutinė riba, dujų subsidijavimas elektros gamybai ar didmeninės rinkos skirstymas į iškastinį kurą ir atsinaujinančiąją energiją, iš esmės silpnina kainų signalus, skatinančius efektyvumą, energijos vartojimo mažinimą ir investicijas į atsinaujinančiąją energiją. Tuo pat metu bendra energijos kaina nemažėja, ji tiesiog yra perkeliama nuo vartotojų ant mokesčių mokėtojų pečių.
Pirmenybę reikėtų teikti tikslinėms priemonėms, kurios būtų laikinos, suteiktos laiku ir kartu susietos su ilgalaikiais sprendimais. Netikslinės paramos priemonės yra fiskališkai brangios, sąlyginai labiau naudingos pasiturintiems namų ūkiams ir neskatina iškastinio kuro priklausomybės mažinimo.
– Ar galima sakyti, kad pasirinkimas nėra toks didelis, t. y. ES turi imtis tik ilgalaikių sprendimų?
– Ne visai. Svarbus momentas yra pasiruošimas kitai žiemai. Šią žiemą ES pabaigė turėdama mažiau dujų atsargų nei per pastaruosius trejus metus. Dujų atsargos yra ypač svarbios ruošiantis kitam šildymo sezonui – tai pagrindinis buferis, kuris padeda išlyginti vartojimo svyravimus.
Šiemet pasiekti tikslą 80 proc. užpildyti dujų saugyklas iki lapkričio, deja, bus daug sunkiau ir brangiau. Dėl to yra svarbu ES koordinuoti dujų pirkimą, siekiant išvengti situacijos, kai mes turime nepakankamą dujų kiekį ir daug šalių pradeda jas pirkti vienu metu. Tai stumia kainas aukštyn ir bendras atsargų pildymas brangsta.
– Taip pat ES siūloma koordinuoti naftos rezervų išleidimą, jeigu tokio reikės ateityje. Kuo tai būtų naudinga?
– Strateginiai naftos rezervai yra skirti situacijoms, kai iš tikrųjų yra degalų stygius. Dėl to reikia koordinuoti jų išleidimą. Svarbu nenaudoti šios priemonės, kai siekiama tiesiog pakeisti kainą, nes poveikis nebus didelis.
– Ar dabartinėje situacijoje energijos kainos yra esminė problema? Ar Europa gali susidurti ir su bendru išteklių stygiumi?
– Pagrindinė grėsmė yra kainų šuolis, o ne tiesioginis žaliavų trūkumas. Tačiau situacija yra itin įtempta, jeigu, tarkime, galvojame apie aviacinius degalus. Iš 40 proc. aviacinių degalų, kuriuos Europa importuoja, maždaug pusė ateina per Hormuzo sąsiaurį.
Ilgesniu laikotarpiu žaliavų trūkumas gali tapti realesnis ir tai priklauso nuo trijų veiksnių: kiek ilgai Hormuzo sąsiauris bus uždarytas; kokia yra ilgalaikė žala energetikos infrastruktūrai, kokios bus to pasekmės ir kaip Europa sugebės konkuruoti su Azijos pirkėjais dėl iškastinio kuro išteklių.
– Kalbant apie gyventojams siūlomas priemones, ką valstybės turėtų daryti? Pavyzdžiui, kalbėta apie vieną privalomą nuotolinio darbo dieną per savaitę. Tiesa, Europos Komisija neįtraukė to į savo rekomendacijas, bet ragina naudotis viešuoju transportu, mažinti jo bilietų kainas, skatinti mažiau naudotis automobiliais ir pan. Kiek tokios į eilinius vartotojus orientuotos priemonės būtų veiksmingos, duotų rezultatų?
– Tokio tipo priemonės yra labiau kaip papildomas elementas bendrame priemonių rinkinyje. Svarbu paminėti, kad jos sutampa su Tarptautinės energetikos agentūros rekomendacijomis, tačiau, mano nuomone, jos nėra pakankamas sprendimas siekiant išspręsti šią krizę.
Iš esmės ES turėtų mažinti iškastinio kuro paklausą, nes tai leidžia mažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų. Jeigu lyginame situaciją su 2021 m., dujų paklausa yra sumažėjusi penktadaliu, ir tai leidžia Europos importuotojams tapti išrankesniems renkantis tiekėjus. Tuo pačiu metu saugyklos vaidina svarbesnį vaidmenį.
Ilgesniu laikotarpiu žaliavų trūkumas gali tapti realesnis ir tai priklauso nuo trijų veiksnių: kiek ilgai Hormuzo sąsiauris bus uždarytas; kokia yra ilgalaikė žala energetikos infrastruktūrai, kokios bus to pasekmės ir kaip Europa sugebės konkuruoti su Azijos pirkėjais dėl iškastinio kuro išteklių.
Ugnė Keliauskaitė
Tačiau tokie siūlymai, kaip viena nuotolinio darbo diena ar diena be automobilio, nors nepažeidžia rinkos signalų ir mažina naftos vartojimą, galbūt nėra brangūs iš fiskalinės pusės ir galėtų būti greitai įgyvendinami, tačiau pakankamai nesprendžia struktūrinės problemos – ES priklausomybės nuo iškastinio kuro.
Jeigu kalbame apie transportą, tai struktūriniai sprendimai yra ypač svarbūs, nes nafta ir naftos produktai tebevaidina pagrindinį vaidmenį. 2024 metais 90 proc. transporto energijos poreikio buvo patenkinta būtent nafta ir naftos produktais. Todėl efektyvios būtų tokios priemonės, kaip subsidijos elektromobiliams, įkrovimo stotelėms, galbūt ir viešojo transporto plėtra miestuose. Jeigu kalbame apie pastatus, tai renovacijos ir apskritai elektros kainos mažinimas.
– Dabar esame tam tikra prasme paradoksalioje situacijoje, nes kai iki Irano konflikto nemažai Europos šalių ir politikų kalbėjo apie tai, kad reikia šiek tiek atsitraukti nuo žaliojo kurso, nes tai esą per brangu ir turime išlaidų viskam kitam – gynybai ir panašiai. Dabar vėl grįžtame prie to? Kaip rasti balansą?
– Gal pabrėžčiau, kad būtent Europos atveju žaliasis kursas nėra vien aplinkosaugos prioritetas. Neturime iškastinio kuro pačiame žemyne, todėl tai mums yra svarbu dėl konkurencingumo, dėl ekonomikos ir apskritai energetinio saugumo.
Žaliasis kursas turėtų tapti prioritetu.
