Donaldo Trumpo veiksmai skatina svarstymus, kad didžiosios valstybės ketina pasidalyti pasaulį į įtakos zonas. Kitaip tariant, sugrįžti į laikus, kurie buvo ypač pavojingi mažoms valstybėms.
Tačiau šis argumentas neįtikina – Vašingtono koncentravimasis į Vakarų pusrutulį savaime nereiškia, kad kitur atsiveria durys dominuoti kitiems.
Rusijos komentatoriai bando pristatyti Nicolo Maduro suėmimą kaip lūkestį, jog JAV atiduos Rusijos įtakos zonai Ukrainą. Juk kažkaip reikia pateisinti aplinkybę, kad Vašingtonas liepė postmadurinei Venesuelai mažinti ryšius su Rusija.
Vis dėlto toks pasakojimas bando paslėpti tai, jog realių svertų paveikti JAV veiksmams Venesueloje Rusija neturėjo. Kaip ir negalėjo sustabdyti byrančio Assado režimo Sirijoje ar amerikiečių karinių veiksmų prieš Irano branduolinę programą. Galių skirtumai tarp JAV ir Rusijos – neproporcingi. Todėl Vašingtonui nereikia tartis su Maskva dėl to, kas vyksta Vakarų pusrutulyje, mainais siūlant nuolaidų kitur.
Kol kas JAV neindikuoja sistemingo atsitraukimo iš kitų regionų. Parama Izraeliui tęsiasi; Taivanas gruodį sulaukė rekordinio 11 mlrd. JAV dolerių vertės ginklų pardavimo; amerikiečiai atakavo ISIS Nigerijoje; o su Ukraina derybos vyksta dėl ilgalaikių JAV saugumo garantijų.
Tai, žinoma, nepaneigia nenuspėjamumo ir netikėtų sankirtų, ypač su tokiais sąjungininkais kaip Kanada ar Danija. Tačiau prieš kadenciją prognozuota Trumpo izoliavimosi nuo pasaulio reikalų politika realybe nevirto. To nerodo ir prezidento planai kitąmet didinti gynybos biudžetą – jis galėtų augti net apie 50 procentų nuo dabartinio beveik 1 trilijono dolerių lygio.
Vienintelė valstybė, galinti mesti iššūkį JAV globaliu mastu, yra Kinija. Visgi Pekino politikoje matyti nuoseklus noras išvengti didesnių rizikų ir konfrontacijų. Dėl to nei Irano bombardavimas, nei Venesuela, nei kitų ideologinių draugų problemos kinų neprivertė daryti daug daugiau nei „išreikšti susirūpinimą“.
Vienintelė valstybė, galinti mesti iššūkį JAV globaliu mastu, yra Kinija. Visgi Pekino politikoje matyti nuoseklus noras išvengti didesnių rizikų ir konfrontacijų. Dėl to nei Irano bombardavimas, nei Venesuela, nei kitų ideologinių draugų problemos kinų neprivertė daryti daug daugiau nei „išreikšti susirūpinimą“.
Pekino tikslas nėra kurti aljansų ir įsipareigojimų sistemą – skaičiuojama pragmatiškai. Bet Kinija turi svertų, kai kyla grėsmė jos kertiniams interesams, ji nesibaimino mesti iššūkio Trumpo paskelbtiems tarifams ir išsiderėjo nuolaidų. To nedrįso daryti nė viena kita valstybė.
Tad pasaulis nesidalina į įtakos zonas – jis labiau panašus į dviejų didžiųjų galių tarpusavio konkurenciją, į kurią įsiterpia pavienių regioninių veikėjų. Tai nereiškia, kad JAV taktika visada pasiteisina. Vienas iš šios šalies stiprybės elementų yra sąjungininkų tinklas. Jis pastaruoju metu patiria vis daugiau vidinių įtampų. Aižėja ir tarpusavio pasitikėjimas. Jei tai tęsis, globali politinė fragmentacija didės ir įtakos zonų atsiras daugiau. Pasaulis dėl to saugesnis nebūtų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
