Egzistuoja toks psichologinis reiškinys: susidūręs su milžiniška, sunkiai pakeliama problema, žmogus dažnai bando ją „išspręsti“ tiesiog apie ją negalvodamas. Būtent todėl žmonės, gyvenantys arčiausiai po didžiulėmis užtvankomis, paradoksaliai riziką įvertina kaip mažiausią, mažiausiai galvoja apie tai, ką reikėtų daryti nelaimės – užtvankos griūties – atveju, ir rečiausiai imasi saugumo priemonių. Kuo toliau nuo jos žmonės gyvena, tuo didesnis nerimas juos apima ir tuo daugiau realių veiksmų planų jie sudaro. Ši psichologinė gynyba šiandien stulbinamai tiksliai iliustruoja Lietuvos gynybos strategiją.
Mūsų visas politinis elitas vienbalsiai jau daugelį metų tvirtina, kad strateginė partnerystė su JAV ir narystė NATO garantuoja šimtaprocentinį Lietuvos saugumą. Vienintelis dalykas, kurį mums, neva, reikia padaryti – tai demonstruoti nekvestionuojamą lojalumą Vašingtonui (nuo Izraelio genocido Gazoje rėmimo iki karių siuntimo į Hormuzo sąsiaurį dalyvauti agresijoje prieš Iraną) ir susimokėti už narystę šiame gynybos klube skiriant 2, 3, 4, o galiausiai ir 5 procentus BVP.
Tačiau ženklų, kad ši patogi, dešimtmečius puoselėta saugumo formulė jau yra nebe realybė, o tik pasaka, ignoruoti nebeįmanoma. Nepaisant to, mūsų politikai šį spektaklį sėkmingai tęsia toliau.
Ženklai mums rodo ką kitą
Net kai JAV kariai su savo galinga karine technika „rotacijos pagrindu“ yra išvedami iš Lietuvos, o į jų vietą niekas neatvažiuoja ir neaišku, ar bus paskiriamas naujas kontingentas, politikai užsispyrusiai kartoja, kad tai – tik techninė klaida ar grafikų neatitikimas, kuris tuoj pat bus ištaisytas. Tokios „techninės klaidos“ vyksta tuo metu, kai daugelis ekspertų skambina pavojaus varpais, jog Kremliui užstrigus ar patiriant nesėkmes Ukrainoje, agresijos tikimybė Baltijos šalyse yra labai padidėjusi.
Galingiausios pasaulio valstybės „techninėmis klaidomis“ – ir dar kritiškiausiu momentu – visiems labai norėtųsi patikėti. Bet kaip, išlaikant blaivų protą, ignoruoti visą kalną kitų ženklų ir panašių „techninių klaidų“? Pavyzdžiui, apie vieną iš jų Lietuvoje vyrauja visiška tyla: JAV Kongresas praėjusiais metais patvirtino 200 mln. dolerių paramos paketą Baltijos šalims ir 400 mln. dolerių Ukrainai, kad šios įsigytų JAV ginkluotės, būtinos Rusijos atgrasymui. Nors šios lėšos buvo oficialiai paskirtos, JAV prezidento administracija jas tiesiog užblokavo.
Dėl Donaldo Trumpo užgauto ego JAV kariai išvedami iš Vokietijos, o analogiškus žingsnius žadama žengti Italijoje ir Ispanijoje. Strateginiai atgrasymo pajėgumai Europoje rėžiami perpus: dvigubai mažinamas strateginių bombonešių ir trečdaliu – naikintuvų skaičius, mažinamas eskadrinių minininkų aktyvumas, o povandeniniai laivai į regioną apskritai nebebus siunčiami. Netgi didžiausia JAV sąjungininkė Europoje – Lenkija, vadovaujama Trumpo ir MAGA judėjimo mylimo prezidento Karolio Nawrockio – buvo sulaukusi sprendimo atšaukti į šalį jau spėjusius atvykti amerikiečių karius. Tiesa, vėliau D. Trumpas lyg ir persigalvojo bei paskelbė, kad atšauktą kontingentą padidina dar tūkstančiu karių.
Ir tai – tik nedidelė dalis visų sąmoningų JAV prezidento administracijos pastarųjų dienų „dovanų“ Rusijai. Pavyzdžiui, prasidėjus JAV ir Izraelio agresijai prieš Iraną ir šiam atsakomaisiais veiksmais užblokavus Hormuzo sąsiaurį, JAV „laikinai“ atšaukė sankcijas Rusijai pardavinėti savo naftą ir jos produktus. Šis „laikinas“ atšaukimas iki šiol yra nuolat pratęsiamas. Toks veiksmas neturi visiškai jokios logikos (nes Maskva ir taip galėjo pardavinėti naftą žemiau nustatytos kainos ribos arba pasitelkdama savo „šešėlinį laivyną“), išskyrus vienintelę: taip tiesiogiai padedama Rusijai užsidirbti daugiau ir sukuriamos geresnės sąlygos tęsti karą prieš Ukrainą bei visą Europą.
D. Trumpo administracija be perstojo ir be aiškaus pagrindimo laužo prekybos sutartis su savo sąjungininkais, nuolat „šaudydama“ į juos naujais tarifais ir grasinimais. Tuo pat metu Rusija ne tik nesulaukia tarifų ar grasinimų, bet ir pati nedarydama jokių nuolaidų yra apdovanojama vis gražesniais JAV administracijos gestais (kaip klūpantys JAV kariai prieš Putiną Aliaskoje) bei vis dažnesniais D. Trumpo bičiulių ir žento vizitais – net ir neseniai vykusiame Sankt Peterburgo ekonomikos forume (dar vadinamas „Putino Davosas“) JAV delegacija pasirodė pirmą kartą nuo 2017–2018 metų.
Negana to, grasinama pažeisti net ištikimiausių partnerių teritorinį vientisumą: JAV prezidentas nesiliauja su pareiškimais, kad Kanada turėtų tapti 51-ąja JAV valstija, o Danijai priklausanti Grenlandija – prijungta prie JAV. Dėl šių nuolatinių Baltųjų rūmų grasinimų abi šalys jau yra priverstos aktyviai ruoštis galimiems gynybiniams scenarijams.
Prarastas dešimtmetis, laukiant sugrįžtančios praeities
Visi šie ženklai mus pasiekė tik per pastarąjį mėnesį, tačiau šie procesai vyksta jau daugiau nei dešimtmetį. Tiesa, jie buvo trumpam sustoję per ketverių metų pertrauką, kuomet JAV prezidento pareigas ėjo Joe Bidenas. Vis dėlto nuo pat D. Trumpo pergalės 2016 m. lapkričio 8 d. buvo akivaizdu, kad JAV iš esmės pasikeitė. Ši valstybė savo vadovu išsirinko žmogų, kuris visą gyvenimą buvo išskirtinai priešiškai nusiteikęs prieš NATO, ES ir Jungtines Tautas. Jis atvirai priešinosi bet kokiam tarptautiniam bendradarbiavimui bei taisyklėms, kurių pagrindiniu garantu iki tol buvo būtent JAV ir jos karinė bei ekonominė galia.
Todėl D. Trumpo rinkimų kampanija buvo remiama Rusijos ir koordinuojama su ja – tai po dvejų metų tyrimo (2017–2019 m.) savo beveik 500 puslapių ataskaitoje užfiksavo specialusis prokuroras Robertas Muelleris. Po šio tyrimo iš viso prokurorai pateikė kaltinimus 34 asmenims (tarp jų 26 Rusijos piliečiams, kurie fiziškai buvo Rusijoje ir nepasiekiami JAV teisingumui). Tačiau iš artimiausios D. Trumpo komandos šeši svarbiausi asmenys buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis arba pripažinti kaltais dėl melagingų parodymų apie savo kontaktus su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Suprantama, kodėl D. Trumpas, jau būdamas JAV prezidentu, 2018 m. vasarą per susitikimą su V. Putinu gyrė pastarąjį ir viešai išpeikė savo šalies žvalgybos tarnybas, kaltindamas jas melagingos informacijos apie Rusiją platinimu. Be to, anot jo tuomečių patarėjų, būtent tą vasarą vykusiame NATO viršūnių susitikime jis buvo per plauką nuo sprendimo paskelbti apie JAV pasitraukimą iš šios organizacijos. Tai žingsnis, kurį savo pirmosios kadencijos metu jis bandė žengti ne vieną kartą ir kurį sustabdė tik jo artimiausi patarėjai bei Respublikonų partijos elitas.
Šio asmens veiksmai Rusijai buvo itin naudingi visais frontais. Vienas iš jų – jau paskirtos JAV Kongreso karinės paramos stabdymas, reikalaujant, kad Ukraina pradėtų teisinį persekiojimą prieš D. Trumpo politinio konkurento Joe Bideno sūnų. Būtent už šį „quid pro quo“ epizodą Trumpas sulaukė pirmosios apkaltos, kurioje vėliau galėjo save pavaizduoti kaip kankinį, nors galiausiai buvo išgelbėtas Respublikonų partijos JAV Senate (tuo metu respublikonai turėjo 53 vietas iš 100, o prezidentui pašalinti iš pareigų reikėjo 67 balsų).
Kitas Kremliui palankus epizodas – JAV paramos Ukrainai blokavimas pusmečiui 2023–2024 m. sandūroje, kurį Trumpas, dar būdamas kandidatu į prezidentus, vienašališkai įgyvendino per savo įtaką respublikonams Atstovų Rūmuose. Tuo metu Ukrainos kariuomenė buvo priversta nuo Rusijos atakų gintis dūminiais artilerijos sviediniais, patyrė didelių teritorinių praradimų ir neteko daug karių.
Galiausiai, trečiuoju smūgiu tapo jo antroji prezidento kadencija, kurios metu parama Ukrainai buvo praktiškai visiškai nutraukta – Kylio pasaulio ekonomikos instituto (Kiel Institute) duomenimis, Trumpui grįžus į Baltuosius rūmus, JAV parama Ukrainai susitraukė net 99 proc. Netgi per Europos finansuojamą „PEARL“ programą įsigytos „Patriot“ raketos, kurios turėjo saugoti Ukrainos padangę, buvo nukreiptos į Persijos įlanką. Šiuo metu JAV karinis vaidmuo yra minimalus, o transatlantinis pasitikėjimas sugriautas tiek, kad kai kurios Europos valstybės jau pradeda riboti jautriausių žvalgybos duomenų dalinimąsi su Vašingtonu.
Suprantama, kad Rusija keičia JAV ne tik per savo parinktą prezidentą, bet ir sąmoningai kiršindama visuomenę socialiniuose tinkluose bei finansuodama MAGA judėjimo nuomonės formuotojus (influencerius). Pastarieji tarsi papūgos kartoja Kremliaus naratyvus, kuriuos vėliau atkartoja ir pats JAV prezidentas, viceprezidentas bei kiti įtakingi administracijos pareigūnai – pavyzdžiui, artimiausias Trumpo patarėjas Stephenas Milleris ar už derybas su Rusija atsakingas Trumpo bendražygis Stevas Witkoffas.
Net ir tada, kai MAGA influenceriai už apmokamą darbą Rusijai sulaukia teisinio persekiojimo, jie vis tiek kviečiami kaip garbingi svečiai į D. Trumpo valdomus Baltuosius rūmus. Ir nesvarbu, ką Kongresas ar Senatas nuspręstų dėl paramos Ukrainai, NATO pajėgų stiprinimo ar sankcijų Rusijai – Baltųjų rūmų administracija visa tai arba stabdo, arba kiek įmanoma vilkina. Todėl reikia būti visiškai aklam ir kurčiam, kad to tiek laiko nepastebėtum.
Panašu, kad mūsų politikai tokie ir yra, nes iki šiol buvo aklai kartojama, jog JAV yra svarbiausia mūsų strateginė partnerė ir saugumo nuo Rusijos agresijos garantas. Todėl dabar desperatiškai stengiamasi įtikti D. Trumpui: tiek diskusijose apie nominavimą jį Nobelio taikos premijai, tiek pirmiesiems Europoje paskelbus apie siunčiamus karius į Persijos įlanką, siekiant atblokuoti Hormuzo sąsiaurį.
Suprantama, mūsų politikai tikisi, kad sėkmingai ištvėrus pirmąją Trumpo kadenciją, pataikaujant kažkaip pavyks išgyventi ir antrąją, o po jos esą sugrįš ta senoji JAV, kuri dešimtmečiais buvo mūsų saugumo ir pasaulio stabilumo pagrindas. Tačiau jie ignoruoja akivaizdų faktą, kurį pastarasis dešimtmetis mums aiškiai demonstruoja – ši šalis iš esmės pasikeitė. Ji jau antrą kartą išsirinko prezidentą, kuris yra pasiryžęs sugriauti NATO, ES bei kitas tarptautines institucijas, o pačioje JAV įvesti autoritarinę valdymo sistemą.
Šios tendencijos žinomos jau daugiau nei dešimtmetį: tai nėra vieno izoliuoto žmogaus kaprizas – jį išrinko visa šalis (2016 m. gavo beveik 63 mln. balsų, 2020 m. – net 74 mln., o 2024 m. – virš 77 mln.), o įtakingas ekonominis ir politinis elitas išlaiko jį šioje pozicijoje. Taigi, kad ir kaip mūsų politikai stengtųsi pataikauti, kad ir kaip tikėtųsi mums palankių posūkių, objektyviai vertinant šios šalies kryptį, rasti pagrindo optimizmui darosi vis sunkiau.
Brangi ir skausminga tiesa
Pripažinti tiesą apie egzistuojančią didžiulę problemą kartais būna labai sunku. Ją pripažinus neišvengiamai ateina skausmas, nes sprendimas brangiai kainuoja – tiek emociškai, tiek finansiškai – be to, visada išlieka didelė rizika, kad bandant ką nors keisti gali nepasisekti. Tačiau jokia kompleksinė problema negali būti išspręsta pirmiausia jos atvirai nepripažinus.
O ši tiesa yra paprasta: šiandien svarbiausia mūsų saugumo partnerė yra ne JAV, o Ukraina. Mūsų akla priklausomybė nuo JAV tampa esminiu strateginės rizikos šaltiniu. Ukraina – atvirkščiai: ji ne tik turi, bet ir aktyviai vysto mums kritiškai reikalingas technologijas, o jos visuomenė bei kariai demonstruoja pasiryžimą siųsti reikšmingą karinę pagalbą mūsų užpuolimo atveju. Šiuo metu, apklausų duomenimis, Rusijos agresijos prieš Lietuvą atveju net 63 proc. ukrainiečių pritartų savo šalies karių siuntimui ginti mūsų valstybės.
Šis geopolitinis lūžis reikalauja ne užsienio ministro bėgiojimo po „Mar-a-Lago“ viešbučio teritoriją, o fundamentalaus mąstymo pokyčio. Privalome atsikratyti to, ką Kanados premjeras Markas Carney Davose taikliai pavadino „malonia fikcija“ – iliuzijos, kad didžiųjų valstybių elgesį vis dar riboja tarptautinės taisyklės. Senoji saugumo architektūra byra, nes jos pagrindiniai architektai ir prižiūrėtojai ne tik apleido savo pastatytą namą, bet ir aktyviai prisideda prie jo griovimo.
Aklas kliovimasis Vašingtono malone, dešimtmetį ignoravus akivaizdžius pokyčius, iš saugumo garanto virto tiesiogine grėsme mūsų nacionaliniam saugumui. Tai – neginčijamas įrodymas, kad mūsų „Planas A“ ne tik žlugo, bet ir užsispyręs realybės neigimas tapo mūsų pačių silpnybe, nes prarandame brangų laiką.
Tikrasis mūsų „Planas B“ turi būti grįstas ne desperatišku pataikavimu Kremliui palankiai JAV administracijai, o gilia Europos karine ir technologine integracija, kurios viena svarbiausių atramų yra Ukraina.
Kaip Miuncheno saugumo konferencijoje pabrėžė prezidentas V. Zelenskis, viena iš nedaugelio realių šiandienos alternatyvų – europinės finansavimo programos ir integruota gynyba, kurioje Ukrainos dronų siena bei neįkainojama karo patirtis tampa neatsiejama mūsų pačių saugumo dalimi. Užuot laukę, kol tapsime pasyviais istorijos įkaitais, privalome suprasti: mūsų saugumo ateitį šiandien gina ne popierinės garantijos ar nuolankumas, o realūs aljansai su tais, kurie jau dabar stovi pirmojoje apkasų linijoje.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
