Sutrikimą turinčio Jokūbo mama atvirauja apie patirtį mokykloje: iškentėme košmarus

„Mes iškentėme košmarus“, – taip apie patirtį gimnazijoje kalba intelekto sutrikimą turinčio Jokūbo mama Skaistė. Ji teigia, kad, nors berniukui buvo sudarytas individualus ugdymosi planas, realybėje jis nebuvo pritaikytas. Pati gimnazija kaltinimus neigia ir sako, kad apie berniuko specialiuosius poreikius sužinojo gerokai vėliau. Pasak ekspertės, šiandien dar apskritai trūksta specialistų, kurie gali dirbti su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, o integracijai valstybė nepasiruošė.

Iki gimnazijos Skaistės sūnus Jokūbas, kurio tikrasis vardas, mamos prašymu, pakeistas, mokėsi Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje. Kaip sako Skaistė, berniukui buvo nustatyti dideli specialieji poreikiai, o vaikas gavo jam priklausančią pagalbą.

Mamos teigimu, problemos prasidėjo devintoje klasėje, kai Jokūbas pradėjo mokytis Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijoje. Pasak jo mamos Skaistės, čia vaikas nebegavo visos jam reikalingos pagalbos.

„Buvau raginama pasiimti vaiką į namus, kad jis mokytųsi iš namų, man sakė, kad jis nesugeba, kad jo intelektas sutrikęs. Vaikas buvo žeminamas. Mes iškentėme košmarus“, – LRT.lt pasakoja Skaistė.

„Uždarytas kelias į normalų gyvenimą“

Vėliau Jokūbui buvo pripažintas nežymus intelekto sutrikimas, todėl 10 klasėje jam buvo sudaryta individualizuota mokymosi programa. Visgi, pasak Skaistės, realybėje sūnui nebuvo individualizuotas mokymo turinys, todėl Jokūbas nesuprato klasėje mokomų dalykų. Berniuko mama taip pat pasakoja apie atvejį, kai vienas mokytojas Jokūbui liepė iššluoti kabinetą, kad sūnus užsidirbtų geresnį pažymį.

„Kaip mama, iškenčiau košmarą, jau nekalbant apie tai, ką iškentė vaikas. <...> Sūnus pradėjo neiti į pamokas, nes jautėsi nieko nesuprantantis. Nesmagu sėdėti prieš visus klasės draugus ir nieko nesuprasti“, – sako Skaistė.

Ji pasakoja, kad per metus sūnus praleido apie 360 pamokų. Tiesa, taip nutiko ne dėl to, kad berniukas nenorėjo mokytis – nesuprasdamas mokomų dalykų, jis paprasčiausiai ėmė vengti ateiti į pamokas. Pasak berniuko mamos, būdavo ir taip, kad sūnus likdavo mokykloje, bet, pavyzdžiui, vietoje pamokų mokykloje žaisdavo tenisą.

„Jis nematė tikslo sėdėti pamokose, jose nieko nesuprato. Vaikas yra mokykloje, bet ne pamokose. <...> Nejaugi nė vienas pedagogas nematė, kad jis žaidžia tenisą? Ar ne absurdas?“ – klausia Skaistė.

Mokantis pagal individualizuotą ugdymosi programą, negalima baigti bendrojo lavinimo mokyklos, todėl, mano Jokūbo mama, sūnui užtverti tolesni keliai mokytis.

„Uždarytas kelias į normalų gyvenimą. <...> Labai gaila, nes sūnus yra išugdytas. Aš, kaip mama, į vaiką įdėjau labai daug darbo. Jis domisi kompiuteriais, norėtų dirbti su automechanika, bet neturime galimybių toliau kažko pasiekti gyvenime. <...> Vaikas turėjo planų. Man, kaip mamai, yra skaudu“, – svarsto Skaistė.

Gimnazija kaltinimus neigia, apie specialiuosius poreikius sužinojo tik vėliau

Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos direktorė Fausta Gulbinienė Jokūbo mamos kaltinimus vadina interpretacijomis ir netiesa. Pasak gimnazijos vadovės, Jokūbui atėjus mokytis į mokyklą, šiai nebuvo pristatyti jokie dokumentai apie tai, kad berniukas turi specialiųjų poreikių.

F. Gulbinienė pasakoja, kad jau po pirmųjų pamokų mokytojai pastebėjo, kad berniukui reikalinga intensyvesnė pagalba, ir kėlė klausimų dėl psichologinės-pedagoginės tarnybos įvertinimo. Tada paaiškėjo, sako direktorė, kad berniukui jau anksčiau buvo nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai.

Kaip pastebi F. Gulbinienė, sužinojus apie Jokūbo poreikius, su juo ėmė dirbti socialinė ir specialioji pedagogė, pagal specialistų nurodymus taip pat buvo sudarytas individualus ugdymo planas, su kuriuo susipažino ir pati berniuko mama.

„Mokytojai gavo specialiosios pedagogės rekomendacijas, su mokytojais, kurie dirba toje klasėje, vykdavo reguliarūs susitikimai. Padėtis tikrai buvo kontroliuojama. Kartais būdavo pokalbių apie tai, kad mama yra kažkuo nepatenkinta, bet ji nedalyvavo nė vienoje tėvų dienoje, su mokytojais bendravo tik raštu, reikšdama pretenzijas“, – LRT.lt sako F. Gulbinienė.

Jos teigimu, kiekvienas gimnazijos mokytojas Jokūbui rengė individualias užduotis, o pastaruoju metu su berniuku dirbo du mokytojo padėjėjai. Tiesa, dažnai nutikdavo taip, kad, padėjėjui atėjus į klasę, Jokūbo joje nebūdavo: „Jo lankomumas buvo labai blogas.“

Gimnazijos direktorės nestebina ir mamos pasakojimas apie tai, kad vaikai po technologijų pamokos turi susitvarkyti klasę: „Tikrai būna, kad mokiniai pabaigia technologijų pamoką ir mokytojas visiems pasako sutvarkyti kabinetą ar susitvarkyti savo darbo vietą. Ar tai koks nors pažeminimas?“

„Mokytojai labai labai stengėsi, kad Jokūbas baigtų šiuos mokslo metus“, – sako F. Gulbinienė.

Integracijai visuomenė nepasiruošusi, trūksta specialistų

Ilgametė bendrojo lavinimo mokyklos vyresnioji socialinė pedagogė, ugdymo įstaigų konsultantė švietimo pagalbos klausimais Saulė Šerėnienė LRT.lt sako, kad, užtikrindamos įtraukųjį ugdymą, mokyklos susiduria su iššūkiais – „žvėriškai“ trūksta švietimo pagalbos specialistų, logopedų, specialiųjų pedagogų.

„Mes labai greitai perėmėme įtraukiojo ugdymo koncepciją ir ją priėmėme ne visai jai pasiruošę. <...> Specialistų paieškų kiekis rodo, kad negalime kokybiškai užtikrinti visavertės švietimo pagalbos“, – pažymi S. Šerėnienė.

Pasak ekspertės, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų integracijai nepasiruošusi ir visuomenė, o įprastos raidos vaikų tėvai dažnai priešinasi, kad jų vaiko klasėje mokytųsi ir specialiųjų poreikių turintis vaikas.

Tiesa, sutinka S. Šerėnienė, dėl to, kad trūksta specialistų ir nepritaikytos patalpos, nukenčia ir įprastos raidos vaikų interesai. Nutinka taip, kad vaikas yra aršus, skriaudžia klasės draugus ar jo poreikiai trikdo kitų vaikų mokymosi procesą.

„Jei kuris nors vaikas skriaudžia kitus ir bet kada gali pasiimti žirkles, jas įbesti į nugarą, tai tėvų baimės ir pasipriešinimas yra natūralūs. Klasėje mokytojas yra vienas, jis turi skirti dėmesį ir žinių dar 15 ar 20 vaikų, tarp kurių yra ir gabių, ir turinčių specialiųjų poreikių, su negalia, įprastos raidos... Jiems visiems reikalingas individualizuotas dėmesys, todėl mokytojui be galo sunku persiplėšti į tiek dalių ir užtikrinti kokybišką mokymosi procesą.

Yra buvę atvejų, kai vaikas klasėje turi tokią negalią, kad, jei prisiliečia prie popieriaus, pradeda vemti. Mokytoja negali jo išvesti iš klasės ir palikti visų likusių vaikų, o vaikas, jei turėjo sąlytį su popieriumi, pradeda žiaukčioti, vemti. Tokiu atveju visi kiti vaikai tampa įkaitais ir turi tai stebėti, iš karto sutrinka mokymosi procesas – jis tampa nebe ugdymo procesu, bet priežiūra, slauga ir pagalbos suteikimu, o visi kiti lieka nuošalyje“, – pasakoja S. Šerėnienė.

12 klasių – ne kiekvieno vaiko sugebėjimams

Ugdymo įstaigų konsultantė švietimo pagalbos klausimais pastebi, kad neretai mokyklos neturi patalpų, į kurias tokiais atvejais gali išvesti specialiųjų poreikių turintį vaiką, kad šis pabūtų vienas. Pasak S. Šerėnienės, dažnai mokyklose specialistai dirba tik po kelias valandas, todėl trūksta ir specialistų, kurie galėtų užtikrinti ir vaiko saugumą bei interesus, ir organizuoti mokymosi procesą.

„Galima suprasti ir mokytoją, jei jis jaučiasi nepajėgus užtikrinti mokymosi procesą, kai klasėje sėdi keturi ar penki vaikai su skirtingų sutrikimų diagnozėmis, vienas rėkia, kitas dainuoja, trečias su žirklėmis laksto, ketvirtas – klykia, o mokytojas turi organizuoti mokymosi procesą“, – teigia ugdymo įstaigų konsultantė švietimo pagalbos klausimais.

S. Šerėnienė taip pat atkreipia dėmesį, kad tėvai ne visada nori ieškoti vaikų diagnozės, o tai neleidžia jiems suteikti tinkamos pagalbos. Vieni tėvai baiminasi, kad nustatyta diagnozė sugadins ir vaiko karjerą, o kiti tėvai patys turi įvairių sutrikimų, todėl nesupranta, kad jų vaikui reikalinga pagalba.

„Baimė, stigma ir nesuvokimas kenkia vaikui, nes jis negauna savalaikės švietimo pagalbos“, – akcentuoja S. Šerėnienė.

Ilgametė bendrojo lavinimo mokyklos vyresnioji socialinė pedagogė aiškina, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams mokymosi programa gali būti pritaikyta arba individualizuota. Jei programa pritaikyta, vaikas gali gauti brandos atestatą, tačiau, jei programa individualizuota, vaikas negali tęsti mokslų 11 klasėje.

„Tokiu atveju vaikui siūloma arba profesinio ugdymo programa, arba darbo rinka, bet jis negali tęsti mokslo 11 klasėje. <...> Jei vaikas sėdi 11 klasėje ir nieko nesupranta, o dėl to jaučia stresą, nėra pajėgus įsisavinti programos, gal jam tikrai geriau pasiūlyti profesiją.

Gal tada jis labai gerai tvarkys dviračius ar bus labai geras juvelyras. <...> Visuomenė nori, kad visi įgytų aukštąjį išsilavinimą, <...> bet gal reikėtų įsivertinti, kad tai – ne kiekvieno vaiko galiai“, – svarsto S. Šerėnienė.

Ministerija: ugdymas priklauso nuo negalios, poreikių ir galimybių

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) LRT.lt sako kartais sulaukianti kreipimųsi dėl teisės aktų taikymo, siekiant spręsti kylančius iššūkius dėl specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų integracijos mokykloje. Visgi ministerija pastebi, kad tokių poreikių turinčių vaikų ugdymo kokybe rūpinasi mokyklos steigėjas, dažniausiai – savivaldybė.

ŠMSM aiškina, kad pagal individualizuotą ugdymo programą mokęsis mokinys, baigęs 10-ą klasę, gauna pagrindinio ugdymo programos baigimo pažymėjimą, bet neįgyja pagrindinio išsilavinimo. Todėl pagal individualizuotą ugdymo programą mokęsis vaikas negali tęsti mokslų vidurinio ugdymo programoje. Toks vaikas gali mokytis pagal profesinio mokymo arba socialinių įgūdžių ugdymo programą.

Ministerija taip pat pastebi, kad pirmiausia moksleivio ugdymosi kelias priklauso nuo negalios, poreikių ir galimybių. Mokinio specialiuosius ugdymosi poreikius nustato pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT), kurios pateikia individualias rekomendacijas mokinio ugdymui ir reikalingos švietimo pagalbos teikimui.

Pasak ŠMSM, jei mokinio sutrikimo ar negalios specifika nereikalauja keisti mokymosi turinio, PPT paprastai skiria tik tam tikrą švietimo pagalbą – tokiu atveju mokinys mokosi pagal tas pačias programas kaip ir specialiųjų ugdymosi poreikių neturintys bendraklasiai.

Tuo atveju, jei mokiniui PPT rekomenduoja pritaikyti ugdymą ir skirti švietimo pagalbą, jam yra pritaikomos mokymosi programos, taip pat yra išlygų laikant egzaminus, pavyzdžiui, skiriant daugiau laiko atlikti užduotims.

Kai PPT skiria individualizuotą programą ir švietimo pagalbą, mokiniui sudaromas visiškai individualus ugdymo planas, orientuotas būtent į jo galias ir gebėjimus: „Tokiu atveju keliami konkrečiai šiam mokiniui pritaikyti tikslai, uždaviniai ir įvardijama, ką jis turėtų išmokti bei kaip turėtų būti vertinami jo pasiekimai. Kadangi šiuo atveju mokinio pasiekimai neatitinka bendrosiose programose nustatytų reikalavimų, baigęs šią programą mokinys neįgyja pagrindinio ar vidurinio išsilavinimo.“

Pasak ministerijos, PPT, atsižvelgdamos į vaiko poreikius, parengia mokykloms tikslias rekomendacijas dėl švietimo pagalbos teikimo. Vaikui gali būti skiriama logopedo, specialiojo pedagogo ar psichologo pagalba ir organizuojami papildomi specialistų užsiėmimai. Taip pat, esant poreikiui, PPT gali rekomenduoti moksleiviui skirti mokinio padėjėją, kuris padeda ugdymo proceso metu.

Jei mokiniui reikalinga, gali būti numatomas ir konkretus ugdymo programos bei aplinkos pritaikymas, pavyzdžiui, skaitymo ir rašymo sutrikimą turinčiam mokiniui gali būti skiriama daugiau laiko skaitymo užduotims atlikti, o autistiškam mokiniui užduotys gali būti pateikiamos skaidant jas dalimis, numatant mažesnį jų kiekį ar sudarant galimybes pamokos metu daryti pertraukėles.

„Esminis šio proceso principas – mokyklos, gavusios PPT pateiktas rekomendacijas, privalo jas įgyvendinti visa apimtimi, kad vaikui būtų sudarytos visos reikiamos sąlygos ugdymuisi“, – teigia ŠMSM.