Iš visų rusų įvykdytų karo nusikaltimų sunkiausia ištirti seksualinį smurtą. Prokurorai užfiksavo kelis išžaginimo atvejus Charkivo srityje, tačiau realus mastas gali būti daug didesnis. Kalbėti apie šiuos karo nusikaltimus aukoms turbūt yra sunkiausia. „Hromadske“ pakalbino 72 metų Charkivo srities gyventoją, patyrusią seksualinį smurtą.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.
Tris dienas okupantai gėrė, plėšė, ieškojo moterų gatvėje, kurioje gyvena Jelena (vardas pakeistas). Kartą pirmą valandą nakties į jos namus įsiveržė neblaivus rusų kareivis. Jis sakė, kad lauke laukia ir daugiau karių.
„Šeši vyrai. Maniau, jei pasikvies dar daugiau ir mane nužudys“, – prisimena Jelena.
Karys paklausė, kur gyvena jaunos moterys. Nepatenkintas atsakymu, ėmė mušti Jeleną per veidą, o tada užgulė ją ir bandė išprievartauti.
„...pasiguldė tarp kojų ir pasakė: „Gerai“. Norėjau paklausti: „Ar tą patį ir savo motinai padarytum? Bet susilaikiau“, – pasakoja moteris.
Jis norėjo priversti ją užsiimti oraliniu seksu. Jelena bandė laimėti laiko, sakė, norinti gerti. Tuo metu jam paskambino kiti kareiviai. Galiausiai kareivis pagrasino, kad ant durų paliko granatą, ir išėjo.
Okupantai iš moters atėmė telefonus, ausines, žibintuvėlį ir akinius. Jelena bijojo išeiti iš namų ir tik 3:20 valandą išlipo pro langą. Ryte apie nusikaltimą moteris pranešė rusų komendantūrai.
Praėjus trims mėnesiams po įvykio, ji vis dar bijo naktimis likti viena.
„Tris mėnesius taip drebėjau. Dukra sako: „Mama, kaip jūs visa tai ištvėrėte? Ištvėriau – neištvėriau, o širdyje...“ – moteris neberanda žodžių.
Nutylėjimo nusikaltimai
Išprievartavimas ir „bet kokia kita seksualinio smurto forma“ Romos statute, kuriuo vadovaujasi Tarptautinis baudžiamasis teismas, apibrėžiamas kaip karo nusikaltimas. Kaip aiškina žmogaus teisių aktyvistė Larisa Denisenko, nesvarbu, kaip karys įvykdė seksualinį smurtą, tai vis tiek gali būti interpretuojama kaip tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas.
„Tai vyksta okupuotoje teritorijoje, tai vykdo priešo kariuomenė. Nesvarbu, ar išprievartavimo faktas yra įrodomas, nes seksualinis smurtas, kaip karo nusikaltimas, yra daug plačiau interpretuojamas, kadangi karo metu žmogus jaučiasi daug labiau pažeidžiamas priešiškai nusiteikusių žmonių su ginklu akivaizdoje nei bet kokiomis kitomis aplinkybėmis. Šis nusikaltimas lieka seksualiniu smurtu, nesvarbu, ar tai būtų išprievartavimas, ar priverstinis apsinuoginimas prieš savo šeimą, savo vaiką, kitus vyrus“, – aiškina L. Denisenko.
Ukrainos teisėsaugininkai seksualinį smurtą tiria pagal Baudžiamojo kodekso 438 straipsnį kaip karo įstatymų ir papročių pažeidimą. Kaip „Hromadske“ sakė Nacionalinės policijos Vyriausiojo tyrimų departamento skyriaus viršininko pavaduotojas Oleksijus Cvetkovas, Charkivo srityje teisėsaugininkai tiria penkis Rusijos kariuomenės įvykdyto seksualinio smurto atvejus. Dvi savaites jie dirbo deokupuotose teritorijose. Vieną iš bylų nagrinėja Saugumo tarnyba. Vietos gyventojai policijai pranešė apie daugiau nusikaltimų, tačiau tyrėjai kol kas nesurado visų aukų.
„Daug metų dirbu policijoje. Mačiau įvairių nusikaltimų. Bet mane šokiravo tai, kad karys su ginklu gali daryti tokius nusikaltimus prieš vaikus ar nėščias moteris (buvo toks faktas, bet ne Charkivo srityje). Man atrodo, kad sveikam žmogui net į galvą neateitų imtis tokių veiksmų prieš bejėgius vaikus, moteris ir močiutes“, – sako O. Cvetkovas.
Tikrasis seksualinio smurto mastas Charkivo srityje gali būti kur kas didesnis – ne visos aukos kreipiasi į teisėsaugos institucijas. Seksualinis smurtas tebėra tabu ir jį išgyvenusieji nori apie tai kuo greičiau pamiršti.
„Sunkiausia, kad tai yra nutylėjimo nusikaltimai, – aiškina L. Denisenko. – Mano pastebėjimais, remiantis elektroniniais laiškais ir savanorių bei policijos pareigūnų pasakojimais, tik kiek daugiau nei 10 procentų žmonių sutinka eiti toliau. Kiti dažniausiai kreipiasi į medikus, rečiau – psichologinės pagalbos, nori jaustis saugūs ir dėl įvairių priežasčių apie tai kuo greičiau pamiršti.“
Kartais žmonės nepasitiki teisingumo sistema, sako žmogaus teisių aktyvistė. Tačiau dažniausiai niekur nesikreipia dėl to, kad reikia kalbėti apie tai, kas skaudina. Mažose gyvenvietėse, esančiose netoli Rusijos sienos, smurtą išgyvenę asmenys pažįsta policijos ar miesto valdžios atstovus, kurie bendradarbiavo su rusais, ir gali baimintis dėl savo gyvybės. L. Denisenko atstovaujamos aukos gavo „žinučių“ su grasinimais, kurie buvo suvokiami pakankamai realistiškai.
Mūsų pokalbio metu Jelena iš Charkivo srities taip pat prisipažino bijojusi, kad užpuolikai gali ją surasti ir nužudyti. Iškart po tos nakties ji apsisprendė – nuvyko į okupacinės valdžios komendantūrą ir pranešė apie nusikaltimą. Rusai žadėjo surasti kaltininką, bet to nepadarė. L. Denisenko teigimu, Jelena pasielgė labai drąsiai, nes jai tai galėjo blogai baigtis, ypač turint omenyje rusų elgesį.
„Aš manau, kad žmogus turi ieškoti apsaugos ir tokioje situacijoje visais įmanomais būdais išsaugoti savo gyvybę. Ji juk buvo priešo okupuotoje teritorijoje. Priešas vienaip ar kitaip įveda žmonių egzistavimo okupuotoje teritorijoje režimą ir privalo (tai yra jo pareiga) reaguoti į civilių gyventojų skundus“, – aiškina L. Denisenko.
Sąmoningas žiaurumas ir smurtas
Dar vieną išžaginimo atvejį Charkivo srityje užfiksavo žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ tyrėjai. 31 metų Olga (vardas pakeistas) kartu su kitais Malaja Rogan kaimo gyventojais ir savo šeima slėpėsi mokyklos patalpose, kai kovo 13-osios vidurnaktį pas juos įsiveržė rusų kareivis. Jis liepė žmonėms klauptis ir grasino visus rūsyje sušaudyti. Vėliau ginkluotas kareivis liepė Olgai sekti paskui jį, palikus penkiametę dukrą, nusivedė į klasę antrame aukšte ir liepė nusirengti.
„Jis man liepė tenkinti jį [oraliniu būdu]. Visą tą laiką jis laikė ginklą man prie smilkinio arba prie veido. Jis du kartus iššovė į lubas – sakė tam, kad mane labiau pastimuliuotų“, – žmogaus teisių aktyvistams pasakojo moteris.
Visą naktį kareivis ne kartą prievartavo ir mušė Olgą. Jis buvo pridėjęs peilį jai prie gerklės, įpjovė kaklo ir skruosto odą, nupjovę plaukų sruogą. Tik septintą ryto rusas leido moteriai išeiti. Nuotraukose, kurias ji pateikė „Human Rights Watch“, matyti įpjovimų žymės ir mėlynės ant jos kaklo ir veido. Kovo 14 dieną Olgos šeima pėsčiomis pasiekė Charkivą, kur jai buvo suteikta medicininė pagalba. Prieš išvykstant į užsienį ją apklausė prokurorai.
„Mūsų užfiksuoti atvejai yra neapsakomas sąmoningas žiaurumas ir smurtas prieš civilius Ukrainos gyventojus, – sako „Human Rights Watch“ Europos ir Centrinės Azijos direktorius Hugh Williamsonas. – Prievartavimai, žmogžudystės ir kiti smurtiniai veiksmai prieš žmones, atsidūrusius Rusijos karių kontroliuojamoje teritorijoje, turėtų būti tiriami kaip karo nusikaltimai.“
„Human Rights Watch“ pabrėžia, kad karinė vadovybė, kuri nesistengia sulaikyti ar nubausti nusikaltėlių, yra atsakinga už karių įvykdytus karo nusikaltimus.
Kaip kariavimo būdas
Žmogaus teisių aktyvistų teigimu, rusų nusikaltimų išlaisvintose teritorijose dokumentavimas rodo, kad okupacinės pajėgos seksualinį smurtą naudoja sistemingai, – tai nėra pavieniai atvejai.
„Tai galima pasakyti apie absoliučiai kiekvieną gyvenvietę, kuri yra arba buvo okupuota“, – sako žmogaus teisių aktyvistė L. Denisenko. – Ne, tai nėra tokio pobūdžio nusikaltimų koncentracija Kyjivo srityje – tai vyko ir Sumų, ir Charkivo, ir Černihivo srityse. Tai, deja, vyksta ir Chersono srityje ir laikinai okupuotoje Mykolaivo srityje. Tai vyksta visur.“
Ukrainos generalinė prokuratūra vasario 24–liepos 31 dienomis pradėjo 43 baudžiamąsias bylas, susijusias su Rusijos karių seksualiniu smurtu. Iš tikrųjų, kaip teigia Ukrainos Helsinkio žmogaus teisių sąjungos atstovai, tokių nusikaltimų gali būti 100 kartų daugiau.
Jungtinių Tautų žmogaus teisių stebėjimo misijos Ukrainoje tirtose bylose seksualinio ir smurto dėl lyties aukų amžius svyruoja nuo 4 iki 82 metų. Misija užfiksavo 9 išprievartavimo atvejus (8 moterys ir viena mergaitė), 15 seksualinio smurto kaip vyrų kankinimo ar netinkamo elgesio su jais atvejų ir 11 priverstinio vyrų ir moterų apsinuoginimo viešoje vietoje atvejų.
„Tai bauginimo, galios demonstravimo, dominavimo priemonė. Tiesą sakant, tai yra vienas iš neteisėto elgesio su civiliais gyventojais karo metu elementų. Nematau jokių įrodymų, kad Rusijos Federacijos vadovybė draustų savo kariams taip elgtis. Jei tokio draudimo nebuvo, reiškia tai yra skatinama kaip genocido metodas, bauginimo metodas, tiesiog įprastas kariavimo būdas“, – sako žmogaus teisių aktyvistė L. Denisenko.
