Viešojoje erdvėje dažnai girdime teiginius, jog pagrindinis neoliberalizmo šauklys mūsų kraštuose buvo ir yra Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI). Jis prisistato kaip nevyriausybinė organizacija, ginanti laisvosios rinkos bei ribotos valdžios idėjas iš austrų ekonomikos mokyklos perspektyvos. Instituto nariai padeda tautiečiams įgyvendinti bendrus interesus, kurie geriausiai gali būti realizuojami rinkoje, veikiančioje be dirbtinai sukurtų privilegijų, protekcijų ir apribojimų.
Kritikai tiek kairėje, tiek ir dešinėje politinio spektro pusėje institutą vadina rinkos fundamentalizmo lokomotyvu. Instituto koridoriuose gimstančios idėjos prilyginamos „evangelijai“, o ne „kritiniam mąstymui“ ir todėl, užuot vedusios visuomenę racionaliu pažangos keliu, ją artina prie distopinės aklavietės – visiškai privatizuotos, liberalizuotos ir iš bet kokio reguliavimo pančių „išvaduotos“ kasdienybės.
Nors egzistuoja skirtingi vertinimai, kai kalbama apie LLRI įtaką šalies ekonominei raidai per daugiau nei tris pastaruosius dešimtmečius, kritikai pabrėžia ilgą laisvarinkininkų pasiekimų sąrašą. Institutas tapo įtakingu galios centru, formuojančiu visuomeninį diskursą bei įstatymų bazę. Jo nariai propagavo stambiam verslui palankią politiką – buvo mažinamas finansavimas valstybiniam sektoriui (mokykloms, ligoninėms ir universitetams), jis dalinai privatizuotas, stabdomas per biudžetą perskirstomos nacionalinio produkto dalies augimas bei mažinamas visuomenės pasitikėjimą viešosiomis institucijomis.
LLRI taip pat garsiai agitavo už tiesioginių mokesčių mažinimą, progresinių mokesčių principo blokavimą, valiutų valdybos sistemą, privatų pensijų kaupimą, „krepšelio“ idėją viešajame sektoriuje ir kitus radikalius sumanymus. Tačiau ideologiniu nuoseklumu pats institutas niekada nepasižymėjo. Nepaisant aršios kritikos valdžiai ir valstybės vaidmeniui ekonomikos srityje, ne vienas buvęs LLRI narys išmainė darbą institute į karjerą valstybės tarnyboje.
Nors šią kritiką atpažins ne vienas skaitytojas, apie instituto susikūrimą ir pirmuosius jo žingsnius formuojant nepriklausomos Lietuvos ekonomines gaires žinome kiek mažiau. Išties išsami Lietuvos ekonomikos istorija lieka neparašyta, net jei ir egzistuoja kelios gana išsamios Zenono Norkaus, Dariaus Pocevičiaus ir Romo Lazutkos studijos. Viena iš praktiškai nenagrinėtų temų šiuose istorijos puslapiuose aprėpia laikotarpį, kai suvešėjo idėjos ir reformų planai, ilgainiui pasėję dirvą mūsų šalies perėjimui prie laisvosios rinkos kapitalizmo (ir radikalaus jo varianto). Prieš daugiau nei dešimtmetį spaudoje aptarinėta instituto steigimo istorija, buvo pabrėžiamas buvusio LKP CK sekretoriaus Kęstučio Glavecko ir jo kolegų vaidmuo.
Bet tai tik vienas epizodas ilgesniame įvykių procese. Tuo pat metu argumentai, kad laisvosios rinkos šauklys buvo remiamas „ultrakonservatyvių JAV sluoksnių“ – yra pernelyg abstraktus ir iš dalies atliepiantis sąmokslo teorijomis paremtas mąstymo linijas. Šiame tekste noriu nuodugniau apžvelgti laisvosios rinkos reformų priešistorę devinto ir dešimto dešimtmečių sankirtoje. Kas davė paskatas Lietuvoje įsigalėti rinkos fundamentalizmui? Kur pirmą kartą buvo išplėtotas rinkos reformų planas? Kam turėtume atiduoti laurus už instituto įkūrimo idėją ir jos puoselėjimą?
Instituto koridoriuose gimstančios idėjos prilyginamos „evangelijai“, o ne „kritiniam mąstymui“ ir todėl, užuot vedusios visuomenę racionaliu pažangos keliu, ją artina prie distopinės aklavietės – visiškai privatizuotos, liberalizuotos ir iš bet kokio reguliavimo pančių „išvaduotos“ kasdienybės.
„Natūrali“ ir „neišvengiamas“ niekada nebuvo tinkami epitetai apibūdinti „laisvąją rinką“ arba „neoliberalizmą“ kaip režimą, įgalinantį privataus kapitalo valdžią. Paprastai jie kuriami ir ginami nedidelių, tačiau politiškai angažuotų ir įtakingų grupių. Mėgindami atpasakoti laisvarinkininkų triumfo Lietuvoje istoriją, turėtume nusikelti į Gorbačiovo valdymo laikotarpį. Jo vykdyta leido suklestėti trišaliam ryšių tinklui, ilgainiui pakeitusiam mūsų šalies ekonominę vystymosi trajektoriją. Tinklą sudarė Sąjūdžio ekonomistų grupė, lietuvių išeivijos bendruomenė JAV ir liberalų saujelė Mičigano valstijoje.
Gerai žinomas išeivijos politologas Aleksandras Štromas grojo pirmuoju smuiku ir koordinavo šio tinklo veiklą. Kaip žinoma, buvęs Maskvos universiteto teisės studentas A. Štromas savo intelektualinę kelionę pradėjo nuo atsidavimo komunistinei minčiai. Tačiau septintojo XX a. dešimtmečio įkarštyje, jis, savaime suprantama, tapo atviru sovietinio režimo kritiku ir galiausiai buvo priverstas pasitraukti į užsienį. 1973 m. Štromas rado prieglobstį Jungtinėje Karalystėje, kur dėstė Bredfordo ir Salfordo universitetuose. Vėliau, persikėlęs per Atlantą, jis pradėjo dar vieną akademinio gyvenimo etapą Bostono koledže, kol galiausiai 1990 m. apsistojo Hilsdeilio koledže. Tai – privatus, konservatyvus, krikščioniškas laisvųjų menų koledžas, kuris save reklamuoja kaip instituciją, atsisakančią finansinės paramos iš JAV vyriausybės. Koledžas yra išlaikomas iš privačių dotacijų, kurios iš dalies padengia studentų mokesčius už mokslą.
Per pastaruosius metus ši institucija tapo kertiniu šaukliu ideologizuojant aukštojo mokslo programas pagal Donaldo Trumpo ir Rono DeSančio užgaidas. Kraštutinės dešinės bastionu laikomas koledžas Štromui suteikė erdvę garsinti savo pasisakymus už radikalias ekonomines ir politines reformas Sovietų Sąjungoje. Būtent Mičigane tokie pasisakymai atrado vis gausesnę vietinę bei tarptautinę auditoriją. Čia išeivijos atstovas pelnė mokslininkų, politikų ir Amerikos lietuvių pagarbą.
1990 m. balandžio pabaigoje Štromo, Mičigano respublikonų partijos pirmininko pavaduotojo Sauliaus Anužio ir Hilsdeilio ekonomikos profesoriaus Gary’io Wolframo pastangomis į koledžą buvo pakviesta Lietuvos delegacija. Susitikimas buvo paskatintas ankstesnių kontaktų, užmegztų tų metų vasarį, kai tuometinė Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja Kazimira Prunskienė gavo kvietimą dalyvauti Mičigane kasmetinėje Ludwigo von Miseso paskaitų programoje. Tačiau dėl vėlesnio jos paskyrimo Ministre Pirmininke pirmojoje Vyriausybėje ir balandžio mėnesį Maskvos įvestos ekonominės blokados šešių narių delegacijai buvo pavesta užimti jos vietą.
Į Hilsdeilį atvykusią delegaciją sudarė keli ministerijų atstovai, Kęstutis Glaveckas ir Romualdas Visokavičius, tuomet ėjęs Lietuvos prekybos ir pramonės banko prezidento pareigas. Per dviejų savaičių viešnagę JAV delegacijos nariai susitiko su verslo įmonių vadovais, politologais, Kongreso ir Valstybės departamento pareigūnais. Mičigane grupė dalyvavo savaitę minėtose Ludwigo von Miseso paskaitose. Čia beveik 30 ekonomistų ir verslo atstovų diskutavo apie austrų ekonomikos mokyklos perspektyvas, o lietuviai dalijosi sovietinės ekonomikos reformų vizijomis.
Iškart po paskaitų ciklo Hilsdeilio koledžas ir Lansingo mieste įsikūrusi finansinė grupė koordinavo delegacijos vizitus į kelias laisvosios rinkos organizacijas kitose JAV miestuose. Tačiau svarbiausias Lietuvos delegacijos viešnagės vakaruose rezultatas yra vadinamo Hilsdeilio plano parengimas. Tai buvo Hilsdeilio koledžo austrų ekonomikos profesorių bandymas nubrėžti Lietuvos ekonomikos pertvarkymo trajektorijas, puikiai atliepiantis fundamentalizmu grįstą mastymą apie laisvąją rinką.
Plane aptariami ekonominės politikos siūlymai, kuriuos įgyvendinusi Lietuva galėtų greitai atsiskirti nuo perestroikos reformų vykdymo. Austrų mokyklos akimis, perestroika buvo neginčijama nesėkmė. Ji negebėjo įtvirtinti privačios nuosavybės instituto. Be racionalaus ekonominio skaičiavimo, veiksmingų rinkų bei laisvų kainų – reforma buvo pasmerkta pražūčiai. Perestroikos reikėjo tam, ką Štromas kadaise šmaikščiai vadino „destroika“. Tai „politika, atvirai nukreipta į bekompromisį socializmo panaikinimą, į tai, kad šalies socialiniame audinyje apskritai neliktų jokių komunistinių monstrų pėdsakų“. Gorbačiovas negalėjo paskelbti, o juo labiau vykdyti „destroikos“ sąjunginiu lygmeniu, o nedidelei grupei ekonomistų iš Hillsdeilo teko suformuluoti lokalizuotą jos variantą Lietuvai.
Atmetus laipsniško perėjimo prie laisvosios rinkos ekonomikos viliones, Hilsdeilio plane buvo siekiama pradėti sovietinės ekonomijos griovimo darbus, numatant, kad valstybinių įmonių privatizavimas yra socialinių pokyčių pagrindas, galintis paskatinti ekonomikos augimą ir užtikrinti socialinį teisingumą. Šia prasme, planas prilygo holistiniam politinės ekonomijos požiūriui į pokomunistinę transformaciją. Tas požiūris buvo paremtas vizija, kad senojo sovietinio elito pakeitimas nauja verslia viduriniąja klase savaime sukurs demokratinio valdymo pagrindus.
Iš tiesų, „be privačios nuosavybės institucionalizavimo demokratijos egzistavimas liktų tolima ir iš esmės nepasiekiama perspektyva“, teigė Štromas. Nors Hilsdeilio plano autoriai tvirtino siekę suformuluoti aiškiai antivalstybinę pokyčių viziją, atitinkančią pagrindines austrų mokyklos nuostatas, jie taip pat pripažino, kad nevertėtų nuvertinti valstybės vaidmens ekonomikos srityje. Iš tiesų, valstybė turėjo prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų, imtis aktyvaus vaidmens užkertant kelią nusikalstamumui ir (net) saugant Jungtinių Amerikos Valstijų išorinius interesus Rytų Europos regione. „Draudžiamos“ ir „neteisėtos“ buvo tik tam tikros (prieš rinką nukreiptos) valstybės kišimosi į ekonomiką formos. Čia, žinoma, buvo nurodoma į socialines programas, per didelį pelno apmokestinimą, valstybės bandymus įgyvendinti socialinį teisingumą ir įvesti kitas austrų vadinamas „dirbtines struktūras“.
Plano autoriai pabrėžia tris tarpusavyje susijusias reformų sritis. Visų pirma, raginama nedelsiant visiškai privatizuoti Lietuvos ekonomiką, kad nė viena pramonės, žemės ūkio, finansų ar kitų paslaugų įmonė neliktų valstybės nuosavybės srityje. Štromas prisiminimuose teigia, jog „privatizacija mums buvo ne tiek tikslas savaime, kiek priemonė pagrindiniam tikslui pasiekti – išardyti sovietinę totalitarinę valstybę“. Antrasis Hilsdeilio plano aspektas susijęs su greitu kainų ir darbo užmokesčio liberalizavimu. Kaip ir privatizavimo atveju, kainų kontrolė turėjo būti panaikinta vienu ypu, kad valstybė visam laikui atsisakytų bet kokių svertų valdant ekonominius procesus.
Pavyzdžiui, iš valstybės reikėjo atimti įgaliojimus kištis į kapitalo ir darbo jėgos susitarimus dėl darbo užmokesčio. Trečia, Lietuvos nacionalinis valiutos vienetas turėjo būti paverčiamas konvertuojamu su užsienio valiutomis. Buvo siūloma Lietuvos valiutą susieti su stabilia, inkaro principu veikiančia atmaina, pavyzdžiui, JAV doleriu arba Vokietijos marke per „valiutų valdybos“ modelį.
1990 m. vasarą Štromas atvyko į Lietuvą. Į kelionę jis leidosi turėdamas tikslą pristatyti Hilsdeilio planą įvairioms akademinėms, politinėms ir verslo auditorijoms. Politologas dalyvavo keliose radijo ir televizijos laidose, skaitė paskaitas ir parašė šūsnį straipsnių pagrindinėms šalies žiniasklaidos priemonėms. 1991 m. sausį Štromas kartu su Richardu Ebelingu (Hilsdeilio koledžo Ludwigo von Miseso ekonomikos katedros vedėju) vyko į Vilnių ir Maskvą, kur toliau skelbė libertarinę ekonomikos pertvarkos viziją.
Kreipdamiesi į dviejų šalių parlamentus, palaikydami ryšius su įvairiomis komisijomis ir deputatų grupėmis, jie siekė įtikinti tikslinę auditoriją remtis jų siūlomomis privatizacijos gairėmis. Grįžę į Lietuvą 1991 m. vasarą, Štromas ir Ebelingas dalyvavo keliose konferencijose ir kongresuose bei tęsė paskaitų skaitymo ir leidybos veiklą. Savo viešųjų ryšių kampanijoje duetas visada buvo pasirengęs pabrėžti, kad Lietuva tuo metu turėjo kone beprecentę galimybę sukurti „visiškai laisvos“ rinkos kapitalizmą.
Štromo ir Ebelingo nelaimei, radikalūs reformų pasiūlymai nesusilaukė didesnio dėmesio. „Praktiniai mūsų propagandos pastangų rezultatai, – teigė Štromas, – buvo gana menki.“ „Galbūt idėjos buvo pernelyg radikalios, kad dauguma valstybės pareigūnų ar sovietinį išsilavinimą turinčių akademikų jas palaikytų ir jomis vadovautųsi.“ Štromas taip pat aiškino, jog libertarų balsus „užgožė (galingas ir nuolatinis) keinsistinių ... ekonominių manipuliatorių choras, juolab kad už šio choro balsų klausytojai galėjo įžvelgti slypinčias ne tik idėjas, bet ir didelius pinigus.“
Tačiau šio pralaimėjimo nereikėtų suprasti kaip galutinio. Kitaip tariant, Lietuvos delegacijos vizito į Hilsdeilio koledžą negalima vertinti kaip bevaisio. Nors apie tai šiandien pas mus žinoma nedaug, Mičigane įsikūręs konservatyvios minties centras suvaidino itin svarbų vaidmenį klojant neoliberalizmo pamatus Lietuvoje.
1990 m. kuravęs Lietuvos delegacijos apsilankymą keliose Amerikos laisvosios rinkos organizacijose, Hilsdeilio prezidentas George'as Roche'as vėliau tais pačiais metais apsilankė Vilniuje. „Mes būsime nedidelis laisvosios rinkos piligrimų būrys į kraštą, kuris jau seniai nepažįsta didelės laisvės“, – likus kelioms savaitėms iki išvykimo į Lietuvą rašė Roche’as. „Ir mes atstovausime kraštui, kurio žmonės turėjo viską, o dabar daug ką iš to išmeta, dvejoja dėl esminių dalykų, nesiryžta ištarti žodžių, kurie padarė mus laisvus.“ Roche’o akyse Lietuva prilygo kone išsvajotam kraštui, kur austriškojo neoliberalizmo idėjos pagaliau galėjo būti propaguojamos, ginamos ir palaikomos vietos visuomenės.
Per tris antrosios nepriklausomybės dešimtmečius, laisvarinkininkai įrodys, kad geba parduoti neoliberalias idėjas kaip bendrąjį interesą.
Kreipdamasis į parlamentą, jis teigė:
„Amerikoje ir Lietuvoje mes privalome reikalauti, kad būtų sugrąžinta tokia vertybių hierarchija, kurioje pirmenybė suteikiama individo orumui ir institucinėms formoms, kurios tą orumą garantuoja. Šito uždavinio kontekste laisvoji rinka, privatinė nuosavybė, privačios institucijos, apskritai visa privataus sektoriaus idėja – įgyja ypatingą vertę, todėl kad tiktai ši idėja leidžia žmonėms laisvai kurti jų pačių savanoriškus susivienijimus, būti unikaliai save transcenduojančiais ir oriai gyventi.“
Roche'o viešnagė Lietuvoje įkvėpė klasikinių liberalių ir neoliberalių kūrinių vertimo ir leidybos industriją. Išgirdęs vieną iš Roche'o kalbų, Arvydas Stašaitis, kuris vėliau taps liūdnai pagarsėjusiu Lietuvos verslo veikėju, atidarė savo tyrimų centrą „Katalaksis“. Kartu su Algirdu Degučiu jie dirbo verčiant į lietuvių kalbą keletą laisvosios rinkos mąstytojų darbų. Įspūdingu 10 000 egzempliorių tiražu 1991 m. buvo išleistas F. Hayeko „Kelio į vergovę“ vertimas. Tais pačiais metais išversta Miseso „Biurokratija ir ekonominė politika“. 1992 m. dienos šviesą išvydo M. Bastiato „Esė apie politinę ekonomiją“ vertimas.
Be abejo svarbiausias Štromo, Lietuvos delegacijos ir JAV libertarų ideologų bendravimo tinklo padarinys yra su Roche'o palaiminimu įsteigtas LLRI. Jis atidarytas vėlyvą 1990 m. rudenį, Hillsdale’o prezidentui viešint Vilniuje. Institutą, įeinantį į pasaulinį „Atlas“ tinklo globojamų smegenų centrų tinklą, kuravo neseniai iš Mičigano grįžęs Kęstutis Glaveckas ir jo studentė Elena Leontjeva. Tarp steigėjų aptiksime ir Nijolę Žambaitę, Dainius Pupkevičių, Petrą Auštrevičių ir Darių Mockų. Populiarianti LLRI veiklas padėjo ir konservatyvusis Hudsono institutas įsikūręs Indianos valstijoje. 1990 m. šio instituto užmoju buvo įsteigta Tarptautinė Baltijos ekonomikos komisija, skirta puoselėti Vakarų ekspertų ir Baltijos šalių politikų bendradarbiavimą rengiant laisvos rinkos diegimą trijose šalyse.
Būtent tokia – Laisvosios rinkos instituto įsteigimo priešistorė. Pokomunistinės transformacijos įkarštyje jis imsis darbo ruošiant ekonominės politikos tyrimus, rengs reformų paketus, vykdys visuomenės švietimo kampanijas ir vertins teisės aktus. Per tris antrosios nepriklausomybės dešimtmečius, laisvarinkininkai įrodys, kad geba parduoti neoliberalias idėjas kaip bendrąjį interesą. Prisidengdamas „ekspertinėmis žiniomis“ institutas patarinės kairiojo ir dešiniojo sparno ministerijoms ir turės svarbų vaidmenį įgyvendinant reformas valiutos, mokesčių, pensijų ir finansų sektoriaus srityse. Tokie LLRI pasiekimai yra kone chrestomatinis pavyzdys, kaip politiškai angažuotos, ultrakonservatyvios idėjos gali būti parduodamos kaip neva visiems „puikiai suprantamos“ ir „nekvestionuotinos“ duotybės.
