Niekam ne paslaptis, kad per Donaldo Trumpo antrąją kadenciją JAV mėgina deportuoti kuo daugiau žmonių, neturinčių pilietybės ar leidimo gyventi šalyje (nors daugelis jų šioje šalyje gyveno dešimtmečius). Tai, kad sumažėjo žmonių, mėginančių patekti į šią šalį, srautai, JAV administracija ir ją palaikantieji pristato kaip didelį D. Trumpo administracijos pasiekimą.
Tuo pat metu įsitvirtina nauja nacionalistinė ideologija, suvokianti daugiakultūriškumą kaip didelę grėsmę JAV visuomenei ir vis garsiau tvirtinanti, kad atėjo laikas sustiprinti saitus, siejančius „tikruosius“ JAV piliečius. Vis dažniau pasigirsta balsų, kad yra „tikrieji“ amerikiečiai, kurių protėviai gyveno šalyje jau kelias kartas, ir „netikrieji“, kurie į šalį imigravo arba kurių tėvai yra imigrantai.
Ši ideologija praėjusį mėnesį buvo artikuliuota JAV viceprezidento J. D. Vance‘o kalboje, pasakytoje konservatyviame Klermonto institute Kalifornijoje, kur J. D. Vance‘ui buvo suteiktas apdovanojimas už valstybės valdymo meną (angl. „statesmanship“). Pasak šio instituto, šis apdovanojimas J. D. Vance‘ui suteiktas už „drąsą, aiškiai reiškiamas mintis ir ištikimybę Amerikos įkūrimo principams“.
Kalbos pradžioje, kaip turbūt ir reikėjo tikėtis iš J. D. Vance‘o, mėginančio įsitikti D. Trumpui ir trumpistams, smarkiai užsipuolama JAV kairė, kuri apibrėžiama gan plačiai, pasakant, kad ją sudaro įvairios grupės, – „islamistai, lyčių studijų studentai, liberalūs miestiečiai ir „Big Pharma“ (farmacinių kompanijų) lobistai“. Juos visus atseit jungia tai, kad jie nekenčia D. Trumpo ir visų tų, kurie balsavo už D. Trumpą.
Ypač daug kirčių tenka Zohranui Mamdaniui – ryškiam politikui, Demokratų partijos kandidatui į Niujorko miesto merus; tiesa, gimusiam Ugandoje, bet užaugusiam JAV. Mamdanis išvadinamas komunistu, sėkmingai besinaudojančiu identiteto politika bei nejaučiančiu jokio dėkingumo JAV už tai, kad ši šalis suteikė prieglobstį jo šeimai, bėgančiai iš Ugandos. Mamdanis pristatomas kaip „netikras“ amerikietis, priviliojęs daugelį kairuoliškų pažiūrų žmonių, kurie visi su savo daugiakultūriškumo pažiūromis kelia grėsmę „tikrajai“ Amerikai ir kuriems reikia visais būdais priešintis. Pasak J. D. Vance‘o, Z. Mamdanis ir kiti jį palaikantys bei į jį panašūs žmonės susilpnina pamatinius ryšius, siejančius „tikruosius“ amerikiečius, ir šaliai tiesiog būtina nustoti įsileisti „milijonus užsieniečių“.
Kas gi ta „tikroji“ Amerika? Kas gi tie „tikrieji“ amerikiečiai? J. D. Vance‘o kalboje pateikiama Amerikos vizija, kuri prieštarauja tradicinei JAV politinei vizijai, pabrėžiančiai konstitucijos ir jos principų svarbą. Norint būti „tikruoju“ amerikiečiu, nebeužtenka pripažinti pamatinių Amerikos vertybių, artikuliuotų Konstitucijoje bei JAV nepriklausomybės deklaracijoje. Vardijamos kitos sąlygos. Pirmiausia suverenitetas, kuris apibrėžiamas kaip būtinybė apsaugoti šalį nuo „kitataučių“ invazijos, ginti sienas, kelti muitus tarptautinei prekybai. Tai taip pat būtinybė riboti priėjimą prie valstybės teikiamų paslaugų, tokių kaip sveikatos apsauga, kuri turėtų būti prieinama tik „tikriesiems“ Amerikos piliečiams.
Mat kai valstijos ima rūpintis vadinamųjų „nelegalių“ migrantų sveikatos apsauga, pasak J. D. Vance‘o, yra pažeidžiamos „tikrųjų“ piliečių teisės. Būti „tikruoju“ amerikiečiu – tai tapti bendruomenės, „suprantančios“ JAV pilietinio karo svarbą ir jaučiančios pagarbą senolių kapams, dalimi. Net keliose kalbos vietose užsimenama, kad norint būti „tikruoju“ amerikiečiu, reikia šioje šalyje gimti. Nėra ko tikėtis, kad iš kitur atvykę 10 milijonų žmonių (čia J. D. Vance‘as turi omenyje vadinamuosius „nelegalius“ migrantus) galės sėkmingai integruotis į šią bendruomenę.
Skaitant šią kalbą, norom nenorom tenka prisiminti panašius įvaizdžius iš Europos nacionalizmų, kuriuose (ypač 19 ir 20 a.) dominavo kraujo ryšio ir žemės simbolika. Iš Europos istorijos žinome, kokie gali būti tokių nacionalizmų padariniai. Mistinis ryšys su žeme pabrėžiamas ir J. D. Vance‘o kalboje. Pasakojama, kaip drauge su vaikais jis keliavo po Šiaurės Dakotos platybes ir kaip J. D. Vance‘o vaikai žavėjosi buivolais ir pūtė pienių pūkus, o jis, žavėdamasis natūraliu gamtos grožiu, pajautė didžiulį dėkingumą savo šaliai, „naujakuriams, kurie sukūrė civilizaciją dykumoje“ (žinoma, Amerikos čiabuvių, indėnų, genocidas lieka užmarštyje).
Kraujo ryšio ir žemės simbolika aptinkama daugelyje nacionalistinių diskursų, bet JAV nacionalizmas paprastai buvo siejamas su pagarba konstitucijai ir jos principams. Nacionalizmo studijose paprastai išskiriami du svarbiausi nacionalizmo tipai – vadinamasis pilietinis nacionalizmas, siejamas su pagarba šalies institucijoms ir konstitucijai, bei etninis nacionalizmas, siejamas su mitais apie bendrą kilmę, bendrą kultūrą bei bendrą kalbą.
Norint būti „tikruoju“ amerikiečiu, nebeužtenka pripažinti pamatinių Amerikos vertybių, artikuliuotų Konstitucijoje bei JAV nepriklausomybės deklaracijoje. Vardijamos kitos sąlygos.
J. D. Vance‘o kalboje ryškūs etninio nacionalizmo principai. Negalima sakyti, kad jų JAV niekada nėra buvę. Jie ryškūs ir antrajame „Federalistų laikraštyje“ (angl. „The Federalist Papers“, parašytuose 18 a. JAV elito, mėginančio įtikinti visuomenę priimti naują konstituciją). Johnas Jay, vienas iš JAV valstybės tėvų, rašė, kad apvaizda saugoja šią nepaprastą tautą – „tautą, kilusią iš tų pačių protėvių, kalbančią ta pačia kalba, išpažįstančią tą pačią religiją, prisirišusią prie tų pačių vyriausybės principų, panašią savo manieromis ir papročiais“.
Panašu, kad šios mintys, populiarios prieš keletą šimtmečių, vėl atgyja JAV. Vėl tampa populiarūs įsitikinimai, kad politinei bendruomenei svarbu turėti jungiamąją grandį – tuos pačius protėvius, kapus, kultūrą ir t. t., ir kad žmonės, atkeliavę iš kitų kultūrų, gali tapti didele grėsme tokiai bendruomenei. Panašu, kad konservatyvioje ideologijoje, artikuliuotoje J. D. Vance‘o kalboje, ši grėsmė siejama su vadinamaisiais „nelegaliais“ migrantais, tačiau ne tik jais. Kvestionuojamas net žmonių, turinčių JAV pilietybę (tokių kaip Z. Mamdanis), priklausymas „tikriesiems“ amerikiečiams.
Kartu su agresyvia migracijos politika bei mėginimu ginti pilietinio karo, susijusio su vergove, atmintį ši konservatyvi nacionalistinė ideologija – tai grėsmė JAV daugiakultūrei demokratijai. Neaišku, ar atsiras pakankamai jėgų jai pasipriešinti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
