„Tikiuosi, kad žmonės iš arčiau išvys, koks malonus ir paprastas yra Kristjanas Čehas“, – jau pasibaigus išskirtiniam LRT interviu su vienu geriausių pasaulio disko metikų sako jo žmona Anna Maria Čeh. Pasaulio ir Europos čempionas iš Slovėnijos sektoriuje primena tikrą disko metimo milžiną, o užsivėrus užuolaidoms savyje nešioja ne tik sportą.
Be jokios abejonės, pastarasis turbūt yra kertinis akmuo jo gyvenimo pamatuose, tačiau jie tvirtai nestovėtų be kitų kasdienių džiaugsmų, tarp kurių didžiausias – šeima.
„Atlieku daug disko metimų, bet pirmiausia yra šeima. Mėgstu laiką leisti su ja, su savo žmona. Tada stengiuosi tiesiog negalvoti apie disko metimą, atsipalaiduoti, pasinerti į savo hobius. Jų turiu daug, galbūt net ir pernelyg daug. Aš mėgstu automobilius, man patinka juos tvarkyti. Taip pat mėgstu dirbti namuose, patinka fizinis darbas. Tai niekada nepabosta“, – nuotolinio pokalbio metu mintimis dalinasi 27-erių K. Čehas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- K. Čehas yra pasaulio ir Europos disko metimo čempionas, vienas geriausių metikų planetoje šiuo metu.
- Lengvaatletis ne kartą varžėsi su A. Gudžiumi ir M. Alekna. Pastarasis dabar yra patyręs traumą, todėl K. Čehas jam linki sveikatos.
- Slovėnijos disko metikas pasakoja apie savo karjerą, širdį sporte, svajonių siekimą ir disko metimą Lietuvoje.
- K. Čeho žmona žavisi savo vyro kelione sporte ir siunčia jam jautrią žinutę.
Į disko metimo elitą 206 cm ūgio Slovėnijos lengvosios atletikos pasididžiavimas prasibrovė 2022 m., kai pasaulio čempionate Judžine (JAV) įveikė Andrių Gudžių ir Mykolą Alekną bei sužibo aukso medaliu (71,13 m). Po lygiai vieno mėnesio Miunchene (Vokietija) vykusiose Europos pirmenybėse K. Čehas iškovojo sidabrą (68,28 m), nusileisdamas tik M. Aleknai. Tai buvo vos vienas iš dviejų jo pralaimėjimų tą sezoną.
„Man labai patinka varžytis. Man labai patinka, kokį jausmą tai suteikia. Faktas, kad varžausi su skirtingais žmonėmis, taip pat su geresniais už mane... Kiekvienose varžybose stengiuosi atiduoti visą širdį“, – dėsto slovėnas.
Būtent 2022 m. K. Čehas pirmą kartą akis į akį sektoriuje susitiko su M. Alekna. Lengvosios atletikos pasaulis akimirksniu ėmė kalbėti – prasidėjo dviejų be galo talentingų metikų kelionė. Slovėnijos lengvaatletis gerai pamena pažintį su dabartiniu pasaulio rekordininku.
„Pirmą kartą jį pamačiau būtent 2022 m., kai jis pradėjo toli mėtyti 2 kg diską. Jis yra labai talentingas vyrukas, turintis stabilią metimo techniką, gerą darbo etiką. Pamačiau jį kaip varžovą, labai stiprų konkurentą, kuris visada diską gali mesti itin toli“, – prisimena K. Čehas.
Šiuo metu jis ruošiasi pirmajam 2026 m. „Deimantinės lygos“ sezono etapui Kinijoje, o M. Alekna tęsia reabilitaciją. Primename, kad kovo mėnesį olimpiniam vicečempionui plyšo krūtinės raumuo.
„Linkiu jam kuo greitesnės reabilitacijos, kad jis kaip tik įmanoma greičiau sugrįžtų į sektorių, – žinutę M. Aleknai siunčia K. Čehas. – Visgi tai nėra paprasta trauma, ji gana sunki. Aš tokio sunkumo traumos nesu patyręs, todėl iš patirties nieko negaliu pasakyti. Bet taip, linkiu jam greitos reabilitacijos.“
Pastarieji keleri metai K. Čehui buvo įvairūs – iškovotus medalius keitė prastesni pasirodymai ir pokyčiai. 2023 m. Budapešte (Vengrija) jis tapo pasaulio vicečempionu (70,02 m), o 2024 m. Senojo žemyno pirmenybėse Romoje (Italija) darsyk pranoko M. Alekną ir iškovojo auksą (68,08 m). Tiesa, prieš šį laimėjimą slovėnas išsiskyrė su savo treneriu, legendiniu Estijos disko metiku Gerdu Kanteriu.
Vėliau tais pačiais metais K. Čehas Paryžiaus olimpinėse žaidynėse liko ketvirtas (68,41 m), o pernai vykusiame planetos čempionate Tokijuje (Japonija) užėmė aštuntą poziciją (63,07 m).
LRT paklausė sportininko, kaip ateityje jis norėtų būti prisimintas. Atsakymas buvo trumpas, aiškus ir atspindintis čempionišką mentalitetą: „Žinoma, noriu būti prisimintas kaip vienas iš tų, kuris padarė kažkokį pokytį. Kaip vienas geriausių pasaulyje.“
Logiška ir akivaizdu, kad profesionaliems sportininkams palikti pėdsaką istorijoje yra itin svarbu. Medaliai, rekordai ir įvairios pergalės yra tam tikra varomoji jėga, leidžianti judėti link tikslo. Visgi, svarbu nepamiršti, kad gyvenimas sulig sportu nei prasideda, nei baigiasi. Šią tiesą dažniausiai primena artimiausi žmonės.
„Kai viskas baigsis, išliks šeima. Tai yra svarbiausia. Rezultatai neapibrėžia tavęs kaip žmogaus“, – sako K. Čeho žmona A. M. Čeh.
Ji priduria, kad iš visos širdies palaiko savo vyrą ir į jo kelionę sporte leidžiasi kartu. Įdomu tai, kad A. M. Čeh yra profesionali Estijos kūjo metikė. Ji penkis kartus yra tapusi savo šalies čempione, dalyvavusi pasaulio ir Europos čempionatuose.
Interviu metu LRT paprašė K. Čeho išeiti į kitą kambarį, kad žmona, jam negirdint, galėtų pasakyti išskirtinį palinkėjimą. Jis buvo išskirtinis ne tik prasme, bet ir jautrumu.
„Aš esu įsitraukusi į visa tai. Turiu akis, turiu ausis, todėl regiu ir girdžiu visus jo pakilimus bei nuosmukius. Asmeniškai aš taip pat viską patiriu. Yra kur kas sunkiau stebėti jį besivaržantį, nei varžytis pačiai. Tikiuosi, kad jis sporte pasieks tai, ko nori. Tikiuosi, kad jis tuo pasimėgaus. Sportas yra tai, kuo jis užsiima pragyventi, bet gyvenime yra dar labai daug dalykų.
Po čempionato Tokijuje mes turėjome panašų pokalbį. Jis buvo labai nusiminęs, nes dėl sąlygų negalėjo taip gerai pasirodyti sektoriuje. Tada jam pasakiau, jog tai yra laikina, tai nieko neapibrėžia. Tikiuosi, kad kai viskas bus baigta, Kristjanas galės atsigręžti atgal ir suprasti, jog tai buvo beprotiška kelionė. Tikiuosi, kad jis didžiuosis viskuo, ką pasiekė, tikiuosi, kad savo kelione jis įkvėps ir kitus“, – jautriai žinutę vyrui siuntė A. M. Čeh.
Beveik valandą su LRT trukusiame interviu K. Čehas pasakoja apie disko metimo aukso amžių ir Lietuvos svarbą šiai rungčiai. Jis taip pat kalba apie savo patirtį rekordus atnešančioje vėjuotoje Ramonoje (JAV), išsiskyrimą su treneriu G. Kanteriu, vaikystę ūkyje ir visuomet sektoriuje paliekamą širdį.
– Pradėkime nuo šviežiausių dalykų. Neseniai sugrįžote iš JAV, kur Ramonoje dalyvavote disko metimo varžybose. Kokia tai buvo patirtis?
– Tai buvo kitokia patirtis, kažkas tokio, ko anksčiau nebuvau pajutęs. Tokio vėjo Europoje neturime, todėl į Ramoną vykome su tikslu pamatyti, kaip tai paveikia mano disko metimus. Turėjome treniruočių stovyklą, kuri tęsėsi kiek mažiau nei tris savaites, dalyvavome varžybose. Galima sakyti, kad tai nėra taip lengva, nesu labai pripratęs prie tokio vėjo. Visgi mes daug išmokome, sužinojome kažką naujo. Tai buvo gana gera stovykla.
– Dalis žmonių mano, kad, jeigu diską meti pučiant stipriam vėjui, tai rezultatai automatiškai bus itin geri, bus galima priartėti prie pasaulio rekordo. Ar sutiktumėte su mintimis, kad visgi tai nėra taip lengva, kad atletai turi stipriai prisitaikyti ir vėjas nebūtinai atneša galingus rezultatus?
– Žinoma, kad sutikčiau. Tu vis tiek privalai būti labai techniškas ir fiziškai pajėgus. Tu turi būti pasiruošęs prisitaikyti prie tokio vėjo. Nepaisant vėjo, turi būti puikus metikas. Nėra taip lengva mesti tokiomis beprotiškomis sąlygomis.
– Vykote į Ramoną su tikslu pabandyti priartėti prie pasaulio rekordo, ar tai nebuvo jūsų išsikelta užduotis?
– Prieš vykdami į Ramoną mes net nežinojome, ko iš tiesų galime tikėtis, nes mums tai buvo pirmas kartas, kitokia patirtis, neregėtos varžybų sąlygos. Žinoma, savyje turėjau didesnių tikslų, tikėjausi, kad galėsiu mesti labai toli... Visgi užfiksavau naują Slovėnijos rekordą. Jeigu esant tokiam rezultatui sugebi pridėti dar 10–20 centimetrų, tai yra tikrai nemažai. Taip, neišnaudojau vėjo taip stipriai, nes iki galo neprisitaikiau. Manau, kad iš esmės keisti metimo techniką tik dėl šių varžybų nebūtų protingiausias dalykas. Prieš akis laukia dar visas sezonas, o kitose varžybose nebus tokių sąlygų.
– Pakalbėkime apie pasiruošimą šiam sezonui. Kiekvienais metais šis laikotarpis išlieka ir toks pat, bet kiekvieną kartą turi ir kažką vis kitokio. Ar džiaugiatės šio sezono pasiruošimu, kaip sekasi?
– Iš esmės, tai pasiruošimas buvo geras. Pirmoji stovykla Tenerifėje (Ispanija) buvo sėkminga. Visgi po jos turėjau nedidelių traumų, kurios turėjo šiek tiek įtakos treniruočių programai ir technikai disko metimo sektoriuje. Dėl to varžyboms Ramonoje nebuvau pasiruošęs taip, kaip norėjau. Nepaisant to, dabar jaučiuosi gerai, treniruojamės puikiai.
– Sugrįžkime į pačią pradžią. Vaikystėje jūs augote kaime, su šeima turėjote ūkį. Iš kaimų yra kilę ir Lietuvos disko metikai Romas Ubartas, Virgilijus Alekna, Andrius Gudžius. Ar manote, kad tai disko metikams suteikia kažkokio pranašumo?
– Manau, kad taip. Aš nuo pat mažens dirbau ūkyje, įgijau naujų gyvenimiškų sugebėjimų, išmokau disciplinos. Visa tai, be jokios abejonės, vėliau tau padeda sporte, kuris yra gana panašus. Nėra blogai, jeigu sportininkas atvyksta iš kaimo. Manau, kad augti kaime, mažesnėje gyvenvietėje netgi yra geriau nei dideliame mieste. Gyvenime nieko nėra duota savaime. Žmogus turi dėl to dirbti. Taip pat ir sporte atletai turi labai daug ir sunkiai dirbti, kad pasiektų kažką įspūdingo.
– Kaip galėtumėte apibūdinti savo vaikystę? Koks jūs buvote ir kaip atradote sportą?
– Jau vaikystėje buvau aukštas. Kai buvau 15 metų, per metus paaugau gal 10 centimetrų ir buvau jau 1.99 m ūgio. Galiausiai kūno kultūros mokytojas mokykloje mane supažindino su rutulio stūmimo rungtimi ir užregistravo varžyboms. Rutulį nustūmiau toli be jokių treniruočių, turėjau savyje jėgos dėl darbo ūkyje. Netrukus prisijungiau prie vietinio klubo, kuriame ir pradėjau savo karjerą.
– Ką jums sportas reiškė karjeros pradžioje. Dabar tai yra jūsų darbas, esate profesionalas, bet ką jis reiškė žengiant pirmuosius žingsnius?
– Iš pradžių sportą priėmiau tiesiog kaip linksmą dalyką, užsiėmimą po mokyklos. Pačioje pradžioje nebuvo kažko rimto, bet viskas vyko gana greitai. Pusmetį pasitreniravau rutulio stūmimą ir tada perėjau į disko metimą. Buvau aukštas, mano rankos buvo ilgos, todėl diskas man labiau tiko. Gana greitai pradėjau demonstruoti gerus rezultatus. Antrais treniravimosi metais jau dalyvavau Europos U18 čempionate. Visgi toliau buvau labiau susidomėjęs ūkininkavimu, todėl sportas buvo kaip smagus dalykas šalia visko.
– Ar tada tikėjote ir galvojote, kad kažkada ateityje būsite vienas iš geriausių pasaulyje?
– Pačioje pradžioje tuo netikėjau, nes buvau geras savo šalies lygiu. Tuo tikėti pradėjau galbūt ketvirtaisiais ar penktaisiais sportavimo metais, tada jau mokiausi universitete. Pradėjau galvoti, kad galbūt aš esu geresnis už kitus ne tik savo šalyje, kad galiu tapti kažkuo daugiau šiame sporte.
– Ką pasakytumėte jauniesiems atletams, kurie vis dar bando suprasti, ko iš tikrųjų nori, kaip nori žengti sporte?
– Aš tiesiog pasakyčiau, kad jie turi tikėti savimi, išsikelti tikslus ir sunkiai treniruotis. Niekada nereikia pasiduoti.
– Žingsnis po žingsnio ir 2022 m. jūs jau užkopėte į pasaulio disko metimo viršūnę, tapote planetos čempionu. Kaip prisimenate šiuos metus, ką tie metai reiškia iki pat dabar?
– Sakyčiau, kad varžyboms 2022 m. buvo vieni sėkmingiausių, nes per visą sezoną pralaimėjau tik du kartus. Oregone tapau pasaulio čempionu ir tai buvo pirmas mano toks medalis didelėse tarptautinėse varžybose. Buvau be galo laimingas, nes tada atsiskleidė visų tų metų sunkus darbas.
Tu niekada negali kažko tikėtis iš varžybų. Galbūt tu galvoji, kad esi geros sportinės formos, kad gali mesti toli, bet galiausiai tu viską turi parodyti būtent varžybų metu. Pasitikėjau savimi, buvau pasiruošęs kautis. 2022 m. Mykolas Alekna pradėjo diską mesti labai toli. Bet kas galėjo nutikti, bet tose varžybose aš buvau geriausias.
– Kai vyksta varžybos, žinoma, visi esate varžovai. Kiekvienas nori laimėti, kiekvienas ateina su savitu nusiteikimu. Ar galima sakyti, kad po varžybų disko metikai visgi yra draugai, turi kažkokį ryšį?
– Varžybų metu kiekvienas nori pasiekti savo tikslą, padaryti viską kaip tik įmanoma geriausiai. Žinoma, aš noriu nugalėti Mykolą, o Mykolas nori įveikti mane. Taip veikia varžybos. Visgi po visko, galima sakyti, kad esame draugai, nes pasikalbame vienas su kitu ir panašiai.
– Tuo metu 2023 m. Budapešte vykusiame pasaulio čempionate įvyko vienas geriausių visų laikų disko metimo finalų. Jūs pirmavote, bet galiausiai D. Stahlis paskutiniu metimu išplėšė auksą. Kaip jūs prisimenate šias varžybas?
– Be jokios abejonės prisimenu finalą. Prieš paskutinį mėginimą buvau antras, bet šeštuoju bandymu numečiau daugiau nei 70 metrų ir išsiveržiau į priekį. Netrukus jis žengė į sektorių ir numetė daugiau nei 71 metrą. Tai buvo itin įdomios varžybos.
2023 m. buvo gana sunkūs, nes mes šiek tiek viršijome krūvius sporto salėje ir tai turėjo įtakos metimo technikai. Buvau šiek tiek praradęs metimo jausmą. Tai nebuvo patys geriausi metai, bet vis tiek didžiuojuosi antrąja vieta pasaulio čempionate.
– Po šio čempionato prasidėjo pasiruošimas Paryžiaus olimpinėms žaidynėms. Kaip jis atrodė, kaip jautėtės jo metu?
– Pasirengimas nebuvo lengvas. Kaip ir sakiau, 2023 m. padarėme klaidų treniruočių programoje, technikoje. Praradau metimo pagrindus. 2024-ieji prasidėjo ne taip gerai – vėl pradėjome ieškoti technikos, metimo jausmo, sumažinome krūvį sporto salėje. Stengiausi iš visų jėgų sezono metu ir olimpinėse žaidynėse. Jose numečiau daugiau nei 68 metrus, o tai nėra žemas rezultatas. Visgi to buvo per mažai tame finale.
– Šiuo laikotarpiu treniravotės kartu su Gerdu Kanteriu, vienu iš geriausių visų laikų metikų. Šio proceso metu turbūt daug išmokote, bet galiausiai nusprendėte pasukti skirtingais keliais. Kas neveikė?
– Darbas su Gerdu buvo kitokia patirtis. Būti treniruojamam žmogaus, kuris ilgą laiką turėjo trečią geriausią rezultatą istorijoje, kuris buvo olimpinis ir pasaulio čempionas... Jis gali pasidalinti savo patirtimi, bet, sakykime, technika, kuri tinka vienam žmogui, nebūtinai gali būti perkelta kitam. Tai nebūtinai gali gerai suveikti.
Visgi, iš kitos pusės, šis laikotarpis nebuvo toks blogas, laimėjau kelis medalius. Tai buvo visai neblogai.
– Kokios svarbos yra atleto ryšys su treneriu?
– Sakyčiau, kad tai yra labai svarbu, nes lengvoji atletika yra individualus sportas. Ryšys tarp trenerio ir atleto yra be galo svarbus. Pasitikėti vienas kitu, galvoti apie tą patį, žengti tuo pačiu keliu. Manau, kad kai ryšys prarandamas, geriau baigti darbą kartu. Jeigu nėra pasitikėjimo, tai nėra ir progreso.
– Ar iš dalies taip buvo su G. Kanteriu ir nusprendėte judėti į priekį?
– Taip, sakyčiau, kad buvo taip pat. Tokiu atveju geriau finišuoti, nei vargti dar daugiau.
– Šiek tiek pakalbėkime apie Lietuvą. Kas pirmiausia sušmėžuoja jūsų mintyse, kai išgirstate Lietuvą ir disko metimą joje?
– Žinoma, sušmėžuoja Mykolas ir Martynas Aleknos, nes jie yra mano varžovai. Tai yra pirmas dalykas, apie kurį pagalvoju. Kai pradėjau savo kelionę disko metime, tai žiūrėjau daug Virgilijaus Aleknos vaizdo įrašų. 2017 m. Andrius Gudžius laimėjo pasaulio čempionatą – stebėjau ir tą finalą. Lietuva turi ilgą disko metimo istoriją.
– Ar manote, kad ši istorija yra svarbi pačiam disko metimui, kokia Lietuvos įtaka disko metimui?
– Sunku pasakyti, bet visi žmonės, visa disko metimo bendruomenė žino Lietuvą dėl Mykolo, dėl jo tėčio, kuris sektoriuje dominavo ilgą laiką. Lietuva visada užaugina tokius atletus. Manau, kad tai yra gerai.
– Visi kalba, kad disko metimo rezultatai yra labai įspūdingi. Ar jūs irgi pritariate, kad tai auksinis šios rungties laikotarpis?
– Manau, kad taip, tai disko metimo aukso amžius. Yra labai daug atletų, kurie pastoviai meta labai toli. Yra įvairių varžybų, kuriose po tris sportininkus meta 70 metrų. Su 70 metrų dabar netgi ne visada laimėsi. Iš vienos pusės tai yra aukso amžius, bet iš kitos – tikrai sunkūs laikai (šypsosi).
– Ar tokia situacija ir laikotarpis disko metikams yra labiau rojus, ar labiau pragaras?
– Sakyčiau, kad tai yra gerai, nes mes maksimaliai stumiame vienas kitą į priekį. Dabar mes matome, kaip toli yra įmanoma mesti diską. Pačiam sportui tai yra geras dalykas, nes tokie rezultatai leidžia jam tapti labiau matomam, žmonės stebi disko metimo varžybas.
– Na ir paskutinis klausimas mūsų pokalbyje – kaip vienu žodžiu apibūdintumėte disko metimą?
– Sunku apibūdinti disko metimą vienu žodžiu (šypsosi). Galbūt dabar pasirinkčiau žodį „beprotiškas“. Tiesiog beprotiška, kiek daug atletų visada meta taip toli. Tai kažkas išskirtinio.
