Egzistuoja mitas, esą karas yra pažangos variklis. Pažiūrėkime, ar tikrai taip, ar Rusijos agresija prieš Ukrainą skatina modernizaciją? Pažvelgę į dabartinį karą technologijų požiūriu tikrai matome greitą progresą: kompiuteriai, internetas, palydovinis ryšys, gebėjimas stebėti milžiniškus fronto linijos plotus, dirbtinis intelektas, nauji skraidantys ir vaikščiojantys robotai.
Visa tai skirta ne tik žmonių gerovei, bet ir karui, žudymui, žmogaus bejėgiškumui ir silpnumui įrodyti. Paradoksas, kuo žmogus galingesnes jėgas pažadina, tuo silpnesnis jis prieš jas atrodo. Ukrainos karo dalyviai, taip pat ir lietuviai savanoriai, pasakoja apie dabartinius mūšius, kurie jau primena filmo „Terminatorius“ siužetą: ateities kariai kaip žiurkės slepiasi tuneliuose ir šaudo į skraidančius ir vaikščiojančius robotus.
Skirtumas tas, kad šiandien šiuos dronus ir robotus vis dar valdo žmogus, tačiau manoma, kad valdys nebeilgai. Dronai ir robotai su dirbtiniu intelektu pradeda spręsti patys: kur yra priešas, kaip jis maskuojasi, ką pirmą nužudyti. Ironiška prisiminti prieš amžių Isaaco Asimovo pranašautus tris robotikos dėsnius: 1) robotas negali sužeisti žmogaus arba savo neveikimu leisti žmogui nukentėti; 2) robotas privalo paklusti žmogaus duodamiems įsakymams, išskyrus tuos atvejus, kai tokie įsakymai prieštarauja Pirmajam dėsniui; 3) robotas privalo saugoti savo egzistenciją, jei tokia apsauga neprieštarauja Pirmajam ar Antrajam dėsniui.
Atrodo suprantami ir moralūs reikalavimai, panašiai kaip Immanuelio Kanto kategorinis imperatyvas, kuris supaprastintai skamba taip: privalai elgtis taip, kad norėtum, kad visi panašiai elgtųsi, arba nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau padarytų. Tai štai Rusijos karas prieš Ukrainą rodo, kad visi šie dėsniai neveikia, kaip jie neveikė niekada ten, kur nebuvo griežtos teisinės, demokratinės, valdžių pasidalijimu grįstos santvarkos. Ir dar blogiau – šios gėrio taisyklės neveikia ir demokratinėse šalyse, jei reikia kariauti su autoritariniu, savo žmonių negailinčiu režimu.
Robotui įsakoma „užmušk žmogų“, nes tik taip jis gali apsaugoti savo šeimininką, ir įsakoma „būk kamikadzė“. Elgiamasi panašiai kaip su koviniais šunimis tarnyboje: ir etika, ir moralė analogiška, primityvi, dar akmens amžiaus. Siekiama padaryti savo priešams tai, ko niekada nenorėtume, kad jie padarytų mums.
Tai yra vienpusis agresyvus menamų teisuolių mąstymas. Jis sugriauna visuotinius moralės dėsnius, po jų griūva ir valstybės įstatymai, kaip jie griuvo Irane, Šiaurės Korėjoje ir Rusijoje. Po viso šito nyksta ir valstybės, nes jos be veikiančių įstatymų tampa banditų gauja, nusikaltėlių kooperatyvu, kuris ir kuria robotams žudymo algoritmus. Demokratijos šalininkai yra priversti atsakyti tuo pačiu ir, saugodami savo karius, konstruoja vis labiau išmanius karo robotus. Tokiomis aplinkybėmis neveikia nei I. Asimovo įstatymai, nei Kanto moralinis imperatyvas. Valdantiems aukštas žudymo technologijas nuolatos atrodo, kad dar vienas žingsnis ir priešas bus sutriuškintas, galutinė pergalė pasiekta. Tačiau ir kita pusė nesnaudžia.
Taip, pačios technologijos tampa karo varikliu. Šiandien gaminami milijonai dronų iš abiejų pusių, kurių kiekvienas gali užmušti keletą žmonių ar sunaikinti šarvuotį. Kariniai industriniai kompleksai iš abiejų pusių yra giliai suinteresuoti karu iki galutinės pergalės, tai reiškia – amžinu karu. Nutraukti mūšius valstybėms tampa per brangu, nes kam tada buvo sukurti visi šie požeminiai fabrikai ir karo pramonė. Karo mašinos taip pat skatina ir neetiškus biologinius bandymus.
Negailestingo karo be įstatymų metu niekas nebetrukdo autoritarinėms ir totalitarinėms šalims pažeidinėti bet kokius tarptautinius susitarimus, draudžiančius daryti biologinius eksperimentus su žmonėmis ir kurti genetiškai modifikuotą žmogų. Kadangi dirbtinis intelektas tokiam amoraliam veiksmui ne tik netrukdo, bet karo aplinkoje yra skatinamas tai daryti, tai tik laiko klausimas, kaip, kiek ir kada viešumoje pasirodys genetiškai modifikuotų būtybių. Viena iš karių buvimo tuneliuose ir mėsos šturmuose problemų yra tradicinė – jie bijo ir nenori mirti.
Todėl kareiviai apkasuose geria alkoholį, vartoja narkotikus, psichiškai, fiziškai ir moraliai degraduoja, dažnai – nepataisomai. Šiandien Rusijos fronto pusėje klesti masinė prekyba narkotikais, kurią organizuoja nebaudžiami Ramzano Kadyrovo kariniai būriai.
Tokiomis degradavimo aplinkybėmis iškyla būtinybė kurti genetiškai modifikuotas žmogaus versijas, užsiimti neurolingvistiniu programavimu ir vis labiau leisti tai daryti dirbtiniam intelektui, robotams, apeinant pasaulines etines ir teisines normas ir susitarimus. Taigi, šis karas atveria mums naują ateitį, kurios mes visą laiką bijojome. Tai ar galime teigti, kad technologinė karo pažanga daro žmoniją protingesnę? Nemanau. Ši pažanga atveria vartus kitai civilizacijai, kurios formato neįmanoma šiandien įvertinti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
