„Europoje mes esame vieni stipriausių. Net nepabijosiu pasakyti, kad esame vieni stipriausių ir pasaulyje“, – svečiuodamasis LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ sako daugkartinis Lietuvos ir Senojo žemyno kiokušin karatė čempionas, dabar – jaunųjų sportininkų treneris Edgaras Sečinskis.
Šį savaitgalį, gegužės 9–10 dienomis, Batumyje (Sakartvelas) startuos Europos kiokušin (kontaktinės) karatė suaugusiųjų ir jaunių (iki 18 metų) pirmenybės, jose varžysis net 58 lietuviai. Gausią Lietuvos rinktinę su ryškiausiais vardais priešaky į Sakartvelą lydės ir jaunuosius sportininkus treniruojantis pasaulio bronzos laimėtojas E. Sečinskis.
„Čempionatą pasitinkame su šiokiu tokiu stresu, norisi, kad visai rinktinei pasisektų kaip įmanoma geriau. Manau, kad atlikome visus savo darbus – tiek sportininkai turėjo gerą pasiruošimo ciklą, treniravosi, tiek mes kaip treneriai skautinome – pažiūrėjome varžovus, jų klaidas, jų taktinius sprendimus,– dalijosi treneris. – Aišku, varžybos yra varžybos, ten yra daug niuansų, daug dalykų, kurie ir ne nuo mūsų priklauso. Bet manau, kad viskas bus gerai.“
Lietuvos garbę ant tatamio Batumyje gins ne tik augantys jaunieji šalies talentai, bet ir tituluoti karatistai – Paulius Žimantas, Eventas Gužauskas (abu virš 90 kg), Brigita Gustaitytė (virš 65 kg), Brigita Svinkūnaitė (iki 50 kg), Marija Sekunda (virš 65 kg) ir Aneta Meškauskienė (59–65 kg).
Kalbėdamas apie rinktinės lūkesčius ir viltis E. Sečinskis nenorėjo išskirti konkrečių vardų, tačiau vylėsi, kad sportininkai Europos čempionate atiduos visas savo jėgas.
„Visi yra talentingi. Dar kiek sunku pasakyti, kas [iš jaunių] išsiskiria labiausiai, nenoriu to daryti ir dėl kitos priežasties – nenoriu užgesinti kitų sportininkų. Tikime visais. Manau, kad patys sportininkai tiki savimi, ir viliuosi, kad rezultatai bus labai geri.
[...] Kiekviena mūsų sportininko kova yra svarbi. Negaliu išskirti tam tikrų kovotojų, nes jie visi yra svarbūs. Be abejonės, norėtųsi, kad pamatytume lietuviškus finalus – būtų labai smagu ir sportininkams, ir mums kaip treneriams ir žiūrovams. Tikslai kaip visada – aukščiausi, bet mes norime, kad ir kovotojai jaustųsi gerai“, – sakė jaunuosius karatistus treniruojantis Europos čempionas.
Ant Juodosios jūros kranto įsikūręs Batumio miestas surengs išskirtinę kontaktinės karatė šventę, kurioje kausis 444 dalyviai iš 22 žemyno šalių. Lietuvos rinktinė į Sakartvelą atvyks kaip didžiausia delegacija, čia taip pat varžysis 54 ukrainiečiai ir 52 Lenkijos sportininkai. Kaip įprasta, dalyviai startuos ne tik kumitė, bet ir katos rungtyse.
„Kiekviena kategorija yra labai skirtinga, bet jeigu žiūrėtume apskritai, be abejonės, yra kelios ryškesnės šalys, – lietuvių varžovus apžvelgė E. Sečinskis. – Viena iš jų yra turnyro šeimininkas Sakartvelas – kaip turnyro rengėjai sakartveliečiai svorio kategorijose turi po tris vietas, tai jau yra tam tikras pliusas jiems. Vengrai taip pat labai stiprūs, lenkai irgi. Tam tikrose svorio kategorijose ir Azerbaidžano atstovai išsiskiria.“
Treneris taip pat aptarė rinktinės pasiruošimo ciklą, prisiminė savo kaip sportininko patirtį ir pažvelgė į kiokušin karatė sporto šakos ateitį.
– Kaip atrodė rinktinės pasiruošimas? Kokie yra svarbiausi pasiruošimo akcentai lemiamomis dienomis?
– Kadangi tai yra labai individuali sporto šaka, manau, kiekvienas sportininkas ruošiasi individualiai. Aš pats kaip dar neseniai dalyvaudavęs varžybose galiu pasakyti, kad svarbiausia yra neperdegti, nepersistengti daugiau, negu reikia. Treneriai dažniausiai turi pristabdyti sportininkus. Ne su visais dirbome kartu – kiekvienas sportuoja atskirai savo klube, bet tikiuosi, kad visiems pavyko neperdegti. Dabar viską pamatysime čempionate.
– Į Sakartvelą vyksta net 58 Lietuvos sportininkai. Kaip bemaž kasmet pavyksta suburti tokią didelę rinktinę? Kokie tikslai keliami?
– Galiu pabrėžti, kad kiekvienais metais, kiekviename čempionate Lietuvos rinktinė yra viena didžiausių. Manau, taip yra dėl to, kad kiokušin karatė yra gana populiarus sportas Lietuvoje, varžybose yra pakankamai didelė konkurencija. Taip ir atsiranda stiprių sportininkų. Europoje mes esame vieni stipriausių. Net nepabijosiu pasakyti, kad esame vieni stipriausių ir pasaulyje. Šiuo metu galbūt yra kiek didesnių pokyčių, nes didelė dalis rinktinės yra labai jauni sportininkai. Man kaip treneriui bus įdomu pažiūrėti, kaip jie dirbs, tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Dar yra ta vadinamoji senoji karta, kuri dar tempia Lietuvos rinktinę. Iš patirties galiu pasakyti, kad kai atvažiuoja jaunas sportininkas, jis dar nėra žinomas, jam sunku prasibrauti į elitą, o bijoti arba labiau jaudintis prieš tam tikrus žinomesnius sportininkus yra normalu. Tie senieji vilkai, mūsų elitas, jau yra žinomi, o tai mūsų sporto šakoje yra ir pliusas, ir minusas. Įdomu bus pasižiūrėti, kaip viskas pasisuks šiose varžybose.
Tikslai visada yra aukščiausi, bet mes, aišku, nespaudžiame sportininkų, kad jiems svarbiausia tapti pirmiems savo kategorijoje. Mes norime, kad jie pasirodytų gerai ir kad nulipę nuo tatamio patys pasakytų, jog padarė viską, ką galėjo geriausiai. Toks, manau, ir būtų geriausias rezultatas.
– Jūs pats esate buvęs sportininkas. Ar su jauduliu ir nerimu tvarkytis yra lengviau sportuojant pačiam, ar dirbant treneriu?
– Kai buvau sportininkas, visą laiką galvodavau: kaip gera būti treneriu – kai nelipi ant tatamio kovoti, jauti kur kas mažiau įtampos. Bet galiu pasakyti, kad nė velnio – jaudulys yra lygiai toks pat, gal net truputėlį ir baisiau. Kai esi sportininkas, tu pats gali kontroliuoti kovą, o kaip treneris tu gali prašyti savo mokinio pakeisti tam tikrus veiksmus, elementus, bet jis gali tų prašymų ir neišgirsti. Kaip treneriai mes gal triskart daugiau visko išgyvename per tą kovą.
– Kada jūsų gyvenime atsirado treniravimas?
– Būdamas dar pradinių klasių mokinys prašydavau savo mokytojos Vilijos, kad leistų man savo klasiokams vesti apšilimą, kvadrato varžybose visąlaik prašydavausi teisėjauti. Tuomet supratau, kad man patinka ne tik sportuoti, bet ir padėti kitiems su tam tikrais žaidimais, metimais ir panašiai. Būdamas aštuoniolikos metų jau ėjau link to.
– Kokio amžiaus sportininkai kiokušin karatė sporto šakoje pasiekia didžiausią piką?
– Sunku pasakyti. Vieni ateina labai jauni ir iššoka labai aukštai. Kiti labai ilgai dirba prie to ir jiems pasiekti piką pavyksta antroje karjeros pusėje. Labai daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Mano nuomone, yra tam tikrų niuansų. Tie, kas iššauna pakankamai anksti, jie yra tokie, sakyčiau, gal daugiau bebaimiai, nieko nebijo, jiems nesvarbu, kas prieš juos stovi, jie nesureikšmina sportininkų vardų, titulų.
Ir yra antra dalis – tie, kurie sunkiai dirba, mokosi iš savo klaidų, bando jas taisyti. Tokiu atveju viskas ateina su patirtimi. Kaip ir sakiau, mūsų sporto šakoje beveik kiekvienose varžybose yra bent po vieną sportininką, kuris iššauna, kuris iš nežinomo vardo tampa Europos čempionu.
– Prieš laidą sakėte, kad kiokušin karatė nėra profesionalus sportas. Kas jus šitiek metų skatino likti šioje sporto šakoje?
– Noras pasiekti aukščiausių rezultatų. Kadangi pats dirbu su vaikais, norėjau būti pavyzdžiu jiems, norėjau parodyti, kad visą galima suderinti, net jeigu tai nėra profesionalus sportas ir mes iš to negalime gyventi. Didžiausias noras buvo rodyti pavyzdį kitiems, bet, be abejonės, viduje visada yra troškimas būti geriausiam. Man patinka ši sporto šaka, aš ją myliu, tai yra mano hobis, darbas ir mano kelias. Bandau rodyti jaunajai kartai, kad viskas yra suderinama.
– Ar matote, kad kiokušin karatė ateityje Lietuvoje galėtų tapti profesionaliu sportu, iš kurio sportininkai galėtų pragyventi?
– Aš norėčiau, kad taip būtų. Lietuvoje mes turime daug sporto šakų, kai kurios iš jų truputėlį nueina į šešėlį, nes yra sporto šakų, kurios yra aukščiau visko. Tikiuosi, kad gal kada nors tiek karatė, tiek kitos sporto šakos, kurios nėra olimpinės, ilgainiui taps tokios ir tiek žiniasklaida, tiek visuomenė apie tai daugiau kalbės. [...] Bijau suklysti, bet bent jau kiokušin karatė sportuoja virš dešimt tūkstančių žmonių. Mes tikrai esame pakankamai populiarūs. [...] Mes neolimpinė sporto šaka ir mums yra sunku iškelti galvą aukščiau kitų, nes, kaip bebūtų, olimpiečiai yra visgi aukščiau. Bet aš tikiuosi, kad kada nors ateityje mes pamatysime kiokušin karatė vardą olimpinėse žaidynėse, ir tikiuosi, kad tada bus viskas truputėlį lengviau.
Visos laidos klausykite šeštadienį 16.05 val. per LRT RADIJĄ.
