Tragiškos regiono praeities šešėlis temdo valstybių santykius ir kelia įtampą tarp sąjungininkų Rusijos agresijos akivaizdoje. Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis nusprendė atimti iš Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio Baltojo Erelio ordiną – aukščiausią Lenkijos valstybinį apdovanojimą. Tai padaryta dėl Ukrainos sprendimo vieną Specialiųjų operacijų pajėgų dalinį pavadinti Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) vardu.
UPA buvo pogrindinė karinė organizacija, veikusi Antrojo pasaulinio karo metais bei pokaryje ir siekusi atkurti nepriklausomą Ukrainos valstybę, todėl laikoma kovų už nepriklausomą Ukrainą simboliu, tačiau Lenkijoje UPA yra vertinama itin neigiamai, nes siejama su masinėmis lenkų žudynėmis Voluinėje ir Rytų Galicijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Lenkijos parlamentas 2016 m. šias žudynes pripažino genocidu. Ordiną Volodymyrui Zelenskiui 2023 m. suteikė tuometinis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda už nuopelnus stiprinant visapusiškus draugiškus Lenkijos ir Ukrainos santykius.
Tiesa, Lenkija pareiškė, kad šis žingsnis nereiškia, kad bus mažinama parama nuo Rusijos agresijos besiginančiai Ukrainai. Lenkija yra viena iš svarbiausių Ukrainos rėmėjų kare prieš Rusiją ir tapo vieno milijono dėl karo iš šalies pasitraukusių ukrainiečių namais. Dėl geografinės padėties tarp Ukrainos ir Vakarų Europos ji vaidina Ukrainai gyvybiškai svarbų logistinį ir užnugario vaidmenį.
Šis prezidento K. Nawrockio žingsnis sukėlė piktą džiūgavimą Kremliuje ir tuose sluoksniuose, kurie ukrainiečiams lipdo fašistų etiketę. Simbolinis smūgis ukrainiečiams ir juoda katė, perbėgusi tarp kaimynų, nepadeda kovoti ukrainiečiams, kurie, daugelio analitikų teigimu, atremdami Rusijos agresiją kartu gina Europą, taip pat ir Lenkiją.
Beje, teigti, kad prezidentas K. Nawrockis atėmė ordiną iš V. Zelenskio, nėra visai tikslu, nes pagal Lenkijos Konstituciją ir įstatymus šį sprendimą, kad jis įsigaliotų, turi patvirtinti premjeras, kurio pareigas šiuo metu eina Donaldas Tuskas. D. Tuskas sprendimo kol kas nepatvirtino, tačiau šis formalumas jau net nebėra tiek reikšmingas, nes V. Zelenskis, nelaukdamas oficialaus Lenkijos kreipimosi, demonstratyviai išsiuntė ordiną Lenkijos prezidento kanceliarijai. Tai atlikdamas Ukrainos prezidentas teigė, kad gautą ordiną vertino ne kaip asmeninį apdovanojimą, o kaip pripažinimo ženklą Ukrainos tautai ir jos kariuomenei. Ukrainos prezidentu, atsisakydami Lenkijos skirtų apdovanojimų, pasekė ir kiti aukštas pareigas einantys Ukrainos politikai bei trys buvę prezidentai.
Simbolinis smūgis ukrainiečiams ir juoda katė, perbėgusi tarp kaimynų, nepadeda kovoti ukrainiečiams, kurie, daugelio analitikų teigimu, atremdami Rusijos agresiją kartu gina Europą, taip pat ir Lenkiją.
Padėtis išties prieštaringa ir apmaudi. Nesantaikos sėkla tarp valstybių, kurias sieja bendri gynybos tikslai, silpnina Lenkijos padėtį ir tarptautinį autoritetą. Tai pažymėjo ir Lenkijos ministrai. Savo ruožtu ukrainiečiai, pavadinę karinį dalinį UPA vardu, neatsižvelgė į tai, kaip tai įvertins jų artimiausi partneriai, gyvybiškai reikšmingi žūtbūtinėje kovoje.
Neįsigilinusiam stebėtojui gali pasirodyti, kad suklupta lygioje vietoje. Žinoma, taip nėra. Tautinė tapatybė ir istorinė atmintis mūsų regione nėra abstrakčios sąvokos. Iš jų kyla valstybių ir tautų stiprybė. Kita vertus, istorija yra nusėta karų, konfliktų, kraujo praliejimo tarp kaimyninių tautų. To iš istorijos neištrinsi. Tauta dažniausiai turi savo istorijos versiją, pagal kurią ji visada elgiasi didvyriškai, arba yra auka ir niekada nėra pasielgusi neteisingai, negarbingai, jau nekalbant apie nusikaltimus. Skirtingas istorijos faktų ir asmenybių vertinimas yra didelis nesutarimų šaltinis tarp tautų iki pat šių dienų.
Žinoma, yra įmanomas ir kitas, labiau pasvertas savos istorijos vertinimas, tačiau tam reikia išsiaiškinti istorijos faktus, didelį darbą turi atlikti istorikai, visuomenėje turi įvykti diskusija, kurioje visapusiškai aptariamos istorinių įvykių aplinkybės, turi atsirasti gebėjimas bent iš dalies suprasti ir įvertinti kitos pusės argumentus. Tam reikia ir laiko, ir brandos, ir, galų gale, supratimo, kiek kaimyninės tautos „sutaria, kad jos nesutaria“. Tam dažnai prireikia ir specialių pastangų, organizuojamų diskusijų, pozicijos derinimo, simbolinių susitaikymo aktų.
Dažnai nutinka, kad vienos tautos didvyriais kita tauta anaiptol nesižavi ar netgi laiko juos nusikaltėliais. Objektyviai įvertinti ar netgi pasmerkti asmenis, kurie tautoje laikomi didvyriais, yra labai sunku, o kartais beveik neįmanoma, nes tautos mitologija yra labai svarbi tautinės sąmonės dalis, susijusi su giliais ir esminiais jausmais – savigarba, pasididžiavimu. Istorija negali tapti faktų rinkiniu, nes taip ji nustos savo prasmės. Istorijos suvokimas formuoja tautos savimonę. Istorija visada yra dabarties projekcija į praeitį ir išryškina tai, kokios vertybės yra svarbios dabarties žmogui. Taip jau yra, kad objektyvus vertinimas nukarūnuotų daugelį didvyrių, kurie yra svarbūs tautų savimonei, o be tautinės mitologijos nunyktų ir tautinė tapatybė. Todėl realybė, kai skirtingos tautos skirtingai vertina tas pačias istorines asmenybes, yra neišvengiama. Ir čia yra svarbus klausimas, kaip kaimyninės tautos gali su tuo gyventi, kiek jos gali toleruoti tokį skirtingą kitos šalies požiūrį.
Neretai teigiama, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą šią šalį suvienijo, pažadino ukrainiečių tautinę savimonę ir netgi suformavo Ukrainą kaip naciją. Tai įvertinus reikia prisiminti tautinės savimonės kelią, kuriuo eina kiekviena tauta. Tam, kad tauta pradžioje būtų suvienyta, reikia ypač ryškios tautinės mitologijos, kuri yra didvyriška ir kurioje dėl to yra nedaug atspalvių. Mėginimas įvertinti išvirkščią pusę, suabejoti, atsižvelgti į kitos tautos nuomonę sukelia ginčus, sumaištį, nesantaiką šalies viduje. Šį kelią kada nors reikia pereiti, tačiau tam, kaip minėta, reikia ir laiko, ir brandos. Ukrainiečiams šiuo metu didžiausias prioritetas yra tautos savimonės stiprinimas, nes tai yra glaudžiai susiję su motyvacija priešintis žiauriausiai agresijai. Tokia istorijos traktavimo raida yra ne tik Ukrainos kelias, tik Ukrainos padėtis yra dramatiškesnė. Žinoma, galima patarti ukrainiečiams ir Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui traktuojant istoriją atsižvelgti į kaimynų nuomonę. Vis dėlto šiomis sąlygomis tai yra sunkiai įmanoma.
Dažnai nutinka, kad vienos tautos didvyriais kita tauta anaiptol nesižavi ar netgi laiko juos nusikaltėliais.
Reikia paminėti, kad saugant Voluinės aukų atminimą per Ukrainos ir Lenkijos derybas buvo pasiekta reikšmingų rezultatų – Ukraina jau suteikė ne vieną leidimą savoje teritorijoje Lenkijai vykdyti aukų ekshumaciją, taip pat ir Lenkija suteikė teisę Ukrainai ieškoti palaikų – ukrainiečių, kurie tuo tragišku laikotarpiu žuvo per lenkų keršto akcijas.
Istorijoje gali surasti įvairių faktų. Nepaisant buvusios aršios konfrontacijos, jau 1945 m. lenkų antikomunistinė pogrindinė organizacija Laisvės ir nepriklausomybės asociacija (Zrzeszenie Wolność i Niezawisłość) ir UPA sugebėjo užmegzti bendradarbiavimą, kurio kulminacija tapo bendras sėkmingas 1946 m. gegužės mėnesio išpuolis prieš NKVD įstaigą, kalėjimą ir milicijos postą Hrubešuve. Taigi lenkų ir ukrainiečių kovotojai matydami bendrą priešą sugebėjo susivienyti praėjus vos metams po tragiškų įvykių. Vis dėlto praėjus dešimtmečiams tragiškos praeities vertinimas išlieka rimtu nesantaikos šaltiniu.
Lenkų dešinieji pozicionuoja save kaip tikrus nacionalistus, ginančius Lenkijos interesus. Prezidentas K. Nawrockis nepriklauso jokiai politinei partijai, tačiau yra artimas Lenkijos konservatyvios partijos Teisė ir teisingumas (PiS) ideologijai. Dešinieji pasisako už gynybos stiprinimą ir daug kalba apie Rusijos grėsmę, tačiau perdėm atkaklus Lenkijos interesų gynimas, rodos, tolydžio atsisuka kita puse. Šiuo požiūriu Ukrainos atvejis – toli gražu ne vienintelis.
Šių metų kovo mėnesį K. Nawrockis atsisakė pasirašyti įstatymą, kuris būtų leidęs Lenkijai dalyvauti ES paskolų gynybos reikmėms programoje SAFE ir gauti beveik 44 mlrd. eurų lengvatinių paskolų. K. Nawrockis yra įsitikinęs, kad paimta paskola padidintų Lenkijos priklausomybę nuo ES institucijų. Dėl to kilo rimtas jo konfliktas su Lenkijos premjeru D. Tusku, kuris SAFE laiko svarbia galimybe dar sparčiau modernizuoti kariuomenę. K. Nawrockis niekada nepraleidžia progos iš Vokietijos pareikalauti reparacijų už žalą, kurią Lenkija patyrė Antrojo pasaulinio karo metais. Vokietijos pusė atmeta šias pretenzijas teigdama, kad Vokietijos ir Lenkijos santykiai yra jau senokai sureguliuoti įsigaliojusiomis tarpvalstybinėmis sutartimis.
Ukrainiečiams šiuo metu didžiausias prioritetas yra tautos savimonės stiprinimas, nes tai yra glaudžiai susiję su motyvacija priešintis žiauriausiai agresijai. Tokia istorijos traktavimo raida yra ne tik Ukrainos kelias, tik Ukrainos padėtis yra dramatiškesnė.
Šis konfliktas su Vokietija neapsiriboja vien žodžiais. Pastaraisiais metais Lenkijos vyriausybė stengiasi sudaryti gynybos sutartis su svarbiais Vakarų partneriais. Vokietija ir Lenkija 2026 m. birželio 17 d. pasirašė gynybinio bendradarbiavimo susitarimą gynybos srityje. Vis dėlto tai nėra tokia gili ir įpareigojanti sutartis, kokia galėjo būti, nes premjeras D. Tuskas žinojo, kad prezidentas K. Nawrockis tokiai sutarčiai nepritars. Todėl tarp valstybių buvo pasirašyta ne sutartis, o viso labo vyriausybinis susitarimas.
Lenkija skiria didelį finansavimą gynybai ir jos sausumos kariuomenė gali tapti stipriausia NATO rytuose. Vis dėlto politinė Lenkijos ateitis kol kas sunkiai prognozuojama, nes pagal dabartines apklausas dešinysis blokas tarp Lenkijos rinkėjų turi daugiau pasitikėjimo nei kairės ir centro politinės jėgos. PiS nusileidžia D. Tusko Piliečių koalicijai (KO), tačiau populiarumą įgauna kelios dešiniosios partijos, radikalesnės už PiS, įskaitant liūdnai pagarsėjusio veikėjo Grzegorzo Brauno Lenkijos karūnos konfederaciją. Susiklosčius tokiai padėčiai lieka neaišku, kiek Lenkija ir Ukraina ateityje galės sutarti jautriais istorinės atminties klausimais.
