Garsus ir įtakingas JAV politinis rašytojas ir žurnalistas Seymouras Hershas, turintis patikimo ir kompetentingą eksperto reputaciją, Pulicerio premijos laureatas tiriamosios žurnalistikos srityje (1970 metai), vėliau – 2004 m. demaskavęs kankinimus Abu Ghraibo kalėjime, paskelbė, kad JAV CŽA rengia Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio nušalinimo planus tam, kad būtų užtikrintas greitesnis ir efektyvesnis ugnies nutraukimas ir pasiektas taikos susitarimas.
Galėtume paklausti, o kodėl ne Putino nušalinimo? Tačiau čia tik mūsų klausimas tyrams, iš kurių neskamba atsakymas. Veikiausiai tai yra pernelyg sudėtinga ir pavojinga. Hershas nekalba apie fizinį Zelenskio pašalinimą, o apie jo draugišką arba prievartinį įkalbinimą: savo noru arba per rūmų perversmą. Tai nereiškia, kad šie planai bus įgyvendinami, bet tik tai, kad D. Trumpas juos svarsto arba svarstys.
Pagrindinis argumentas: Zelenskio pasitraukimas gali paskatinti politinius procesus, o kad Ukraina nebūtų nusivylusi ar neprasidėtų nekontroliuojami ir blogi politiniai procesai, esą geriausia būtų laikinu, prezidento pareigas einančiu asmeniu skirti generolą Valerijų Zalužną, šiuo metu Ukrainos ambasadorių Didžiojoje Britanijoje. Iš pirmo žvilgsnio ši istorija būtų iš piršto laužta, tačiau pats Hershas ir vardai, šaltiniai, kuriuos jis mini, neleidžia atmesti šios versijos, be to, ji atitinka politinių procesų kryptį. Dar daugiau, ši žinutė pati savaime jau tapo kaip provokacija platinama tų, kurie norėtų nuversti Zelenskį ar paremti Kremlių. Tačiau atmesti šios temos nebegalima: ji tapo pernelyg toksiška ir išplitusi.
Taigi, manoma, kad Zelenskis turėtų atsistatydinti, siekdamas didesnės gerovės ir taikos Ukrainai, ir specialiu įsaku paskirti Zalužną, net jei tai prieštarauja Ukrainos Konstitucijai, svarbu, kad tik Rada patvirtintų. Jis galėtų būti šalinamas siekiant sustabdyti karą: be Ukrainos teritorijų išlaisvinimo, be to, kad bus nubausti karo nusikaltėliai ir Rusijos valstybė. Jei tik toks planas yra, o ne provokacija, tokiu atveju jis karą lygina su šachmatais ar kortų žaidimu. Tačiau ar tikrai kruvinas karas baigsis be tiesos ir teisingumo? Ir tai yra iššūkis ES ir demokratinėms jėgoms JAV.
Po II pasaulinio karo Vakarų pasaulis formavosi akcentuodamas tiesos ir teisingumo principus socialiniuose, humanitariniuose ir politiniuose santykiuose. Taip buvo kuriama ir tobulinama tyrimo institutų, pilietinių institucijų ir teisės simbiozė. Tačiau prieš gerą dešimtmetį vis plačiau pradėta kalbėti apie po-tiesos būklę socialinėje ir humanitarinėje sferoje, o D. Trumpo veiksmai, nukreipti prieš pilietines organizacijas, tik įtvirtino po-tiesos tendencijas Vakarų pasaulyje. Apie Rusiją aš nekalbu.
Taigi, manoma, kad Zelenskis turėtų atsistatydinti, siekdamas didesnės gerovės ir taikos Ukrainai, ir specialiu įsaku paskirti Zalužną, net jei tai prieštarauja Ukrainos Konstitucijai, svarbu, kad tik Rada patvirtintų.
Tiesos erozijos tendencijos yra susijusios su keliais faktoriais, tarp kurių: verslo interesų dominavimas, religiniai arba kiti vadovų iracionalūs lūkesčiai, infotaimentas – informacinis reginių pasilinksminimas, griaunantis perskyrą tarp fakto ir artefakto (kino filmo, spektaklio, video ...). Pirmiausia nuo tiesos nusisuko politikai, argumentuodami aukštesnę pragmatizmo ir „Realpolitik“ vertę; po to nusisuko jiems pataikaujantys ideologai istorikai, kurie liudijo tokią istorijos tiesą, kokios autoritariniams režimams reikia; pagaliau kai kurie žurnalistai užsiėmė manipuliacija ir propaganda, bijodami valdžios represijų. Atskira istorija yra religijos ir Bažnyčia: jie niekada neslėpė fakto, kad gyvena tikėjimo, o ne mokslinės tiesos pasaulyje. Tačiau, atrodo, religinių karų istorija Europoje jau seniai baigėsi, o Rusijos agresija prieš Ukrainą neturi ryškių konfesinio karo ženklų, nepaisant to, kad abi pusės laimina savo kareivius.
Tačiau tiesos ir teisingumo vis dėlto mes laukiame teisės ir socialinių, humanitarinių mokslų srityse bei jų įtakojamose politinėse praktikose. Be pilietinių institucijų, tyrimų institutų ir pilietinių NVO bendradarbiavimo nei tiesos, nei teisingumo negalima tikėtis. Niekas jų ant lėkštutės dar neatneša. Taigi, tik tarptautinės pilietinės institucijos, jų iniciatyvos gali užtikrinti teisingumą baisiame Rusijos ir Ukrainos kare, o ne vieno prezidento ir jo slaptų tarnybų planai.
Šiandien Vakarų viešuma yra užkrėsta iracionalių teiginių, masinės manipuliacijos, nors ir kitu būdu, kitais elementais, nei prieš I ar II pasaulinius karus. Iki I pasaulinio karo madas diktavo nepagrįstos nacionalinės istorinės vizijos, religija ir naujos totalitarinės ideologijos. Putino propaganda iš dalies kartoja I pasaulinio karo naratyvus: Bizantija, Trečia Roma, Rusijos imperija ... Po I pasaulinio karo iracionalumas ne tik nežlugo, bet dar ir sustiprėjo kartu su fašistinėmis, nacistinėmis ir komunistinėmis fantazijomis.
Pasirodė, kad galima būti iracionaliam ir be Bažnyčios. Šių dienų iracionalumo ašis jau nebėra nei istorinės fantazijos, nei religija, nei ideologija, nors jie ir lieka aktualūs. Tačiau šiandieninis Vakarų pasaulis kyla ne iš istorinio ir religinio resentimento, jis jau seniai mirė, o iš gerovės visuomenės reginių, iš to, kad paveiksliukai ir antraštės tapo pasilinksminimu, iš gerovės neatsakingumo, atiduodančio visas saugumo teises ir atsakomybes sekimo ir kontrolės technologijoms bei jas valdančiai ciniškai, godžiai valdžiai, panašiai kaip Lietuvoje šiandien, smulkiems ir vidutiniams sukčiams.
O pati visuomenė renkasi malonią, nerimo nekeliančią melagieną, o ne socialinį mokslinį tyrimą, ne teisinį atsakingumą. Būtent gerovės reginių visuomenės, vadovai, kuriems svetimas pilietiškumas, diktuoja Ukrainai taikos sąlygas: naujasis iracionalumo ir po-tiesos pasaulis neturi nukentėti dėl ukrainiečių laisvės troškimo. O dabar karas priartėjo prie tokios ribos, kai jis tampa per brangus pirmiausiai JAV, o paskui ir Europai. Todėl ieškoma lengviausių būdų jį užbaigti. Putinas sako: norite patogiai ir ištaigiai gyventi? Tada pašalinkite Zelenskį ir gal mes pradėsime derybas pagal mums, Kremliui, naudingas sąlygas.
O dabar karas priartėjo prie tokios ribos, kai jis tampa per brangus pirmiausiai JAV, o paskui ir Europai. Todėl ieškoma lengviausių būdų jį užbaigti.
Kaip galėtų elgtis Zelenskis ir jo aplinka, jei šis gandas būtų tiesa? Tarkime, jis pasitraukia autoritariškai užleisdamas vietą Zalužnui ir pamindamas Konstituciją? Ar generolas sutiks su tokia diplomatine manipuliacija? Ar jis sutiks pasirašyti paliaubų ir taikos sutartis su Rusija, jei gali prarasti teritorijas, žmones ir nesulaukti reparacijų – išmokų? Vis dėlto tokia rokiruotė atimtų iš Maskvos vieną argumentą: esą Ukrainoje nevyksta jokia valdžios rotacija, nėra rinkimų ir valdo diktatorius. Tiesa, jokių teisingų rinkimų nėra Rusijoje, Baltarusijoje, tačiau tai Vakarų nejaudina. Melagingi rinkimai atitinka gyvenimo po-tiesos laikotarpiu prasmę. Putinas dokumentus susitvarkė, o Zelenskis, neva, ne. Argumentai apie tai, kad karas, pabėgėliai, okupuotos teritorijos – Kremliaus nejaudina. Jie sako: dabar tai mūsų teritorijos, o jūs rinkimus darykite savo teritorijose.
Jei karas nebus sustabdytas, Zelenskio ir dabartinės Rados legalumo problema tik augs. Po-tiesos pasaulio nejaudina argumentai apie tarptautinę teisę ir teisingumą: reikia rinkimų reginio. Dauguma Vakaruose regi, kad Ukraina karu pasiekti pergalės negalės, Vakarams tai irgi per brangu ir rizikinga. Todėl esamomis sąlygomis šios tragedijos pabaigos nematyti. Vadinasi, karą reikia sustabdyti ir ieškoma lengviausio kelio: pataikauti Kremliui, manant, kad grąžinti tiesą ir teisingumą bus galima kitais būdais. Kada nors. Arba niekada ir tik savo namuose. Tačiau istorija rodo: tiesos ir teisingumo išsižadėjimas išsigandusioms šalims baigsis blogai. Tačiau geriau karo problemą spręsti diplomatiniu būdu, jei tik yra tokia galimybė. Ir jos geriau ieškoti spaudžiant Putiną, ne Zelenskį.
