Kalbėdami apie šiuolaikines politines tendencijas neišvengsime poliarizacijos termino. Šis terminas konstatuoja visuomenės būklę, kai skirtingos grupės tolsta viena nuo kitos ir nuo susitarimo galimybės. Ar neklystame apie poliarizaciją kalbėdami kaip apie savaiminę problemą ir nuolat neužklausdami, kokia jos priežastis?
Poliarizacijos termino populiarumą ir neišvengiamybę lemia ne tik dabarties politinės tendencijos, bet ir viešosios erdvės funkcionavimo metodai. Socialiniai tinklai ar internetinės naujienų platformos jau pripratino gauti informaciją ar tos informacijos interpretacijas dvejopu kriterijumi – tai, kas vartotojui kelia labai neigiamas ar labai teigiamas emocijas.
Taip funkcionuojančioje viešojoje erdvėje lengva pasiduoti vaizdiniui, kad visas viešasis diskursas yra skirtinguose emocinės poliarizacijos kampuose įsitvirtinusios grupės, kurios viena kitą apdovanoja arba besąlygiškais tapatybės patvirtinimais, arba griežtais paneigimais ir moraliniu pasmerkimu.
Paprastai sakant, jei išspręsime poliarizaciją arba sumažinsime jos lygį, išspręsime ir bent dalį grėsmių demokratijai, o gal net sustiprinsime visuomenės vieningumo jausmą. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad siūlymas tikrai racionalus – jei matome aiškius simptomus, turime daryti viską, kad šie simptomai palengvėtų ar apskritai pranyktų.
Poliarizacijos termino populiarumą ir neišvengiamybę lemia ne tik dabarties politinės tendencijos, bet ir viešosios erdvės funkcionavimo metodai.
Palyginčiau tai su situacija, kai žmogaus organizmą ištinka temperatūros pakilimas. Pirminė reakcija tikriausiai ir būtų tokia – numušti temperatūrą. Nėra temperatūros, nėra ir problemos. Bet net ir menkos medicinos žinios mums sako, kad temperatūra visada yra tik simptomas, jog organizme vyksta kova su infekcija, virusais ar bakterijomis.
Šiuo vaizdingu palyginimu noriu pasakyti, kad poliarizacija beveik visada yra būtent toks politinio organizmo temperatūros pakilimas, kurio mažinimas ar suvaldymas neįmanomas nesupratus pirminių priežasčių. Neišsiaiškinus, dėl ko kovojama, kokios idėjos slypi už viena nuo kitos tolstančių pusių.
Šiame procese politologų įvedama skirtis tarp ideologinės ir emocinės poliarizacijos atrodo kaip savotiškas bandymas pasilengvinti sau mokslininko gyvenimą. Filosofams, psichologams ar sociologams puikiai suprantama, kad tarp šių dviejų poliarizacijos formų – idėjinės ir emocinės – egzistuoja tampri ir ryški koreliacija.
Mūsų tikėjimas, kad pasaulis turi būti tvarkomas pagal tam tikrus principus, mums artimas vertybes, mūsų pasaulio supratimą, žinojimą ir jo interpretacijas, niekaip negali būti atsiejamas nuo šį įsitikinimą patvirtinančių emocijų. Taip pat emocinė poliarizacija negali egzistuoti griežtai nuo ideologinės kovos apvalytame pasaulyje.
Filosofams, psichologams ar sociologams puikiai suprantama, kad tarp šių dviejų poliarizacijos formų – idėjinės ir emocinės – egzistuoja tampri ir ryški koreliacija.
Politinė poliarizacija visais laikais naudojosi emocijomis, o emocinės poliarizacijos ištakos beveik visada turi savyje pamatinių politinių įtampų. Vadinasi, net ir tyrime išsiaiškinę, kad tam tikros politinės jėgos daugiau ar mažiau poliarizuotai reaguoja viena į kitą, mes išsiaiškiname tik faktą, bet ne jo aplinkybes ar vertę.
Pasakius a, visada dera pasakyti ir b. Tai yra konstatavus poliarizaciją, visada reikia imtis antrojo analizės žingsnio – įvertinti, kokios idėjos arba konkretūs teiginiai, kokios moralės skiria dvi poliarizacijoje viena nuo kitos tolstančias grupes.
Sukurkime visiškai hipotetišką situaciją, kai viena visuomenės grupė įsitikinusi, kad „politologas turi aštuonias kojas“. Jei kita visuomenės grupė pradės ginčytis, teigdama, kad dažnam politologui būdinga dvikojiškumo savybė arba alternatyvos veda tik link mažesnio kojų skaičiaus, bet jokiu būdu ne aštuonių vienetų, mes turėsime potencialią poliarizaciją, kurioje galėsim paremti kažkurios iš pusių teisingumą.
Tokia galimybė egzistuoja net ir ten, kur turime reikalų su etinėmis ar estetinėmis teiginių kategorijomis. „Visi politologai turi gražias kojas“ ar „visi politologai turi baisias kojas“ gal ir pareikalautų akademinio grožio konkurso organizavimo, bet teiginys „visi politologai turėtų turėti teisę į abi kojas“ arba „iš politologo dera paimti po vieną koją“ gali būti vertinti ir sprendžiami dėl jų pagrįstumo ir atitikimo labiau ar mažiau priimtinoms moralės normoms.
Surimtėjęs galiu apibendrinti, kad poliarizacijos konstatavimas privalo būti tik pirmas žingsnis įvertinant, kokie teiginiai, kokie moraliniai ar politiniai principai skiria poliarizacijos puses. Jei viena pusė teigia, kad valstybę dera ginti nuo potencialių grėsmių, o kita pusė sako, kad jokių grėsmių nėra, šių pusių pozicijas mes galime ir privalome aptarti bei įvertinti tam, kad atskleistume visas skirties atsiradimo aplinkybes.
Poliarizacijos konstatavimas privalo būti tik pirmas žingsnis įvertinant, kokie teiginiai, kokie moraliniai ar politiniai principai skiria poliarizacijos puses.
Poliarizacijos konstatavimas konkrečioms politinėms jėgoms negali būti tik teorinis patvirtinimas, kuriuo neaptariamos idėjinės skirtys ar nesuformuojami pagrindiniai teiginiai, apibrėžiantys tų grupių vertybines nuostatas.
Gatvėje matydami vyro ir moters grumtynes dėl rankinės mes negalime konstatuoti, kad štai, turime epizodą, kuriame smurtinius veiksmus skatina du asmenys. Tai būtų ne tik moraliai, bet ir faktiškai klaidinanti išvada, nusakanti tik patį mums matomą veiksmą, bet ne jo aplinkybes, motyvus ir inicijuojančios pusės atsakomybę.
Taigi, kalbėdami apie poliarizaciją kaip problemą, mes privalome išryškinti su emocine poliarizacija susijusias ideologines skirtis. Pabandyti išskirti aiškias teiginių grupes, kurioms griežtai pritaria ar nepritaria išsiskiriančios pusės. Įvertinti poliarizacijos proceso veikėjų sąmoningą ar nesąmoningą veikimą kurstant nepasitikėjimą ar net neapykantą kitai pusei.
Kodėl? Todėl, kad poliarizacija kaip neutraliai ir griežtai teoriškai vertinamas procesas leidžia susidaryti įspūdį, jog mūsų tikrovėje veikiančios idėjos, moralė ir vertybės yra lygiavertės, o tai reiškia ir bereikšmės dalys žaidime, kuriame svarbiausia balansas.
Poliarizacija kaip neutraliai ir griežtai teoriškai vertinamas procesas leidžia susidaryti įspūdį, jog mūsų tikrovėje veikiančios idėjos, moralė ir vertybės yra lygiavertės, o tai reiškia ir bereikšmės dalys žaidime, kuriame svarbiausia balansas.
Įvairius istorinius procesus perleidę per teorinį poliarizacijos konstatavimo aparatą mes gausime absurdiškus vertinimus – dėl demokratijos, žmogaus teisių, laisvių ir teisingumo idėjų kovojančios politinės grupės atsidurs tiesiog kitoje skalės pusėje nuo tų, kurie darė nusikaltimus žmoniškumui, teisino žudynes ar tremtis.
Tie, kurie sako, kad valstybė turi būti demokratinė, kurs itin didelį poliarizuotumą atsirandant ir stiprėjant grupei, kuri sakys, kad gana su ta demokratija ir mums reikia stipraus vado.
Poliarizacijos tyrimai yra vertingi ir leidžiantys daug suprasti apie dabarties politinius procesus. Bet bandymas poliarizaciją pateikti kaip pirminę priežastį, atsisakymas matyti tiriamų procesų kontekstą, jame glūdinčias nevienareikšmes politines ir moralines skirtis, gali tapti pavojingai apgaulinga kova su tuo, kas yra pasipriešinimas demokratijos ardymui, naikinimui ar galios uzurpavimui.
Supratę, kad gyvename labai emociškai poliarizuotoje visuomenėje, neatsisakykime ir tiesos, gėrio ar laisvės kategorijų.
