Radikalia politika vadinu tokį politinį elgesį, kuris vadovaujasi nesutaikomų viešų prieštaravimų arba nesuderinamų viešų interesų kova. Ryškus tokios politikos epizodas buvo Sąjūdžio raida, kai dar būdama maža organizacija, ji ėmėsi ryžtingų ir labai radikalių veiksmų – pirmoji ėmė atkurti SSRS nepriklausomybę.
O nesutaikomo susipriešinimo (antagonizmo) pavyzdys buvo Sąjūdžio ir LKP (TSKP platforma) – vienas kito neigimas. Tada Lietuvos piliečiai ne tik nebijojo, bet ir palaikė politinį radikalumą. Dėl ryškių skirtumų ir jų kovos politinės partijos įgauna savo veidą, o nomenklatūrą arba administratorius išstumia ryžtingi politikos veikėjai. Tačiau šie, kaip ir praeiti, rinkimai rodo, kad Lietuvos žmonės bijo, neremia, nepalaiko radikalių politinių judėjimų. Ar tikrai Martyno šalyje rožėm klotas kelias, kad balsuojama už tą pačią „gerovę“, tik skirtingai kosmetiškai dailintą?
Dėl daugelio viena kitai prieštaraujančių ir nesuderinamų ideologijų lenktynių atsiranda ryški politinė įvairovė, jos aiškus atpažįstamumas ir pripažinimas. Tokių ryžtingų varžytuvių rasime ir Lietuvoje – nacionalistų ir radikalių krikščionių, pasigesime aktyvesnių kairiųjų radikalų ir ateistų. Problema yra ne ta, kad jie neegzistuoja, o tai, kad jie nesukuria stiprių atsvarų, kai stiprius ir radikalius dešiniuosius blokuoja ar jiems oponuoja ne mažiau ryžtingi ir gausūs radikalūs kairieji.
Šiuose rinkimuose laimėjo: žingsnelis-į-centro-kairę – žingsnelis-į-centro-dešinę politika, tūpčiojimas ir nuobodus šokis apie centrinį stulpą, kuris, atrodo, rinkėjams patinka.
Stipri demokratinė valstybė remiasi ne tvarka ir vienybe, o stiprių jėgų balansu, galingomis atsvaromis, sukurta kovos įtampa, kuri skatina meną, kūrybą, drąsius projektus. O iš tvaraus trypčiojimo vietoje gimsta tik darželio ūkis ir mažosios sodybos menas. Stiprus ir galingas oponavimas, kaip Graikijoje, Prancūzijoje, Italijoje, labai išplečia pilietinės drąsos ir ryžtingumo lauką, kuris Lietuvoje susispaudė iki vangaus sukiojimosi aplink centrinį politikos stulpą.
Radikalumo baimė trukdo formuoti bent kiek ryžtingesnę ir įvairesnę valstybės raidos strategiją, nes ir ministerijų valdininkai, ir piliečiai vienodai blokuoja ne tik stiprias permainas, bet ir jų galimybę. Prie didžiųjų politinių partijų vairo kviečiami būtent subalansuoti, saikingi ir neryškūs, necharizmatiški vadovai. O politinis radikalizmas padėtų kurti išskirtines, ryškias politines ideologijas ir programas, nors jos rizikuotų esama santvarka ir saugumu.
Prie didžiųjų politinių partijų vairo kviečiami būtent subalansuoti, saikingi ir neryškūs, necharizmatiški vadovai.
Tačiau tik radikalūs politikai ir gali žaisti „Realpolitik“ žaidimus Europoje ir pasaulyje, o ne būti draugiški rankų kilnotojai. Tačiau vien ryškios ideologijos ir programos nepakanka, kad laimėtum daugumos balsuotojų palaikymą. Reikalinga ryški drąsaus, radikalaus lyderio charizma. Todėl bijomasi ir stiprių charizmatinių asmenybių, jos iš karto kaltinamos galimu valstybės griovimu. Šį kartą kliuvo Remigijui Žemaitaičiui ir jo „Nemuno aušrai“. Tik apie „Nemuno aušrą“ dar anksti kalbėti, dar tik brėkšta, dar ne aušta.
Partinis ir programinis radikalumas neturi pasenti, kaip pasensta seni revoliucionieriai su savo diktatūromis. Ryškiausias ir blogiausias pavyzdys buvo Fidelio Castro valdymas Kuboje, kai tikras radikalus revoliucionierius tapo šalies stagnacijos tėvu. Taigi, partijų radikalumas turi būti siejamas su jų tokio pat ryžtingo atsinaujinimo gebėjimu – aplinka, kuri sukuria naujus charizmatinius lyderius. Dažniausiai taip neatsitinka, nes partinė nomenklatūra tradiciškai siekia ramybės, pastovumo, nėra didelių galios sūpuoklių ir supratimo apie didžiųjų galių balanso svarbą valstybėje.
Prisiminkime Lietuvos socialdemokratų partijos skilimą 2018 m., kai atsiskyrė G. Kirkilo „socialdarbiečiai“. Prieš skilimą buvo kalbama, kad senoji LSDP prarado veidą, ryškumą, nebesiskiria nuo liberalų ir konservatorių ir nesugeba būti kaire. Pabandė atsinaujinti ir skilo. Ar po to LSDP tapo radikalesnė? Manau, kad ne. Šiandieninė LSDP tokia pat ir liko, kaip iki skilimo: susigrąžino sau politinį beveidiškumą, virto nomenklatūrine-administracine partija, kai viską lemia ne ideologija ir programa, o malonus vadovo veidas ir vidinis sutarimas. Tačiau LSDP tuo ir tenkina didžiosios visuomenės dalies poreikį ir baimę: kad tik nebūtų radikalių pokyčių ir, žinoma, kad tik šalis neįsiveltų į karą.
Šiandieninė LSDP tokia pat ir liko, kaip iki skilimo: susigrąžino sau politinį beveidiškumą, virto nomenklatūrine-administracine partija, kai viską lemia ne ideologija ir programa, o malonus vadovo veidas ir vidinis sutarimas.
Labiausiai šiuose rinkimuose nustebino Laisvės partijos elgesys, kuri praeituose rinkimuose žadėjo kone seksualinę revoliuciją Lietuvoje. Buvo radikalu, įdomu, ryšku. O dabar debatuose, viešumoje partijos lyderiai teigė, kokia nuostabi Lietuva, tik gaila, kad nepasiekėme vieno ar kito tikslo. Jų kalbėjimas mažai kuo skyrėsi nuo konservatorių ir liberalų, nebent tik trimis klausimais: gėjų, antrosios pilietybės ir silpnų narkotikų legalizavimo, bet ir tai buvo kalbama taikiai ir draugiškai su nuliniu charizmos laipsniu. Tačiau net ir to pakako, kad išgąsdintų rinkėją.
Ryškumo ir savo veido baimė rodo, kad politinė partija nepasitiki savo tapatybe, nes antraip laimėjimas ar pralaimėjimas būtų ne tiek ir svarbūs: kur kas reikšmingiau yra jėga, kurią pajutusi partija atveria vidines galios duris, ir charizma, kuri rodo, kad lyderiai tuo gyvena ir nemeluoja.
Šiuose rinkimuose laimėjo: žingsnelis-į-centro-kairę – žingsnelis-į-centro-dešinę politika, tūpčiojimas ir nuobodus šokis apie centrinį stulpą, kuris, atrodo, rinkėjams patinka. Laimėjo vadybininkai, ne politikai. Gražu klausytis, kaip šnekasi Ingrida Šimonytė su Vilija Blinkevičiūte. Jos žada tęsti viena kitos darbus. Jokio radikalizmo, tik kosmetiniai skirtumai. Dominuoja saikingos, kontroliuojamos rinkos vizija, vadyba ir viešojo administravimo gebėjimai, tvarumo kultas, bet ne politika. Todėl nėra arba negali laimėti radikalesnė proveržio idėja. „Lietuva 2050“ yra ne politinė, o vadybinė vizija, nes jai trūksta radikalumo, už kurį būtų verta pakovoti ir pyktis. Dokumentas buvo parašytas taip, kad dauguma saugiai gyvenančių parlamentarų pritartų. Todėl dokumentas tapo toks pat beveidis, kaip ir rinkimų laimėtojai. Užtai piliečiams nėra baisu. Žmonės nepasitiki savo, lietuvišku protu, kad ką nors politiško ir dar patiems būtų įmanoma sukurti, jie bijo savo drąsaus proto.
Dabartinį visuomenės miegą simptomiškai apibūdina trys kultiniai terminai: tvarumas, atsparumas ir gerovės visuomenė. Tai ir yra snaudžiančios, popolitinės būklės vardai. Gerovės visuomenei nieko nebereikia, nebent truputį šio bei to, pavyzdžiui, sveikesnių maisto produktų: tvarios raidos. Gerovės visuomenėje, kur norima dar truputį šio bei to, ir yra mažo tripinėjimo apie centrą vizija. Tokioje visuomenėje ne tik vengiama radikalių politinių sprendimų, bet dominuojančios partijos nebesugeba jų daryti, o gebančių tai formuluoti – atsikratoma.
Labiausiai šiuose rinkimuose nustebino Laisvės partijos elgesys, kuri praeituose rinkimuose žadėjo kone seksualinę revoliuciją Lietuvoje.
Ryškus tokios baimės pavyzdys yra Sąjūdžio lyderio Vytauto Landsbergio smerkimas ir išstūmimas. Nesu jo šalininkas, tačiau, pastebėsiu, kad jis, net ir būdamas garbingo amžiaus, išlieka radikalus, drąsus ir ironiškas. Šito turėtų mokytis ir jo nekentėjai, nes tik taip yra įmanoma sukurti stiprių, radikalių, oponuojančių galių balansą. O dabartinė ir tik menama šalies gerovės vizija, naujas apgaulės rūkas sukelia iliuziją, kad nebėra kur vystytis, nebereikia radikalios finansų ir protų mobilizacijos, pakanka dirbti, mokėti mokesčius ir kaupti pensijai.
Net iškilus karo grėsmei manoma atsipirkti mažais žingsneliais didinant išlaidas gynybai. O tiems, kas laukia radikalių meninių, technologinių, mokslinių ar kitų proveržių, tiems, kurie linkę rizikuoti, reikia ieškoti sau vietos kitose šalyse. Nes ten, kur nebelieka progresą atveriančio radikalumo, kur nelaimi partijos, kurios įgalintų šią riziką, nelieka ir kokybiškai naujos modernizacijos.
Vis dėlto išlieka bent vienas šaltinis, kuris Lietuvą verčia radikalizuotis: tai yra Putino Rusijos ir, kaip pasekmė, Lukašenkos Baltarusijos karinė grėsmė. Lukašenkos kariuomenei puolant ir norint apginti Vilnių nuo apšaudymų, reikėtų saugumo zoną išplėsti bent šimtą kilometrų į Baltarusijos teritoriją ir užimti Astravo AE. Radikalu? Arba, norint apginti Nidą, reikia įžengti į Kaliningrado sritį, Rusijos teritoriją. Vėl radikalu? Daugeliui net baisu apie tai pagalvoti, nes netikima savo šalies raida, jėga, nes tai nėra gerovės visuomenės vizija. Bet tai yra radikalūs ir būtini politiniai klausimai, kurių negali išspręsti administracinis ir vadybinis protas. Būtinas stiprus politinis mąstymas.
