Paskutinieji pagonys Europoje. Taip mandagiai besišypsančiam vakariečiui prisistato lietuvis. Paskutinieji įstoję į krikščioniškosios kultūros, formavusios Europos idėją ir vertybes, klubą. Paskutinieji, penkioliktieji, kukliai iš paskos nešantys savo vėliavą „Tautų žygyje link kryžiaus“. Kodėl didžiuojamės būdami vėluojančia valstybe?
Prasidedant Seimo rudens sesijai į viešąją erdvę vėl grįžo diskusijos dėl atskirų žmogaus teisių klausimų. Klausimų, kurių sprendimas vilkinamas jau ne vienerius metus ir nesulaukia politinės lyderystės. Tos pačios lyties partnerystė, adekvatus lytinis švietimas mokykloje, mažo kiekio lengvųjų narkotikų dekriminalizavimas, Stambulo konvencijos patvirtinimas – tik keli iš voratinkliais apaugusios ir dulkėmis nuklotos žmogaus teisių darbotvarkės klausimų.
Politiniu lyderiu išrinktas tapti Lietuvos prezidentas neatranda aiškios savo pozicijos tos pačios lyties partnerystės klausimu. Nuo pareiškimų, kad „civilizuotos valstybės požymis yra noras ir poreikis reglamentuoti žmonių, turinčių tokią seksualinę orientaciją, santykius“. Iki pabrėžimo, kad turi būti išsaugota Konstitucijos 38-ojo straipsnio turinys ir dvasia: „turinys neturi būti išplaunamas per užpakalines duris“.
Prezidento pozicija šiuo klausimu yra prieštaringa ir tikriausiai priklauso nuo to, ar kalbama vakarietiškai auditorijai, ar kreipiamasi į numanomą regresyvesnių pažiūrų savo rinkėją. Viena vertus, šalies vadovas kalba apie reglamentavimo ir bent jau dalinio teisių suteikimo svarbą, kai kituose pasisakymuose pradeda samprotauti apie Konstitucijos straipsnio, teigiančio, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ aiškinimą, turinį ir dvasią.
Konstitucinės teisės ekspertai ne kartą yra pabrėžę, kad šiame straipsnyje fiksuojamos normos neprieštarauja partnerystės instituto sukūrimui, teiginys, kad „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“ netrukdo platesniam šeimos koncepcijos suvokimui ar kitokių bendro gyvenimo formų fiksavimui.
Ką tuomet kviečiam saugoti ir „neišplauti per užpakalines duris“? Galima spėti, kad didžiausią nerimą kelia partnerystės formos artumas santuokai. Tik jei tas artumas yra koncepcinis, skirtį puikiai galima apibrėžti teikiant teisinius siūlymus, formuojant savo įstatyminės apibrėžties variantus. Bet jei tas artumas yra labiau susijęs su psichologiniais vaizdiniais ar asmeninėmis baimėmis, tuomet turinio neišplovimas darosi abstrakčia ir sunkiai įveikiama problema.
Politinės lyderystės nedemonstruoja ir Europos kairei save priskirianti Lietuvos socialdemokratų partija. Jos lyderė, kelių kadencijų Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė ragina dėl tos pačios lyties partnerystės klausimo „susitarti valdančiuosius“.
Progresyvesnės socialdemokratų dalies savo rinkėjų burbuliukui dalinami pažadai dėl vieningos pozicijos žmogaus teisių klausimais ne pirmą dešimtmetį atsimuša į regionų ar vyresnės kartos socialdemokratų konservatyvumą ir atsargius populistinius manevrus. Vakarietiška kairė vis dar tūno posovietinės kairės užantyje.
Vakarietiška kairė vis dar tūno posovietinės kairės užantyje.
Politinės lyderystės nedemonstruoja ir Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Ar bent jau tie, kurie turėtų būti partijos lyderiais. Balsavimuose žmogaus teisių klausimais tik paryškėja dvi skirtingos partijos linijos ir kol kas didesnę sėkmę turi ta, kuriai artimesnė lenkiškoji ar net vengriškoji socialinės politikos samprata. Gali nutikti taip, kad tiek Ingrida Šimonytė, tiek Gabrielius Landsbergis po kadencijos turės savo miestietiškajam elektoratui teisintis, kodėl viešai dėstoma jų pozicija ir pažiūros netapo balsų dauguma frakcijoje. Kodėl nesugebėta įtikinti, suburti ar perkalbėti? O gal partijos vadovybė pasikeis, pasistumdama arčiau radikalesniojo sparno, ir tokie pasiaiškinimai niekam net nebus įdomūs.
Apie politinę lyderystę Liberalų sąjūdyje kalbėti daug nėra ką. Ten girdimi tik keli senosios mokyklos liberalų balsai ir matomas tik Seimo pirmininkės veidas. Mažiausiai įtakos valdančiųjų gretose turinčios partijos frakcija pati savo viduje sunkiai gali pasipriešinti valstietiškajai rajonų daliai. Rajono skyrių ir atskirų parlamento narių valstietiškumas liberaliu Seimo pirmininkės veidu nėra pagrindu užimti stiprią ir vienareikšmišką poziciją ten, kur jos reikia.
Laisvės partija vienintelė nuosekliai užsiima žmogaus teisių klausimų kėlimu, bet taip pat nuosekliai demonstruoja negebėjimą įtikinti savo koalicijos partnerius ar pasiūlyti gerus politinius mainus, kurie priverstų bent jau iš pragmatinių paskatų imtis vieno ar kitos klausimo sprendimo. Entuziazmas ne visada sutampa su politiniu talentu. Ir kai entuziazmo resursai pradeda sekti, reikia daug politinio talento, kad išlaikytum viešojoje erdvėje ne tik pačius rūpimus klausimus, bet ir savo partiją.
Galbūt lyderystės galėtų imtis nevyriausybinės organizacijos? Jos jau ir šiaip velka žmogaus teisių klausimų vežimą kelis dešimtmečius, bandydamos racionaliais argumentais ar švelniais priminimais, sugėdinimais, tarptautinio konteksto parodymais pastumti klausimus ant aukštesnio politinės darbotvarkės laiptelio. Bet nevyriausybinės organizacijos dažniausiai sujungia per mažą atlygį gaunančius savo srities profesionalus, entuziastus, kurie neturi nei resursų, nei laiko, nei galimybių išjudinti visuomenę ir sukurti klausimo momentumą.
Dar yra įvairios jaunimo organizacijos. Bet jos Lietuvoje dažnai auga ir bręsta po politinių organizacijų ar atskirų institucijų sparnu. Iš tokių jaunimo susibūrimų dažniausiai pasukama sėkmingos karjeros ar institucinio politinio dalyvavimo keliu. Jaunas Seimo nario padėjėjas ar padėjėja jau negalės tapti protesto organizatoriumi, kai tektų protestuoti ir prieš tai, kaip balsuoja tavo darbdavys ar jo frakcija. Jei kelsi per daug problemų ar būsi sunkiai suvaldomas, negausi finansavimo arba institucinės malonės. Todėl greitai išmokstama ne tik nuolat vilkėti kostiumą, bet ir mąstyti taip, lyg nuolatos vilkėtum kostiumą.
Politinių protestų kultūra Lietuvoje dažniausiai iliustruojama mitingais prie Seimo. Susirenkama dėl kokio nors ekonominio ar socialinio klausimo, jo keliamos baimės ar nerimasties. Radikaliausiais atvejais padaužomi langai ir riaušių malšintojai, įprastesniais – pašūkaujama ir grįžtama atgal prie darbų.
Žmogaus teisių klausimais tokių protestų praktiškai nėra. Nėra pykčio, solidarumo, pasibaigusios kantrybės, noro negyventi vėluojančioje valstybėje. Nėra kritinio taško, kai pabosta stebėti oponuojančios pusės manipuliacijas ir klausimo stabdymus Seime, visuomenės klaidinimą ir bauginimą.
Atrodo, kad per kelis dešimtmečius stumdymosi vietoje žmogaus teisių gynėjams buvo įteigta, kad jie turi ramiai išlaukti. Kad tas Godo ateis. Kažkada gal Europa paspaus, gal atsidarys politinių galimybių langelis Seime, gal malonus ponas ar ponia perskaitys pasipiktinimo laiškelį ir susimąstys apie savo gyvenimo moralinius sprendinius, gal dar nutiks koks nors stebuklas ir požiūris į mažesnės visuomenės dalies teises bus pradėtas formuoti ne per daugumos prizmę.
Matau ir žinau, kad tiek verslo, tiek akademiniame, tiek politikos pasaulyje yra daug žmonių, kurie gyvena tokiu laukimu. Jaunoji karta jau gyvena paralelinėje tikrovėje, kurioje tie dalykai dėl kurių teisėtumo ar reglamentavimo atsargiais žingsneliais trypčiojama vietoje yra ne tik subkultūriškumo, bet kasdienių patirčių ir tapatybės klausimų dalis.
Atrodo, kad per kelis dešimtmečius stumdymosi vietoje žmogaus teisių gynėjams buvo įteigta, kad jie turi ramiai išlaukti. Kad tas Godo ateis.
O mes patogiai vėluojame. Vėluojame kodėl? Kad po šešių šimtų metų ateities lietuvis galėtų vis dar mandagiai besišypsančiam ateities vakariečiui prisistatyti: o žinai, toks įdomus faktas apie Lietuvą – mes paskutiniai lygiateisiai Europoje.
O gal reiktų sukaupti tą sveiką pyktį, įžūlumą, tą supratimą, kad pradedame gyventi paralelinėje tikrovėje ir pareikalauti politinės lyderystės ir aiškių atsakymų klausimais, kurių sprendimas nieko nekainuoja, bet suteiktų mūsų laikų Lietuvai progą pagaliau žygiuoti tame simboliniame „Tautų žygyje link kryžiaus“ bent jau kažkur eilės viduryje. Su viltimi, kad kitoms kartoms būsime mažiau vėluojantys ir mažiau tuo besididžiuojantys.
