„Aš, gyvas vyras / gyva moteris, nuosavu vardu x pareiškiu...“ Taip prasideda kelionė į paslaptingą naujųjų suverenų pasaulį. Kas yra suverenai? Kokie jų tikslai ir kokia argumentacija? Ar jie kelia tikrą grėsmę?
Apie Lietuvoje veikiantį suverenų judėjimą daugiau pradėta kalbėti po trijų vaikų pagrobimo Kaune istorijos. Plačiajai auditorijai su tikrove ir sveiku protu prasilenkiančios tėvo kalbos ir reikalavimai galėjo atrodyti kaip absurdiška vieno žmogaus fantazija, tačiau tai – sąmoningai vystomų ir nuolat pildomų pažiūrų dalis.
Pats suverenų judėjimas Lietuvoje pamažu plečiasi jau beveik dešimtmetį ir didesnį pagreitį įgavo pandemijos akivaizdoje. LRT žurnalistų komandos atliktuose „Šeimos maršo“ ir kitų prieš valstybingumą nukreiptų judėjimų tyrimuose jau buvo išlindusi Nikolajaus Burovo pavardė.
Baltarusijoje gimęs N. Burovas skelbiasi esąs „suverenų pasaulio lyderiu“ ir iki karo dažnai apsilankydavo Lietuvoje. Čia skaitydavo paskaitas, atveždavo savo knygų, motyvuodavo toliau tęsti ir plėtoti suverenų judėjimą Lietuvoje.
N. Burovo ir rusiškos informacinės erdvės įtaka lietuviškiesiems suverenams gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad šis judėjimas turi tik rusiškas šaknis. Tiesa ta, kad suverenai ir jų skirtingos atšakos išplitusios visame pasaulyje ir priklausomai nuo vietos politinių, socialinių ar kultūrinių problemų turi savo atspalvius.
Štai Prancūzijoje didžiausia suverenų žvaigžde tapo Guylaine Lanctot. Per pandemiją griežtais pasisakymais prieš vakcinaciją pasižymėjusi G. Lanctot buvo paskelbusi iniciatyvą rinkti milžinišką pinigų sumą ir įkurti savo suverenų bendruomenę išsipirktame žemės sklype, kuriame negaliotų nei Prancūzijos, nei tarptautiniai įstatymai. Jos planus sutrikdė į viešumą iškilusi istorija apie G. Lanctot bendrininkus, kurie padėjo suverenei motinai pagrobti dėl įvairių pažeidimų ir nepriežiūros atimtą vaiką, apsimetę socialiniais darbuotojais.
Plačiau Lietuvoje žinoma Vokietijos suverenų istorija. „Reichsbuerger“ judėjimas, kuriam, Vokietijos žvalgybos duomenimis, priklausė mažiausiai keli tūkstančiai žmonių, planavo perversmą šalyje, tikėdamiesi įvesti savąją tvarką. Kaip ir kitų šalių suverenai, vokiečių atšaka nepripažino valstybės valdžios, spausdinosi savo dokumentus, nemokėjo mokesčių ir sąmoningai nepakluso įstatymams.
Italijoje vietos suverenai skelbiasi įkūrę „Gajos karalystę“, o patys teigia esantys „Motinos Žemės vaikai“. Čekijoje nuskambėjo istorija apie prie Nachodo miesto palapinėje gyvenusią šeimą, atsisakančią bet kokios tarnybų pagalbos, nepaisydami akivaizdžios grėsmės vaikų sveikatai.
Austrijos suverenų („Staatenbund Österreich“) lyderis buvo nuteistas 14 metų kalėjimo dėl bandymo įsigyti didelį kiekį ginklų ir viešo kreipimosi į Vladimirą Putiną, reikalaujant padėti austrų suverenams nuversti „neteisėtą šalies valdžią“.
Tikriausiai nenustebins ir tai, kad 2021-ųjų sausio 6-osios ataka prieš Kapitolijų Vašingtone taip pat turėjo ryškių sąsajų su amerikietiškais suverenų judėjimais.
Atsisakantys pripažinti federalinę valdžią jungėsi prie agresyvių buvusio prezidento rėmėjų, kad pasinaudotų proga sukelti valstybėje chaosą.
Ką parodo visos šios tarptautinės pastarųjų metų istorijos? Visų pirma tai, kad suverenų judėjimas yra globalus ir visai reikšmingas reiškinys. Vykstant sąmokslo teorijų jungimosi procesui (kurį amerikiečių žurnalistė Anna Merlan yra įvardijusi kaip conspiracy singularity), prasideda ir aktyvesni socialiniai judesiai. Sąmokslų teorijų išpažinėjai jungiasi į grupes, ieško būdų realizuoti savo pažiūras, pradeda aktyvų pasipriešinimo tariamiems priešams ar engėjams procesą.
Kuo išsiskiria suverenų judėjimas? Suverenų judėjimas labiausiai stebina todėl, kad esame įpratę prie politinio ar socialinio radikalizmo, marginalių politinių judėjimų, kurie bando dalyvauti rinkimuose ar kituose politiniuose procesuose ir „keisti sistemą jos pačios instrumentais“. Suverenai žengia vienu žingsniu toliau – jie neigia pačią valstybę ir atsisako dalyvauti jos institucijų įgyvendinamuose ar prižiūrimuose procesuose.
Lietuviškieji suverenai (kaip ir kitų valstybių broliai ir seserys) teigia, kad Lietuvos valstybė neegzistuoja. Jos nebuvimą tariamai įrodo tai, kad „Lietuva turi savo kodą JAV prekybiniuose susitarimuose“. Suprask, Lietuva yra ne valstybė, o įmonė. Tą pačią poziciją teigė ir perversmui rengęsi vokiečių suverenai, tikinę, kad Vokietija po Antrojo pasaulinio karo tapo „UAB Vokietija“.
Lietuviškieji suverenai (kaip ir kitų valstybių broliai ir seserys) teigia, kad Lietuvos valstybė neegzistuoja.
Taigi, pirmas žingsnis yra savo galvoje paneigti valstybės egzistavimą. Jei valstybė yra tik kažkokia įmonė, tai ir tavo buvimas joje tampa sandoriu.
Antrasis suvereno žingsnis – laisvos valios paskelbimas arba asmens statuso atsisakymas. Suverenas viešai paskelbia, kad nuo šiol jis nebėra asmuo (tai iš esmės yra santykio su valstybe nutraukimas, piliečio statuso atsisakymas). Tuo pat metu jis save pakrikštija „gyvu žmogumi“. Taigi, įvyksta ir politinis, ir socialinis, ir net religinį krūvį turintis atsivertimas.
Trečiasis žingsnis – viešai atsisakoma visų įsipareigojimų valstybei ir pradedamas kurti alternatyvus teisinis-socialinis statusas. Norėdami suteikti savo alternatyviam pasauliui daugiau svorio ir savotiškai atkartodami realybėje egzistuojančią tvarką, suverenai gauna jau jų pačių lyderių dokumentus, skelbia savas nuosavybes. Būtent šiame etape prasideda nuosavų automobilio registracijos numerių gamyba ir panašios išdaigos.
Taip pat skaitykite
Ketvirtas žingsnis – laviravimas sistemos ribose ir užribiuose. Internete galima surasti nemažai vaizdo įrašų, kuriuose lietuviškieji suverenai aršiai diskutuoja su policijos pareigūnais, medicinos darbuotojais, valstybės tarnautojais, aiškindami, kad jie nėra sudarę sandorio su valstybe, kad jie neturi asmens statuso ir t. t. Visuose šiuose įrašuose pastebimas akivaizdus valstybės atstovų pasimetimas susidūrus su agresyviai atakuojančiais, savo terminologiją gerai iškalusiais ir į savąjį teisės supratimą tempiančiais suverenais. Dažnai pareigūnai nenori konfliktų ir suverenams pavyksta išsisukti. Kiekvienas toks išsisukimas nuo sistemos ar pabėgimas nuo atsakomybės traktuojamas kaip pergalė ir įkvepia kitiems panašiems mūšiams.
Turbūt chrestomatinis pavyzdys yra vienas žymesnių lietuviškųjų suverenų – Dainius Babonas. „Youtube“ kanale žmogus įvairias suvereniškas savo patirtis fiksuojantis D. Babonas kažkokiu būdu yra gavęs notaro patvirtinimą dėl savo kaip „gyvo žmogaus“, o ne asmens statuso. Ši retorinė vingrybė nuolat demonstruojama jį sustabdžiusiems pareigūnams, vengiant parodyti kitus dokumentus ar tiesiog nuslepiant jų neturėjimo statusą.
Viena dviprasmybė teisinėje sistemoje, vienas naujo termino patvirtinimas ir valstybė įtraukiama į keistą skundų, atsiliepimų ar pareiškimų žaidimą, kuriame pasiremiama notaro patvirtintu dokumentu arba tiesiog siekiama įvelti abejonę dėl pamatinių teisinės sistemos koncepcijų.
Beveik neabejotina, kad suverenai ar panašūs judėjimai plis ir bus kurstomi tiek mums priešiškų valstybių, tiek besiburiančių marginalių politinių judėjimų.
Tokių pavyzdžių suvereniškoje praktikoje yra tikrai nemažai ir jie parodo, kad valstybės įstaigoms reiktų susipažinti su šio judėjimo veiklos metodais bei atidžiau žvelgti į bandymus kurti paralelinę teisinę tvarką ar tiesiog savivaldžiauti.
Taigi, ar suverenai kelia realią grėsmę? Kol kas ne. Lietuvoje suverenų judėjimas yra gana nedidelis ir neaktyvus. Daugelį nuo jo atbaido keistos pažiūros ar drastiški teiginiai tikrovės atžvilgiu. Kai kuriems nepatinka, kad lietuviškieji suverenai nėra tokie politiškai aktyvūs kaip kai kuriais aukščiau minėtais atvejais.
Bet mes pradedame gyventi sąmokslų teorijų singuliarumo, vis agresyvesnio pasipriešinimo valstybei ir jos institucijoms, virtualių tikrovių laikais. Beveik neabejotina, kad suverenai ar panašūs judėjimai plis ir bus kurstomi tiek mums priešiškų valstybių, tiek besiburiančių marginalių politinių judėjimų.
Kai anglų filosofas Thomas Hobbesas politinės filosofijos erdvėje įtvirtino suvereno sąvoką, jis tikriausiai net neįsivaizdavo, kad jo pasiūlytas valdžios aiškinimo modelis gali būti apverstas aukštyn kojomis. Kodėl žmonės norėtų grįžti į visų karo prieš visus būklę? Kodėl atsisakoma savo galios delegavimo suverenui, valstybei, kuri užtikrina silpnesniųjų saugumą ir bendruomenės klestėjimą?
Panašu, kad ši Vakarų pasaulį formavusi politinės galios paskirstymo logika nebėra tokia akivaizdi.
