„Labai norėčiau sulaukti skambučio ir per tuos langus žaisti rinktinėje. Žaisti nacionalinėje komandoje yra svajonė. Tai mane padarytų neįtikėtinai laimingą“, – po iškovoto Čempionų lygos titulo FIBA sakė Simonas Lukošius.
Vilniaus „Rytas“ tapo dešimtojo FIBA čempionų lygos sezono nugalėtojais po istorinio visus lūkesčius viršijusio sugrįžimo: panaikinę 20 taškų deficitą, jie pratęsime 92:86 palaužė Atėnų AEK ekipą ir tapo pirmuoju Lietuvos klubu, iškovojusiu Čempionų lygos titulą.
Stebint 10 372 žiūrovams, įkaitusioje klasikinio Europos krepšinio vakaro atmosferoje Badalonoje, „Palau Municipal“ arenoje – toje pačioje, kurioje 1992-aisiais žaidė legendinė „Svajonių komanda“, – S. Lukošius surengė istorinį pasirodymą.
23-ejų metų gynėjas, pusfinalyje prieš Tenerifės „La Laguna“ nepelnęs nė taško, finale „sprogo“ įmesdamas 23 taškus ir pataikydamas istorinius 7 tritaškius iš 10 – tokio rezultatyvumo Čempionų lygos finaluose dar nebuvo užfiksavęs niekas.
Ant kaklo žvilgant aukso medaliui, o rankose laikydamas Čempionų lygos naudingiausio žaidėjo (MVP) trofėjų, NCAA išugdytas snaiperis su FIBA dalijosi mintimis apie naktį, kuri ilgam įsirėš į Europos krepšinio atmintį.
Jis kalbėjo apie iškeltą Čempionų lygos taurę bei savo kitą ambiciją, kurią įgyvendinti leidžia jo turima dviguba pilietybė: debiutą Vokietijos rinktinėje, vadovaujamoje vyriausiojo trenerio Alexo Mumbru, kuris visą finalo ketvertą stebėjo iš arti.
Ši arena užima ypatingą vietą ir Lietuvos krepšinio istorijoje, nors, kaip pripažino pats naudingiausias žaidėjas: „Tai įvyko likus metams iki mano gimimo, bet, žinoma, aš žinau tą istoriją. Džiaugiuosi, kad ir man pavyko čia sukurti dalelę istorijos.“
– Koks puikus būdas prisistatyti tarptautiniam krepšinio pasauliui.
– Taip, tiesą sakant, tai didžiausia galimybė mano karjeroje iki šiol. Tai neįtikėtina. Mes pasiekėme kažką tikrai ypatingo. Džiaugiuosi už komandą ir už visą darbą, kurį įdėjome viso sezono metu.
– Ar kada nors įsivaizdavote kažką panašaus?
– Pasakysiu viena: privalai svajoti drąsiai ir įsivaizduoti didžius dalykus, kitaip jie niekada neišsipildys. Tad taip, aš tai įsivaizdavau. Pasitikėjimas savimi yra viskas. Turi tikėti savimi ir savo galimybėmis. Nesvarbu, jei esi vienintelis žmogus, kuris tuo tiki, – tu vis tiek privalai tikėti. Jei gali apie tai svajoti, tai gali ir įvykti.
– Sužaidėte neįtikėtiną finalą. Komanda niekada nepasidavė, net kai atrodė, kad AEK visiškai kontroliuoja situaciją.
– Tai krepšinis. Niekas nėra baigta, kol nenuaidėjo finalinė sirena. Į ketvirtąjį kėlinį žengėme nusiteikę tinkamai: stiprūs, pasitikintys savimi, vieningi. Kovojome kaip komanda siekdami sugrįžti į žaidimą – ir mums pavyko.
– Vietomis finale atrodėte tiesiog nesustabdomas. Koks jausmas būti pagavus tokį ritmą ir pasitikėjimo bangą?
– Nemanau, kad tai galima su kuo nors palyginti. Tai jausmas, kurį nori patirti kiekvienas sportininkas, ir esu dėkingas, kad galėjau žaisti tokiame lygyje. Nesakyčiau, kad jaučiausi nesustabdomas, bet jausmas tikrai buvo ypatingas. Kai žaidi su tokia laisve, nustoji per daug sukti galvą. Galimybės atsiranda natūraliai, o tada telieka jomis pasinaudoti.
– Jūs nė karto nesudvejojote. Kai kurie tų tritaškių skriejo tokia aukšta trajektorija, jog žmonės galėtų pasakyti, kad jie nusileido aplipę sniegu.
– (Juokiasi). Taip, nors mes esame Ispanijoje, tad sniego ten nebuvo.
– O kaip tas tritaškis, kuris išplėšė pratęsimą?
– Tai buvo derinys, kurį nuolat šlifuojame treniruotėse. Išpildėme jį nepriekaištingai, gavau perdavimą ir apie nieką negalvojau.
– Su Vilniaus „Rytu“ perrašėte istoriją – tai pirmasis Čempionų lygos titulas klubui ir pirmas svarbus Lietuvos klubinio krepšinio trofėjus po daugelio metų. Ką tai reiškia?
– Mes to norėjome nuo pat sezono pradžios. Tai buvo vienas iš mūsų tikslų. Galbūt žmonės iš šalies manė, kad tai neįmanoma. Esu tikras, kad kai kas juokėsi ir net neįsivaizdavo, jog mes pasieksime finalo ketvertą, jau nekalbant apie tai, kad įveiksime šias komandas ir kelsime trofėjų virš galvų.
– Ar jautėte poreikį imtis iniciatyvos, kai komandos draugams – pavyzdžiui, Jerrickui Hardingui, kuris sužaidė nuostabų pusfinalį ir pateko į simbolinį sezono penketą, – nesisekė puolime?
– Ne, Jerricku visada pasitiki, nes žinai, koks jis žaidėjas. Nepaisant to, kaip klostosi rungtynės, žinai, kad jis yra tas krepšininkas, kuris gali mus tempti į priekį. Niekada nejaučiau, kad privalau kažką daryti per jėgą, tačiau gynyba labai koncentravosi ties juo, todėl man atsivėrė geresnės progos metimams, ir aš jomis pasinaudojau. Puiku tai, kad mūsų komandoje yra keli puolime pavojingi žaidėjai, o tai sukuria galimybių kiekvienam. Šį vakarą savo progas turėjau aš.
– Esate pusiau vokietis ir esate išreiškęs norą atstovauti Vokietijai tarptautinėje arenoje. Vokietijos rinktinės vyriausiasis treneris A. Mumbru stebėjo visas finalo ketverto varžybas visai šalia aikštės. Ar norėtumėte sulaukti kvietimo į artėjančius liepos mėnesio FIBA langus?
– Prašau, taip. Tikrai taip. Labai norėčiau sulaukti skambučio ir per tuos langus žaisti rinktinėje. Žaisti nacionalinėje komandoje yra svajonė. Tai mane padarytų neįtikėtinai laimingą.
– Ar pažįstate vyriausiąjį trenerį?
– Žinoma. Jis buvo puikus Ispanijos rinktinės žaidėjas, pasaulio čempionas, ir žinau, kad jis taip pat yra puikus treneris. Labai norėčiau žaisti jo vadovaujamoje komandoje.
