Laisvų žmonių vaizduotė ir valia kelia pavojų planingai gerovės visuomenei, o radikali vaizduočių įvairovė, kaip pabrėžia Samuelis Huntingtonas, gali paskatinti kultūrų ar net civilizacijų karą. Apie laisvos vaizduotės keliamą pavojų kalba dalis tvarkos ir disciplinos gynėjų, teoretikų ir politikų, kuriuos Shoshana Zuboff kritikuoja knygoje „Sekimo kapitalizmo amžius“.
Vis dėlto ji, man atrodo, vadovaujasi filmo „Matrica“ idėja, kurią nusakė herojus Morfėjus: egzistuoja „vienintelė sąmonė, kuri sukūrė ištisą mašinų rasę“. Teiginys apie „vienintelę sąmonę“, dėl kurios gimsta „Matricos“ totalitarizmas, yra abejotinas, nes mano, kad yra vienintelė sistema. Matrica yra skaitmeninių sprendimų sfera, kuri, pasak legendos, naudojasi žmonių protu ir energija savo pačios raidai, planingai užtikrindama melagingą žmonių gerovę. Mašinų arba korporacijų planas reiškia tai, kad kažkas mano žinąs, kas yra gerovė. Tačiau laisvi žmonės sako, kad gėrio samprata peržengia bet kokias planų ribas ir yra neapskaičiuojama, nekauzalinė. Šiandien nėra vienos matricos, kaip ir nėra vieno dirbtinio intelekto, nėra vienintelės programavimo kalbos arba vienintelės kriptovaliutos. Visų jų yra daug ir gali būti dar daugiau. Klaidina būtent sąvokos „vienintelis“, „vieningas“, kurios skatina suskaičiuoti, suplanuoti ir parduoti ateitį.
Totalinės matricos teoriją kritikuoja ir DI kūrėjai, teigdami, kad jos vaizdinys yra naudojamas tam, kad būtų galima demonizuoti nepaklusnias ženklų sistemas. Jei tas tekstas ne mano sugalvotas ir ne man paklūsta, vadinasi, ta sistema gali būti blogis. Toks galvojimas jau žada konfliktą su kitomis ženklų sistemomis arba programomis. Priklausoma, nesavarankiška vaizduotė tiki tuo, kad egzistuoja viena matrica, nuo kurios mus išgelbės pranašas Morfėjus ar herojus Neo. Tačiau išlaisvina ne mesijai, o savarankiška valia vaizduoti ir kurti alternatyvias sistemas, kaip šiuo metu pasaulyje vyksta. Tam, kad būtų išvengta priklausomybės nuo vienos ženklų sistemos, kuriama kita, alternatyvi.
Istorijoje požiūris į meninę vaizduotę buvo nevienareikšmiškas. I. Kantas nedideliame traktate „Apie pedagogiką“ pasmerkė romanų skaitymą: „Žalingiausia vaikams skaityti romanus, nes jie jų nepanaudos, išskyrus tai, kad jie reikalingi pramogai, akimirkai, kai skaito. Romanų skaitymas silpnina atmintį. Juk būtų juokinga norėti atsiminti romanus ir kitiems juos papasakoti. Todėl reikia vaikams iš rankų atimti visus romanus. Kai jie skaito, sukuria dar vieną romaną, nes jie įvykius kitaip įsivaizduoja, tuščiai svajoja ir sėdi nieko nemąstydami.“ (65, vertimas Leono Jovaišos)
Tačiau įsivaizduoti ir sukurti dar vieną alternatyvų romaną ir reiškia įžengti į kitokią prasmių ir reikšmių sferą. Kantas tiki, kad jei žmonės neskaitys romanų ir neprisigalvos visokiausių istorijų, galima bus pasiekti amžinąją taiką. Tada būtų tik vienas vaizduotės modelis. Tačiau šiandien alternatyvių vaizduočių yra daug ir jų daugėja, o tai lemia ne tik kapitalistinė konkurencija, bet ir meninis poreikis būti originaliam ir todėl nepriklausomam: kurti kitokią muziką, alternatyvų teatrą ir išsiskiriantį romaną. Taigi konfliktai ir karai tarp ženklų sistemų yra neišvengiami. Supratus tai, galima būtų preventuoti fizinius karus. Vaizduočių karas nėra pagrindas nušauti vienam kitą. Juk tai tik vaizduotė ir ženklų sistema. Tačiau kaip tai paaiškinti jau šaudantiems?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
