„Vis dar pastebiu vyriškojo ego trapumą, kuris, man atrodo, visuomet skleis tamsų šešėlį virš to moteriškojo pasaulio. Tačiau kaip vieną didžiausių problemų matyčiau tai, kad moterys nesuvokia galios, kuri jose slypi“, – sako šį balandį pirmą kartą Vilniuje su savo kvartetu koncertavusi lietuvių kilmės džiazo atlikėja, „Grammy“ laureatė Nicole Zuraitis.
– Ar jūsų muzikoje atsispindi lietuviškos šaknys? Kiek tai veikia jūsų kūrybą?
– Mano senelis Danielius buvo nepaprastai kūrybiškas – buvo medžio drožėjas. Iš tiesų, aš gana brandžiame amžiuje suvokiau, kad jis buvo ir muzikos kūrėjas, ir vaikiškų knygelių iliustratorius. Jis visuomet dainuodavo, kurdavo dainas. Man atrodo, daug savo kūrybiškumo paveldėjau iš jo, būtent to jo lietuviškojo paveldo.
– Kiek plačiai esate susipažinusi su savo šeimos lietuviška istorija? Kiek domitės lietuviškomis tradicijomis?
– Žinoma, mane tai domina. Liūdna, kad kol mano senelis dar buvo gyvas, buvau per jauna, kad suvokčiau, kokį poveikį lietuvių bendruomenė turės mano gyvenimui. Senelis bandė man tai pasakoti, bet aš tiesiog buvau per maža. Mano karjera suklestėjo gan vėlyvame gyvenimo etape ir jis jau buvo miręs. O dabar mano misija yra atiduoti pagarbą jam.
– Kiek aktyviai esate įsitraukusi į lietuvių bendruomenes Jungtinėse Amerikos Valstijose?
– Priklausau Lietuvos kavalierių draugijai Konektikute. Tai yra lietuvių bendruomenė. Taip pat Niujorke su Lietuvos Respublikos generaliniu konsulatu dalyvauju įvairiuose renginiuose su Globalios Lietuvos lyderių asociacija, skirtingais labdaros fondais Čikagoje. Esu gan aktyvi. Nesvarbu, kur keliauju, atrodo, visur sutinku nuostabių lietuvių.
– Kodėl tik dabar pirmą kartą nusprendėte atvykti į Vilnių?
– Na, Klaipėdoje man pasisekė susipažinti su Inga ir Vytautu Grubliauskais. 2018 metais jie buvo pirmieji žmonės, pakvietę mane į Klaipėdos pilies džiazo festivalį. Nuo to laiko mane vis kviesdavo atvykti. Taip pat bendravau su Kęstučiu Sova iš Klaipėdos džiazo orkestro, tačiau niekuomet neteko koncertuoti Vilniuje.
– Dirbate su ryškiais Niujorko džiazo muzikantais. Gal galėtumėte plačiau pasidalinti, kokia šiandien moterų padėtis džiazo scenoje?
– Aš esu bosė. Kadangi esu lyderė, tai mano pozicija yra gera. Be to, kad esu pianistė, dainininkė ir dainų kūrėja, taip pat esu ir prodiuserė – komandą, su kuria dirbu, galiu pasirinkti pati. Dirbu su vienais geriausių džiazo muzikantų. Mano nuomone, būtent moteris yra tas branduolys, traukinio garvežys ir jai nereikia jokio leidimo daryti bet ką.
– Ar nesusiduriate su diskriminacija dėl to, kad esate lyderė moteris?
– Taip, žinoma, nėra lengva. Vis dar pastebiu vyriškojo ego trapumą, kuris, man atrodo, visuomet skleis tamsų šešėlį virš to moteriškojo pasaulio. Tačiau kaip vieną didžiausių problemų matyčiau tai, kad moterys nesuvokia galios, kuri jose slypi. Joms buvo pasakyta, kad jos turi prašyti leidimo, tačiau geriausias būdas kurti muziką – tai pasitelkti puikius kolegas, bendradarbius, būti pozityviai ir skleisti savo unikalų, ypatingą balsą.
Mano nuomone, būtent moteris yra tas branduolys, traukinio garvežys ir jai nereikia jokio leidimo daryti bet ką.
Žinoma, moterims nėra lengva dirbti šioje srityje, tačiau visuomet galite būti apsupta sąjungininkų, kurie jus įkvepia, padeda skintis kelią. Tarkime, mano sutuoktinis yra mano didžiausias rėmėjas, mano sąjungininkas. Jis toks buvo nuo tada, kai susipažinome. Jis visuomet man sakė: „Tau reikėtų kurti fortepijonu.“ O tuo tarpu kiti vyrai sakydavo, kad nesu pakankamai gera. Jis man sakydavo: „Tu turėtum kurti savo pačios muziką, tavo dainos nuostabios.“ Nors tai džiaze yra tikrai labai sudėtinga.
– Noriu paklausti apie Lietuvos džiazo sceną. Gal turėjote progų su ja susipažinti ir kaip ją vertinate?
– Tikrai turėjau galimybių. Mano vieni artimiausių draugų yra Lietuvos džiazo atlikėjai. Esu sutikusi nuostabių žmonių tiek Brėmene, Berlyne, tiek Klaipėdoje, Kaune. Kai kurie žmonės, kurie organizuoja džiazo pasaulį Lietuvoje, yra nepaprastai talentingi, nuostabūs muzikantai.
– Ko, jūsų manymu, reikia Lietuvai, kad ji būtų labiau matoma tarptautiniu mastu?
– Jungtinėse Amerikos Valstijose yra atvykusių jaunų lietuvių talentų, kurie turi stiprius balsus. Man atrodo, jiems puikiai sekasi. Apskritai muzikoje labai sunku prasiskinti kelią. Reikia apsispręsti ir apsibrėžti tą sėkmę sau pačiam. Kartais sėkmė muzikoje reiškia, kad tiesiog gali muzikuoti. Nemanau, kad Lietuvai kažkoks ypatingas dalykas būtų labiau prasiskinti kelią į tarptautinę areną. Man atrodo, šioje šalyje yra nuostabi džiazo bendruomenė, nuostabi džiazo kultūra.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
