„Ar galiu pasidomėti, kodėl verkiate? Gal jūs iš to namo?“ – paklausiau šį pirmadienį apsiašarojusios moters prie raketos sugriauto namo, nenujausdamas, kad jos atsakymas nepaprastai prislėgs. Panašiai sprogimų vietose teiraujuosi dažnokai, tikėdamasis išsiaiškinti, ar raudantis žmogus yra šiaip jautrios sielos praeivis, ar įvykio liudininkas, nukentėjusysis.
Ašaroja beveik vien moterys – gyvenančios šalia arba atėjusios iš toliau. Dažniau verkia ne dėl konkrečių asmenų, bet išgyvendamos dėl ugnyje įkalintų žmonių likimo, bijodamos, kad kažkas lemtingo nenutiktų jų šeimai ar fronte kovojantiems artimiesiems. Neretai pasipasakoja, kad, einant penktiems karo metams, nervai nebeatlaiko įtampos, mat teko laidoti žuvusius giminaičius, išgyventi sprogimus, matyti skeveldrų sužeistus ar negyvus žmones.
Į sprogimų vietas stengiuosi atvykti kuo anksčiau, kol policininkai dar nebūna aptvėrę teritorijos ir kol neišsivaikščioja tiesioginiai įvykio liudininkai. Tai rizikinga, nes Rusijos kariai mėgsta į tą pačią vietą po kiek laiko pakartotinai nukreipti raketą ar droną, dėl to ne kartą žuvo žurnalistai, gaisrininkai, medikai, policininkai. Pastarieji stebi atakos eigą internete ir kartais sušunka visiems bėgti dėl pakartotinio smūgio pavojaus. Ne kartą teko ir man visu greičiu sprukti prie tolimesnių pastatų, gultis ant žemės.
Anksti atvykus į sprogimų vietas, didesnė tikimybė tapti gelbėjimo operacijos liudininku, pakalbinti išgyvenusiuosius. Tiesa, kai žala ypač didelė, gelbėjimo darbai užsitęsia parą ar net kelias, o randamos tik nedidelės kūnų dalys išnešamos maišuose. Ne kiekvienas sprogimas baigiasi mirtimis, tačiau sužeistų, šoką išgyvenančių ar net kažką panašaus į pamišimą dėl gaisre įkalintų saviškių patiriančių žmonių būna dažnai. Ne visada nukentėjusieji nori išgyvenimais ar skausmu dalintis su žurnalistais.
Straipsnio pradžioje minėta pusamžė moteris į klausimą, kodėl verkia, sugebėjo atsakyti tik trimis gilaus skausmo persmelktais žodžiais: „Ten mano vaikai.“ Tada delnais užsidengė veidą, nuleido galvą ir ėmė garsiai kūkčioti. Sustingau, praradau drąsą dar ko nors teirautis, juolab kad netrukus prie raudančiosios pribėgo policijos psichologė ir ėmė ją guosti.
Toje pusėje, į kurią išverktomis akimis žiūrėjo moteris, stovėjo devynių aukštų gyvenamasis namas su viršuje atsivėrusia skyle. Ji atsirado raketai suknežinus vidurinės laiptinės 6–9 aukštų butus ir jiems sukritus ant penkto aukšto perdangos. Prie namo privažiavusiais kranais buvo nukeliami suvirtę blokai, kad gelbėtojai su šunimis, išmokytais užuosti gyvus žmones, galėtų pradėti sužeistųjų paiešką, nebijodami, jog blokai nuvirs ant jų.
Vos atvykęs į įvykio vietą, sužinojau, kad aptiktas vienas žuvęs žmogus, o kiek jų dar gali būti po griuvėsiais, gelbėtojai nesakė. Tik vakare buvo pranešta, kad neišgyveno aštuoni. Kitą dieną patikslinta, kad ligoninėje mirė dar viena auka, o keliolika asmenų gydomi. Tragedijos rytą gaisrininkų kopėčiomis iš devinto aukšto su mama bei dviem kaimynais sėkmingai pavyko nusileisti ir 23 metų Oleksandrai Kopycinai. Iš mirties nagų išsigelbėjusi mergina ant suoliuko prie gretimo namo sėdėjo žvelgdama tarsi stiklinėmis akimis, vis negalėdama patikėti, kad liko gyva, o aukšto kaimynų telefonai tyli.
„Veidą ir kūną suvarpiusių smulkių skeveldrų nejutau, tik apačioje medikai jas nuvalė ir aptvarstė. Po sprogimo namas kurį laiką drebėjo, griaudėjo žemyn krentantys blokai, baldai. Buvo visiška tamsa, dulkės graužė akis ir burną. Jaučiausi pusiau gyva, išgirdau, kad mano vardą nesavu balsu šaukia mama. Ją prie grindų buvo prislėgę nuvirtę baldai, padėjau išsivaduoti. Verkdamos apsikabinome. Vis kartojau: „Nenoriu žūti, Dieve, išgelbėk mus.“ Likome gyvos, nes butas buvo ne sprogimo epicentro pusėje, nugarmėjo tik virtuvė“, – tyliai pasakojo Oleksandra, o ją apkabinęs draugas mimikomis rodė ženklus, kad nebevarginčiau merginos. Atsisveikinant O. Kopycina pasakė, kad jos tėtis guli ligoninėje, tik kitame mieste, kur gydomas po sužeidimo fronte.
Kyjive tą naktį žuvo 18, sužeidimus patyrė daugiau kaip šimtas civilių. Devyni žmonės žuvo ir Vyšnevės mieste, šalia Kyjivo, privačių namų kvartale, per bombardavimo sukeltus gaisrus. „Nesu bailys, bet nesiryžau bėgti į degantį kaimyno, dėdės Vytios, namą gelbėti jo uošvienės Natalijos. Jai beveik devyniasdešimt, nevaikšto, tad reikėjo išnešti, o pensininko Vytios stuburas pažeistas, jis raišuoja. Įlėkė į mano kiemą šaukdamas padėti, bet buvo per vėlu – viskas liepsnojo. Jo namas senas, medinis, prie mūsų akių stogas įgriuvo, suvirto ir į Natalijos kambarį. Gal ir būčiau suspėjęs, bet buvau kiek apsvaigęs, supanikavęs, nes nuo smūgio bangos virstančios miegamojo durys kliudė mane, prakirto paakį, skaudžiai nubrozdino alkūnę ir koją. Išbėgęs į gatvę, pamačiau pragarišką vaizdą: visose pusėse žaižaravo gaisrai, žmonės klykė, viską palikę pusnuogiai bėgo nuo besikartojančių sprogimų gamykloje ir į mus lekiančių nuolaužų. Nesiryžau gelbėti, o dabar, matydamas Vytios namą, imu baimintis, ar Natalija nesivaidens sapnuose“, – kalbėjo 43 metų Valerijus.
Pirmaisiais plataus masto karo metais panašias sukrečiančias liudininkų istorijas girdėdavau tik pafrontės miestuose, o dabar vis dažniau ir Kyjive. Fronto kovoms įgijus sąlyginę pusiausvyrą ir Rusijos puolimui labai sulėtėjus, Maskva ėmė vis dažniau terorizuoti sostinę. Taikomasi ne vien į strateginius bei karinius objektus, bet ir į gyvenamuosius namus. Ypač supratus, kad Ukrainai išseko gynybinės raketos amerikietiškai „Patriot“ sistemai. Ši vienintelė pajėgi apsaugoti nuo balistinių raketų, skrendančių gerokai greičiau ir aukščiau negu sparnuotosios raketos. Tai supratusi, Maskva Kyjive per paskutines septynias dienas surengė net tris kombinuotas dronų ir raketų atakas – to nebuvo nutikę per visą karą. Kraują stingdančių istorijų daugėja, o jų klausytis darosi vis sunkiau, nes beveik visas lydi daugybė mirčių tų, kuriems mažiau pasisekė. Jei pirmais karo metais į sostinę iš pafrontės buvo vykstama prasiblaškyti teatruose ar baseinuose, tai dabar Kyjivas virsta nauja pafrontės zona.
