Lietuvoje menininkai valstybės finansuojamose parodose dažnai dirba be jokio atlygio – tai pažeidžia jų teises, devalvuoja kūrybą ir kompromituoja kultūros politiką.
Paradoksalu, bet ši situacija klesti tuo metu, kai kultūra vis dažniau pristatoma kaip strateginis išteklius, akcentuojama, kad kultūra, stiprindama visuomenės atsparumą, yra ne mažiau svarbi nei teritorinė valstybės apsauga. Tačiau tuo pat metu daugybės kultūros kūrėjų socialinis saugumas lieka už šių skambių vizijų ribų – net valstybės finansuojamose parodose menininkų darbas dažnai apskritai neapmokamas.
Atlygio ignoravimas nėra retas nesusipratimas ar vieno projekto išimtis – tai tapo giliai įsišaknijusia praktika, ypač vizualiųjų menų srityje. Tyrimai tai patvirtina. 2019 m. Lietuvos dailininkų sąjungos apklausa parodė, kad net 81 procentas apklaustų menininkų nėra gavę jokio honoraro už savo kūrinių eksponavimą Lietuvos parodose.
2022 m. tyrėjų Karolinos Šulskutės ir Kristinos Mažeikaitės atliktas Lietuvos kultūros tarybos užsakytas tyrimas parodė, kad 2019–2021 m. laikotarpiu vizualiųjų ir taikomųjų menų srityse autoriaus honoraras buvo numatytas tik maždaug trečdalyje finansuotų projektų. Vadinasi, dauguma viešą finansavimą gavusių vizualiųjų menų iniciatyvų, menininkams tiesiog nesumokėjo. Tuo metu išlaidos patalpų nuomai, kuratorių, administratorių atlygiui, dizainui, techniniams sprendimams, komunikacijai, net atidarymo gėrimo taurei yra planuojamos.
2023 m. atliktas tyrimas „Teisingas atlygis menininkams: trys žingsniai, kaip tai pasiekti“, parengtas Vilniaus universiteto sociologo dr. Tado Šarūno bendradarbiaujant su vizualaus meno kūrėjų sąjungomis, atskleidė, kad 64–67 procentai profesionalių menininkų niekada nėra gavę honoraro už dalyvavimą valstybės ar savivaldybių finansuojamose parodose. Tai rodo, kad meno kūrimo, gamybos ir saugojimo ekonominė našta daugumoje atvejų perkeliama menininkams, o ne projektų organizatoriams. Daugumoje kultūros finansavimo schemų pirmenybė teikiama renginių ekonominiams rodikliams ar socialiniam poveikiui, bet ne meno kūrybai. Įdomu, ar parodų lankytojai žino, kad susimokėję už bilietą, neretai stebi autorių darbą, už kurį jiems nebuvo atlyginta?
Daugybės kultūros kūrėjų socialinis saugumas lieka už šių skambių vizijų ribų – net valstybės finansuojamose parodose menininkų darbas dažnai apskritai neapmokamas.
Svarbu pažymėti, kad pagrindinis muziejų ir galerijų tikslas – pristatyti meną, būtent meno kūriniai sudaro regimąjį parodų turinį, tačiau jų autoriai nelaikomi lygiaverčiais partneriais, tai – akivaizdus disbalansas. Menininkai šią sisteminę nelygybę jaučia ne teorijose, o kasdien – susidurdami su finansiniu ir socialiniu neužtikrintumu bei struktūriniu neįvertinimu. Tyrimuose pažymima, kad institucijos dažnai argumentuoja esą menininkui už dalyvavimą kultūros projektuose suteikia garbę ir viešumą. Tačiau garbė ir viešumas nėra valiuta – ja neapmokėsi studijos nuomos, neįsigysi medžiagų, jos nesuvalgysi, ji neužaugina vaikų. Matomumas kultūros lauke svarbus, bet negali būti vienintelis menininko darbo atlygis. Parodinė veikla formuoja ir institucijos įvaizdį, tačiau yra finansuojama.
Sakysite, – niekas neverčia – menininkas gali nesutikti dirbti be honoraro. Deja, tokia „laisvė“ tėra iliuzija. Kūrėjams dažnai duodama suprasti: jei kelsi klausimus dėl honoraro, nebebūsi kviečiamas. Kai sistema stumia kūrėją rinktis tarp dalyvavimo be honoraro arba nedalyvavimo, kalbėti apie laisvą apsisprendimą yra ciniška. Iškreiptas, socialinio spaudimo kupinas „pasirinkimas“ tarp orumo ir matomumo yra šantažo forma, kuria užspaudžiama kritinė refleksija ir nuoseklus menininko reikalavimas būti pripažintam kaip darbo subjektui. Reikia pripažinti, kad tai sisteminė yda, kurios nereikėtų dangstyti individualiu menininko apsisprendimu.
Tačiau garbė ir viešumas nėra valiuta – ja neapmokėsi studijos nuomos, neįsigysi medžiagų, jos nesuvalgysi, ji neužaugina vaikų. Matomumas kultūros lauke svarbus, bet negali būti vienintelis menininko darbo atlygis.
Ar tokia praktika suderinama su esminiais teisiniais ir moraliniais principais? Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis skelbia, kad nuosavybė yra neliečiama, o kūrinys yra autoriaus intelektinė nuosavybė – jį eksponuojant visuomenei, turi būti teisingai atlyginta. 44 straipsnis įtvirtina kūrybos laisvę ir cenzūros draudimą – tačiau ši laisvė tampa fikcija, kai menininkas verčiamas kurti be galimybės pragyventi iš savo darbo.
Tarptautiniai dokumentai – nuoseklūs: Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnis užtikrina saviraiškos laisvę, kuri apima meninę kūrybą – tai reiškia, kad valstybė privalo ne tik nesikišti į kūrinio turinį, bet ir sudaryti sąlygas kurti. Dar 1980 m. UNESCO rekomendacijoje dėl menininko statuso pabrėžiama, jog meninė veikla yra profesija, o kūryba – darbas, už kurį turi būti atlyginama. 2005 m. konvencija nurodo, kad kultūros produktai turi tiek kultūrinę, tiek ekonominę vertę, todėl valstybės įsipareigoja sudaryti sąlygas kūrybai ir sąžiningam atlyginimui. Lietuva šią konvenciją yra ratifikavusi, tad minėtos nuostatos – ne tik moralinis orientyras, bet ir tarptautinis įsipareigojimas.
Kūrėjams dažnai duodama suprasti: jei kelsi klausimus dėl honoraro, nebebūsi kviečiamas. Kai sistema stumia kūrėją rinktis tarp dalyvavimo be honoraro arba nedalyvavimo, kalbėti apie laisvą apsisprendimą yra ciniška.
Šią poziciją 2022 m. dar kartą sustiprino Europos Tarybos rekomendacija valstybėms narėms užtikrinti aiškias atlygio sistemas menininkams ir pagerinti jų darbo sąlygas, kaip būtiną prielaidą visuomenės atsparumui.
Tai reiškia, kad valstybė, kuri eksponuoja menininkų kūrinius, bet autoriams nemoka, ne tik pažeidžia pasitikėjimą, bet ir kompromituoja savo kultūros politikos teisėtumą. Šiandien Lietuvoje menininkų laisvė realizuoti idėjas dažnai ribojama būtent ekonominių aplinkybių – kai tikimasi, jog menininkas dirbs už „ačiū“, kūrybos laisvė tampa privilegija, kurią sau leisti gali ne kiekvienas.
Pasaulyje ši problema sprendžiama ne kaip kultūros sektoriaus reguliavimo klausimas, o kaip vertybinis politinis įsipareigojimas. Airijos meno taryba 2020 m. paskelbė strategiją „Atlygis menininkui“ (angl. Paying the Artist), kuria siekiama užtikrinti, kad valstybės finansuojamuose projektuose būtų numatytas sąžiningas atlygis menininkams. Nuo 2024 m. menininko honoraro planas tapo vienu iš kultūros finansavimo vertinimo kriterijų. Panašios logikos dar nuo 1974 m. laikosi ir Kanados vaizduojamųjų menų kūrėjų asociacija (CARFAC), kuri skelbia rekomenduojamus minimalius honorarų dydžius, o 1988 m. autorių teisių įstatyme buvo įtvirtinta vadinamoji „eksponavimo teisė“ – pareiga mokėti autoriui už meno kūrinio rodymą nekomercinėje erdvėje.
Norvegijoje nuo 1978 m. įdiegta Nacionalinė atlyginimo už eksponavimą schema (norveg. Statens utstillingsvederlag). Jeigu valstybės lėšomis finansuojama institucija pristato kūrinius, jo autoriui privaloma sumokėti, atsižvelgiant į nustatytus kriterijus: kūrinių skaičių, vertę, parodos pobūdį ir trukmę, nuosavybės teises). Atlygis autoriui nelaikomas prabanga ar simboliniu gestu, tai norvegams – esminė sistemos dalis, be kurios kultūros politika laikoma neetiška.
Lietuvoje „nemokamo menininko“ paradigma vis dar gaji. Valstybės finansuojamas kultūros sektorius tarytum susitaikė su nuostata, kad menininko darbas – tik aistra, hobis, misija, kurią galima atlikti ir be atlygio, o pragyvenimui kūrėjas lėšų gali ieškoti kitur. Toks požiūris ne tik neefektyvus kultūros lauko plėtrai, bet ir morališkai ydingas. Tyrimai fiksuoja, jog menininkai patiria profesinį nuovargį, kūrybinį išsekimą, kai kurie pasitraukia iš kultūros lauko ieškodami oresnio pragyvenimo šaltinio.
Šiandien Lietuvoje menininkų laisvė realizuoti idėjas dažnai ribojama būtent ekonominių aplinkybių – kai tikimasi, jog menininkas dirbs už „ačiū“, kūrybos laisvė tampa privilegija, kurią sau leisti gali ne kiekvienas.
Minėtame Kultūros kongrese skambėjo platus raginimų spektras nuo nacionalinio kultūros kanono steigimo iki kūrėjų autonomijos stiprinimo. Šios temos vertos atskirų diskusijų, tačiau jos prasmingos tik tuomet, kai kultūros politika remiasi esminiu etiniu principu – kūrėjo darbas turi būti įskaičiuotas ir apmokėtas. Priešingu atveju visa tai lieka nuo realybės atitrūkusiomis deklaracijomis. Ir ne, tai ne biudžeto apimties, o jo paskirstymo, vertybinių pasirinkimų ir politinės valios klausimas.
Lietuvoje ši sistema kol kas nesureguliuota, nors kai kurios institucijos jau ieško sprendimų – tačiau be aiškių nacionalinių gairių tai lieka pavienės pastangos. Todėl dabar jau labai laikas konstruktyviai ir oriai pripažinti: nemokamo menininko fenomenas yra esminė, etinė sistemos spraga, kurią būtina užpildyti aiškiais teisėkūros ir finansavimo sprendimais. Šią atsakomybę dalijasi LR Seimo Kultūros komitetas, Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba bei visos valstybės ir savivaldybių kultūros institucijos.
Valstybės finansuojamas kultūros sektorius tarytum susitaikė su nuostata, kad menininko darbas – tik aistra, hobis, misija, kurią galima atlikti ir be atlygio, o pragyvenimui kūrėjas lėšų gali ieškoti kitur. Toks požiūris ne tik neefektyvus kultūros lauko plėtrai, bet ir morališkai ydingas.
Ką daryti? Visų pirma – įtvirtinti pareigą mokėti menininkams už kūrinių eksponavimą visose viešai finansuojamose parodose ir projektuose. Taip pat būtina patvirtinti minimalius menininkų atlygio įkainius ir nustatyti juos kaip privalomą finansavimo sąlygą. Svarbu ir aiškiai atskirti autoriaus honorarą nuo kūrinio gamybos išlaidų, numatant šias sumas kaip atskiras biudžeto eilutes – honoraras nėra savikaina. Galiausiai, turi būti užtikrintas skaidrumas: kiekviena institucija, gavusi viešą finansavimą, privalo viešai deklaruoti, kiek sumokėjo autoriui.
Matomas darbas be atlygio – tai ne garbės ženklas, o tyliai priimta neteisybė.
--
Šis tekstas yra autorės meno projekto dalis.
