„Labai norėčiau, kad kuo daugiau kairiosios krypties tiek mokslininkų, tiek politikų ateitų į šitą tarybą (Valstybės pažangos tarybą). Ir normalu, kad kiekviena Vyriausybė atėjusi peržiūri, nes visi turi savo tam tikrą paruoštą programą, visi turi savo matymą. Ir turbūt natūralu, kad liberalų, pavyzdžiui, ir socdemų tam tikri darbai skiriasi“, – tikino Inga Ruginienė.
Šis pasisakymas viešojoje erdvėje paskatino diskusiją, kaip turėtų būti suprantamas mokslininkų dalyvavimas ir mokslinis indėlis valstybės patariamosiose institucijose ir, bendriau, apie mokslo ir politikos santykį.
Premjerės noras įtraukti kairiųjų pažiūrų mokslininkus pats savaime nėra kritikuotinas, nes jis reiškia lūkestį, kad bus atkreiptas dėmesys į jai politiškai ir normatyviai svarbias temas. Mokslininkų politinės pažiūros gali turėti įtakos tam, kokius klausimus jie laiko reikšmingais, tačiau jos savaime nelemia tyrimų išvadų ar siūlomų sprendimų moksliškumo. Grėsmė mokslui atsirastų tik tada, jei politinė orientacija būtų paversta kriterijumi vertinant tyrimų teisingumą ar priimtinumą.
Šis komentaras kelia klausimą ne tiek apie konkrečią politinę kryptį, kiek apie tai, kaip apskritai reikėtų suprasti mokslo vaidmenį svarstant valstybės pažangos kryptis. Klasikinis mokslo idealas, siejamas su Maxu Weberiu, aiškiai skiria mokslinį pažinimą nuo politinio sprendimo. Mokslas gali pateikti empirinius faktus, aiškinti priežastinius ryšius ir galimų pasirinkimų pasekmes, tačiau jis pats negali nuspręsti, kokia kryptimi visuomenė turėtų judėti, t. y. kas laikytina jos pažanga.
Tačiau pats klausimas, kas laikoma „pažanga“, „gerove“ ar „teisinga raida“, visada yra normatyvinis. Todėl institucija, kurios paskirtis yra svarstyti valstybės pažangos kryptis, neišvengiamai veikia vertybių lauke, o ne grynai vertybiškai neutralaus pažinimo lygmenyje.
Būtent šiame normatyviniame lauke sukurta ir Valstybės ateities vizija „Lietuva 2050“. Strategija sąmoningai konstruojama ne kaip technokratinis planas, o kaip ilgalaikė vizija, jungianti žmogaus gerovę, socialinę sanglaudą, tvarumą, konkurencingą ekonomiką ir atsparią valstybę. Joje aiškiai atsisakoma siauro pažangos supratimo, siejamo vien su ekonominiu augimu, ir siūloma platesnė gerovės samprata. Todėl mokslininkų, kurių tyrimuose akcentuojami socialinės gerovės, lygybės ir kolektyvinės atsakomybės kriterijai, įtraukimas reikštų ne naujų temų „įrašymą“, o jau esamų strategijos principų nuoseklesnį išryškinimą ir prioritetų hierarchizavimą.
Pavyzdžiui, strategijoje ekonomikos konkurencingumas ir produktyvumas nuosekliai siejami su žmogaus gerove, tačiau normatyvinė interpretacija, prioritetizuojanti socialinius rezultatus, galėtų šį ryšį sustiprinti, aiškiau pabrėžti, kad ekonominiai tikslai yra instrumentiniai socialiniams rezultatams – nelygybės mažėjimui, regioninei sanglaudai, viešųjų paslaugų prieinamumui ir gyvenimo saugumui.
Panašiai ir valstybės vaidmuo strategijoje apibrėžiamas kaip aktyvus, įgalinantis ir atsakingas. Normatyvinė analizė, akcentuojanti socialinį teisingumą, galėtų šią formuluotę labiau susieti su struktūrinių socialinių problemų sprendimu. Tokiu atveju švietimas, sveikatos apsauga, būstas ar regioninė plėtra būtų traktuojami ne tik kaip investicijų efektyvumo klausimai, bet kaip pamatinės valstybės atsakomybės sritys, tiesiogiai susijusios su socialiniu teisingumu ir solidarumu.
Strategijoje taip pat daug dėmesio skiriama tvarumui ir žaliajai transformacijai, tačiau čia galėtų būti nuosekliau išplėtotas ir aiškiau artikuliuotas socialinio teisingumo matmuo. Tai reikštų, kad klimato politikos tikslai būtų sistemingai siejami su klausimu, kaip paskirstomi transformacijos sąnaudos ir naudos, ir kaip užtikrinama, kad perėjimas prie tvaresnės ekonomikos nepadidintų socialinių skirtumų. Tokia perspektyva neplėstų strategijos temų lauko, bet suteiktų jam aiškesnį normatyvinį svorį.
Galiausiai „Lietuva 2050“ akcentuoja pasitikėjimą, pilietinį įsitraukimą ir demokratinę kultūrą. Normatyvinė politinė interpretacija galėtų šiuos principus perkelti iš procedūriškesnio lygmens į turininį politinį lygmenį, pabrėžiant ne tik konsultacijas ar dialogą, bet ir realų atstovavimą interesams bei galios pasidalijimą sprendžiant ilgalaikius valstybės raidos klausimus.
Todėl galima manyti, kad premjerės pasisakymas apie „kairiųjų mokslininkų“ poreikį nėra skirtas mokslui ideologizuoti, bet išreiškia platesnį pripažinimą, kad pažangos samprata visada susijusi su politinėmis ir moralinėmis prielaidomis. Analitiniu požiūriu tai gali būti suprantama kaip siekis šias prielaidas padaryti matomas ir reflektuojamas, o ne slėpti jas po tariamo neutralumo kauke.
Todėl galima manyti, kad premjerės pasisakymas apie „kairiųjų mokslininkų“ poreikį nėra skirtas mokslui ideologizuoti, bet išreiškia platesnį pripažinimą, kad pažangos samprata visada susijusi su politinėmis ir moralinėmis prielaidomis.
Jei pasiryžtama kritikuoti premjerę, prasmingiau klausti ne to, ar mokslas „turi ideologiją“, bet ar valstybės patariamosios institucijos geba reflektuoti, iš kokių vertybinių ir paradigminių pozicijų jos kalba apie pažangą. Mokslininkai, nuosekliai besilaikantys M. Weberio vertybinio neutralumo principo, negali selektyviai remti vienų politinių vizijų ir protestuoti tik pasikeitus politinei orientacijai. Toks selektyvumas greičiau rodo ne neutralumą, o jo stoką.
Tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas, kuriame dominavo dešiniosios partijos, patvirtino „Lietuva 2050“, nereiškia, kad strategija yra dešiniosios ideologijos dokumentas. Vadinasi, politinė dauguma pritarė viršpartinei pažangos paradigmai. Jei pats dokumentas būtų ideologiškai „dešiniškas“, jo nereikėtų interpretuoti – jis būtų tiesiog politinė programa. Jis reikalauja interpretacijos, tad akivaizdu, kad tai ne ideologinis manifestas, o normatyvinė, bet atvira valstybės vizija.
Vis dėlto svarbu pripažinti, kad perskirstymą ir galios analizę akcentuojanti normatyvinė interpretacija strategijoje yra galima, bet ne visur vienodai įtvirtinta. Nors dokumente teigiama, kad ekonomika yra priemonė gerovei, augimas, produktyvumas ir konkurencingumas išlieka struktūriškai centriniai, todėl socialinė politika dažniau pateikiama kaip augimo papildymas, o ne kaip lygiavertis ar viršesnis politikos tikslas. Ši įtampa paliekama neišspręsta.
Panašiai ir nelygybė – strategijoje ji aiškiai įvardijama kaip problema, bet dažniau aprašoma kaip socialinis iššūkis, o ne kaip struktūrinių galios santykių, perskirstymo ar interesų konflikto rezultatas. Tai būdinga kompromisinę laikyseną akcentuojančiai politinei kalbai, kuri linkusi ieškoti sprendimų per įtrauktį, švietimą ir inovacijas, vengdama konfliktinės analizės. Dėl to tekstas tampa atviresnis skirtingiems skaitymams, bet mažiau kalba apie galios santykius.
Valstybės vaidmuo taip pat apibrėžiamas atsargiai – kaip aktyvus, įgalinantis ir partneriškas, tačiau vengiama aiškesnės perskirstymo kalbos, griežtesnių ribų rinkai ir politinės atsakomybės už nelygybės struktūras. Tai irgi leidžia strategiją skaityti iš skirtingų politinių perspektyvų, bet apsunkina interpretacijas, kurios reikalautų ryškesnio normatyvinio pasirinkimo.
Visa strategija parašyta konfliktus „išlyginančia“ kalba. Tai didina jos politinį ilgaamžiškumą, bet kartu mažina galimybę aiškiai įvardyti socialinius konfliktus. Brandžios demokratijos kontekste konfliktai nėra anomalija – jie yra politinės tikrovės dalis, kurią verta ne slėpti, o atspindėti.
Apibendrinant, „Lietuva 2050“ nėra dešiniosios ideologijos dokumentas, tačiau ji atspindi konsensuso paradigmą, kuri leidžia skirtingas normatyvines interpretacijas, bet kartu jas riboja vengdama perskirstymo, konflikto ir galios analizės kalbos.
Esminis klausimas – ne ideologinis „švarumas“, o valstybę valdančiųjų gebėjimas pripažinti, kad kalbėdami apie pažangą jie visada daro normatyvinius pasirinkimus.
Todėl ginčas dėl to, ar mokslas „turi būti neutralus“, šiuo atveju klaidingai suformuluotas. Esminis klausimas – ne ideologinis „švarumas“, o valstybę valdančiųjų gebėjimas pripažinti, kad kalbėdami apie pažangą jie visada daro normatyvinius pasirinkimus. Neutralumo retorika dažnai tampa ne mokslo apsauga, o politinės atsakomybės vengimo forma – būdu neįvardyti, iš kokių vertybinių prielaidų kalbama.
Šiame kontekste skirtingas normatyvines perspektyvas artikuliuojančių mokslininkų įtraukimas nėra grėsmė mokslui, bet sąlyga skaidresnei ir sąžiningesnei diskusijai apie tai, kokią valstybę laikome teisinga, saugia ir verta ateities. Jei norime, kad strategija „Lietuva 2050“ iš tiesų būtų ilgalaikė vizija, o ne technokratinis kompromisas, ji turi būti ne apsaugota nuo politikos, o atvira jai – su visomis neišvengiamomis vertybinėmis įtampomis, kurias brandi demokratija ne slepia, o reflektuoja.
Valstybės pažangos taryboje dalyvaujantys ir strategiją „Lietuva 2050“ svarstantys mokslininkai patys nekuria naujo mokslo šios institucijos rėmuose. Jie į šią erdvę atsineša žinias, įžvalgas ir argumentus, sukurtus atliekant tyrimus įprastose akademinėse veiklose – universitetuose ir mokslo institutuose. Taryboje šis mokslinis žinojimas interpretuojamas, taikomas ir derinamas su normatyviniais politiniais pasirinkimais, todėl mokslininkų indėlis čia neišvengiamai apima idėjų ir vertybinių prielaidų artikuliavimą, bet tai nereiškia mokslo kriterijų atsisakymo.
