Seime kitų metų biudžetų svarstymas, bet niekam nerūpi, kodėl į „Sodros“ biudžetą suplanuota rinkti kone ketvirtadaliu daugiau, nei reikia pensijoms, o į valstybės – beveik ketvirtadaliu mažiau, nei reikia ilgam sąrašui kitų valstybės reikmių?
„Sodros“ biudžeto perteklius (apie 1,5 mlrd.) bus rezervuotas kada nors ateisiančiai ekonominei krizei. Jos metu bus mažiau dirbančių, mažiau įmokų „Sodrai“, o išmokų gavėjų nesumažės. Taigi, turėtų gelbėti rezervas. Logiška? Tik kodėl valstybės biudžetas alogiškas? Ekonomika klesti, o jame ne rezervas, bet 6,5 mlrd. deficitas? Tai kas gi gelbės valstybės biudžetą per krizę? Ar tikimasi, kad šiuo atveju krizės pasekmės bus priešingos – bus daugiau surenkama mokesčių, o išlaidos sumažės?
Nesąmonė, kaip bevartysi. „Maklės“ su viešaisiais finansais ir tiek.
Nebūtų verta gilintis, jei tai nekainuotų nemažų pinigų. „Sodros“ rezervo lėšos investuojamos už 2,1 proc. (2024 m. duomenys), o valstybės biudžetui skolinamės už 3,6 proc. Tas 1,5 proc. palūkanų skirtumas nuo „Sodros“ rezervo – beveik 66 mln. eurų per metus. Jų nereikėtų mokėti skolintojams, jei valdžia nepasimestų dviejose savo kišenėse. O pasimeta ar tik apsimeta nematanti, kad valstybė skolinasi, perveda „Sodrai“, o ši dar daugiau, nei gavo skolintų pinigų laiko rezerve.
Tų dviejų ar net trijų biudžetų (jei prisiminsime ir Ligonių kasos) atskyrimas nėra Lietuvoj sugalvotas. Jo ištakos 19 a. pabaigos Vokietijoje, kur tuomet atsirado socialinis draudimas. Socialinio draudimo išmokoms turėti autonomiškus nuo valstybės biudžeto fondus buvo ir gali būti prasminga. Socialiniai biudžetai skirti finansuoti išmokas ir paslaugas tiems, kurie patenka į sunkią padėtį dėl ligos, senatvės, nedarbo ir nėra pajėgūs konkuruoti dėl lėšų su kitomis interesų grupėmis.
Žinome, mokytojai, policininkai, valstybės tarnautojai ir kitos viešojo sektoriaus grupės pretenduoja į algas iš valstybės biudžeto. Į jį per viešuosius pirkimus pretenduoja ir verslo organizacijos. Visų jų „influenceriai“ sunerimsta rudeniop, kai finansų ministras paskelbia, kiek kam valstybė nusiteikusi padalinti. Šį rudenį išgirdome net kariuomenės vadą.
Nei ligonis, nei pensininkas nepajėgus konkuruoti dėl viešųjų pinigų su minėtomis galingomis ir visaip kaip apsiginklavusiomis interesų grupėmis. Tai ir yra socialinių biudžetų autonomijos prasmė – konkuruokite dėl mokesčių mokėtojų pinigų, stiprieji, tarpusavyje, o silpniesiems leiskite sirgti ir senti ramybėj.
Tiesa, politologai dažnai „atranda“, kad pensininkai vien dėl didelio skaičiaus turi didelę politinę galią. Deja, dažnas pensininkas balsuoja ne taip, kaip jam pačiam būtų naudinga, bet taip, kaip kas pašnekėjo TV ekrane. Mes manome tos pensininkų „galios“ rezultatą – 40 proc. jų skursta. Taip ta jų politinė galia transformuojasi į finansinę galią.
Deja, dažnas pensininkas balsuoja ne taip, kaip jam pačiam būtų naudinga, bet taip, kaip kas pašnekėjo TV ekrane.
Ir Lietuvoje nuo pat 1990 m. buvo pasirinktas Europoje dominuojantis vokiškas socialinio draudimo modelis su autonominiu „Sodros“ biudžetu. Vėliau palaipsniui pereita ir prie analogiško autonomiško sveikatos draudimo fondo. Žinoma, atsakingai valdomose šalyse nėra tiek svarbi ta autonomija. Ja nesusižavėjo anglo-saksų šalys bei šiaurės Europa. Tikrai, prieš interesų grupių spaudimą atsilaikanti valdžia pajėgia apsaugoti silpnesnius nuo stipresnių ir neskaidydama viešųjų finansų į atskiras kišenes.
Lietuvai, kaip minėta, seniai pasirinkus socialinio draudimo autonomiją, istorija tuo nesibaigė ir tas viešųjų pinigų išskaidymas nepadėjo. Kai politikai ilgus metus nesiryžo algas apdėti adekvačiomis socialinio draudimo įmokomis, kurių pakaktų bent kuklioms pensijoms finansuoti, valstiečių vadovaujama Vyriausybė nusprendė nuimti dalį naštos nuo „Sodros“ ir bendrąją pensijos dalį finansuoti valstybės biudžeto lėšomis. Neblogai buvo sumanyta ir turime to sprendimo pasekmes. „Sodros“ biudžetas iš deficitinio tapo pertekliniu. Deja, nežengtas antras žingsnis – adekvačiai papildyti valstybės biudžetą. Jo nepajėgė žengti ir konservatorių vadovaujama Vyriausybė.
Tikrai, prieš interesų grupių spaudimą atsilaikanti valdžia pajėgia apsaugoti silpnesnius nuo stipresnių ir neskaidydama viešųjų finansų į atskiras kišenes.
Kokia pasekmė? Valstybės biudžetas išgelbėjo „Sodrą“, o dabar ši įpareigota gelbėti valstybės biudžetą. Skendimo ir gelbėjimo procedūra tokia. Valstybės biudžeto deficitas būtų virš vadinamojo Mastrichto kriterijaus ir gautume barti iš Europos Komisijos. Tas pusantro mlrd. eurų „Sodros“ biudžeto perteklius aritmetiškai mus grąžina į iki 3 proc. BVP deficito zoną. Gražu, kaip buvo ir ankstesniais metais.
Tačiau ir vėl yra niuansų. Jei „Sodros“ biudžeto perteklių atiduotų pensininkams, jų mažiau skurstų. Jei jį atiduotų valstybės biudžetui, reikėtų mažiau skolintis ir mažiau mokėti palūkanų. Ne, ir skolinsimės, ir rezervuosimės, ir skursime.
Deja, Ingos Ruginienės Vyriausybė tą biudžetų „maklę“ paveldėjo (biudžetai nei atskirti, nei sujungti). Ir ta „maklė“ šiuo metu Seime, kuris šį rudenį jau nieko nebepakeis. Tačiau bus sunku naujajai Vyriausybei, jei tai pakartos dar ir kitą spalį.
