Kai daugiau nei prieš trejus metus Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje, veikiantis pagal Romos statutą ir įsteigtas Jungtinių Tautų Organizacijos iniciatyva, paskelbė arešto orderį Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, daugeliui atrodė tai tik teisinis gestas be jokio turinio.
Nors įvairiose šalyse, įskaitant ir Lietuvą, kurios smerkia Rusijos plataus masto karą prieš Ukrainą, pasirodė net plakatai su tokiu raginimu, Putinas ir toliau yra Maskvoje, o ne Hagos teisme.
Ir aiškinama tai paprastai: tarptautinė bendruomenė neturi jokio realaus instrumento atvesti į Hagos teismą šalies vadovo, kurio rankose yra galinga armija ir juo labiau branduolinis ginklas. Todėl, bent kol kas, šis arešto orderis nebuvo įgyvendintas. O Putinas vis dar Kremliaus vadovas.
Žvelgiant į ligšiolinę praktiką panašių tarptautinės bendruomenės nutarimų įgyvendinimo iki to meto, kai buvo įkurtas Tarptautinis baudžiamasis teismas, verta prisiminti paskutinių dešimtmečių įvykius, kai po specialaus Tarptautinio tribunolo, sukurto karo nusikaltimams, įvykdytiems buvusioje Jugoslavijoje ir Ruandoje, tirti, buvo siekiama patraukti atsakomybėn tų šalių politikus ir karo vadus, taip pat iš karto po Antrojo pasaulinio karo įvykusius tarptautinius teismo procesus prieš hitlerinės Vokietijos ir militaristinės Japonijos vadovus.
Ir tada atkreipiamas dėmesys į du esminius momentus.
Pirma, hitlerinės Vokietijos vadovų atžvilgiu teismo procesas Niurnberge įvyko po to, kai sąjungininkų kariuomenė įžengė į Vokietiją ir privertė nacistus kapituliuoti. Japonija irgi gavo triuškinantį smūgį, todėl turėjo kapituliuoti.
Vargu, ar net pats didžiausias Ukrainos šalininkas galvojo ir dabar galvoja, kad Ukrainos armija gali įžengti į Rusijos teritoriją ne viena pėda, kaip buvo Kursko srityje, bet atkeliauti į Maskvą ir priversti Putino režimą pasiduoti. Tai tik gražiuose piešinėliuose ir sukurtuose vaizdeliuose gali pamatyti.
Antra, kalbant apie Putino Rusijos karą prieš Ukrainą, vargu, ar kas nors dar prieš keletą mėnesių galėjo tikėtis, kad Ukraina gali priversti Putino režimą kapituliuoti, o ne šiaip suduoti smūgį. Bet po Ukrainos oro smūgių Maskvai, Peterburgui, tolesnių smūgių Rusijos naftos centrams bei paaiškėjus visiems, kad oro atakos Kryme irgi turėjo savo logišką seką, internete vėl pasirodė vaizdeliai apie degantį Kremlių, suimamą Putiną ir protestą Rusijoje, kurios žmonės tik dabar suprato, kas būna, kai karas ateina į jų namus.
Ar tai reiškia, kad Putinas vis dėlto gali atsirasti Hagoje, o Ukraina – nugalėti Putino režimą? Euforija visada nedėkingas dalykas, kai kalbama apie karą.
Ar tai reiškia, kad Putinas vis dėlto gali atsirasti Hagoje, o Ukraina – nugalėti Putino režimą? Euforija visada nedėkingas dalykas, kai kalbama apie karą.
Viską reikia vertinti objektyviai, įvertinant visas proceso puses. Visada, kiek vyko šis karas, nuo pat jo pradžios buvau linkęs stabdyti pernelyg didelį Vakarų pesimizmą dėl galimo Ukrainos sutriuškinimo, o kai Ukraina atsilaikydavo, tai iš karto ir pernelyg didelę euforiją dėl galimos Ukrainos pergalės.
Bet žvelgdamas į tai, kas vyksta dabar kare prieš Ukrainą, o ypač į tai, kokį poveikį tiek Vakarų mąstysenai, tiek Rusijos žmonėms dabar turi dalykai, kurie dedasi Kryme bei padangėje virš Maskvos, matant, kaip su pašaipa pirmą kartą per visą šį karą Rusijos žmonės ėmė žiūrėti į Putiną, kai aplink niekur neliko benzino, o Rusijos žmonės patys pasijuto nesaugūs dėl galimų naujų Ukrainos atakų, kaip į visa tai reaguoja Rusijos ekonomika, galiu pasakyti pirmą kartą per šį karą: dabar bent matau atsivėrusią galimybę įgyvendinti ateityje arešto orderį, išduotą Tarptautinio baudžiamojo teismo.
Ir tam nereikia, kad Ukrainos kariuomenė įžengtų į Maskvą, kas ir toliau atrodo nerealiai. Pakanka, kad Rusijos žmonės ir šios šalies elito dalis nustotų save tapatinti su Putinu, su Putino režimu, priverstų Putiną pasitraukti iš valdžios, o po to – kas žino, gal kaip Miloševičių savi išduotų jį Hagos teismui.
Pakanka, kad Rusijos žmonės ir šios šalies elito dalis nustotų save tapatinti su Putinu, su Putino režimu, priverstų Putiną pasitraukti iš valdžios, o po to – kas žino, gal kaip Miloševičių savi išduotų jį Hagos teismui.
Bet prieš tai, manau, Putino režimas bandys dar atsakyti oro smūgiais Ukrainai, kurių ir dabar maniau, kad galima sulaukti po masinio Ukrainos dronų į Maskvą ir sukeltos panikos Kryme. Kol kas tokių rimtų oro smūgių Ukrainai per pastarąsias dienas nebuvo. Galimas dalykas, kad Rusijai reikia vis daugiau laiko sukaupti raketų, o gal Putino aplinkoje prasidėjo diskusijos, jog smogęs vėl Ukrainai dabar jau gausi atsaką, kurio imama bijoti.
Jeigu taip, tai būtų naujas, svarbus reiškinys per šį karą.
Bet džiaugiantis Ukrainos sėkme svarbu neužmiršti, kad ši valstybė per daugiau nei ketverius metus trunkantį plataus masto Putino Rusijos sukeltą karą yra labai stipriai nukraujavusi ir nualinta.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
