Į viešumą viena po kitos traukiamos istorijos apie nepilnamečių tvirkintojus. Pedofilai laukia savo valandos pliaže, pamiškėje, vaikų globos vietose, vilioja į automobilius ar metų metus tenkina liguistą polinkį namuose su savo vaikais ar įvaikiais.
Faktai šokiruoja. Bet dar labiau pribloškia tai, kad mažamečių tyko jau teisti už šiuos nusikaltimus veikėjai, o jų vardai dažniausiai paviešinami tik tada, kai į pinkles pakliuvusios aukos sukaupia drąsos prabilti viešai.
Kaunietis R. Jakštys, prieš keletą metų nuteistas dėl nepilnamečių tvirkinimo, ir toliau į namus viliojo vaikus, nes apie jo polinkius niekas nežinojo. Ir gal nebūtų sustojęs, jeigu ne akyli kaimynai.
Apie praeityje garsaus politiko R. Ačo polinkius, baudžiamąją bylą ir apkaltinamąjį nuosprendį nežinojo net ir jo šeima. Faktus paviešino auka. Ne teisėsauga, o nukentėjusiojo pasakojimas užkardė galimus nusikaltimus ateityje.
Šią savaitę portalas „Delfi“ priminė advokato L. Marcinkevičiaus žygius vasaros poilsio stovyklose. Kartą jau įkliuvęs, dėl to teistas teisininkas ir vėl įsitaisė vaikų poilsio stovykloje.
Būta akivaizdžių požymių – Vilniaus arkivyskupijos kancleris, parapijos rezidentas K. Palikša turi įtartinų polinkių. Bažnyčiai gėdingas reikalas būtų nutylėtas, jeigu ne vieša jaunuolio išpažintis.
Visuomenė, visi kam įdomu, gauna informacijos apie teisiamus dėl korupcijos, vagysčių, nužudymų, piktnaudžiavimo pareigomis ar valdžia. Labai dažnai vardai viešai paskelbiami net nesulaukus tyrimo ar bylos pabaigos, dar tik įtarimų stadijoje.
Viešai trimituojama aptikus galbūt neteisėtą stoginę, tvorą prie miško, tačiau pedofilijos nusikaltimus gaubia tyla, nors jie kelia daug didesnį pavojų – vaiko patirtas seksualinis persekiojimas palieka gilų randą, dažnai visam gyvenimui.
Ši tyla, tarsi neoficialiu susitarimu įteisinta nepilnamečių kankintojų apsauga, sukuria prielaidas naujiems išpuoliams. Apie tai kalbama metų metus, tačiau padėtis beveik nesikeičia. Viešumas, įtarimų stadijoje ištikęs Seimo narį K. Bartoševičių, yra atsitiktinumas arba reta išimtis.
Žmonės jautriai ir agresyviai reaguoja į vaikų išnaudojimo faktus. Šie tyrimai yra pinklūs, situacijų pasitaiko įvairių, taip pat ir bandymų manipuliuoti, panaudoti kaltinimus vaikų prievartavimu, sprendžiant kitus konfliktus.
Galbūt, įvertinant visas aplinkybes, ir būtų galima neskelbti įtariamųjų vardų įrodymų rinkimo stadijoje. Galbūt. Tačiau nėra nė vieno argumento, kodėl pedofilai turi privilegiją būti įslaptinti, kai jų nusikaltimai įrodomi, o bausmė už juos paskiriama.
Siekdami apsaugoti vaikus, teismai jų išnaudojimo bylas nagrinėja uždaruose posėdžiuose, bylos medžiaga nėra vieša. Nepilnamečių apsaugos įstatymas nustato draudimą skelbti informaciją, jeigu iš jos galima nuspėti aukos tapatybę. Galiausiai turime situaciją, kai vaikus ginanti teisės sistema gina jų kankintojus ir sukuria prielaidas kitiems nusikaltimams prieš kitus vaikus.
Pasigirsta nuomonių, jog šis įstatymas nereikalingas. Bet šiuo atveju, kaltas ne įstatymas, o jo interpretavimas.
Nei vaikų apsauga nuo neigiamos informacijos, nei asmens duomenų apsauga neturi būti pedofilų ar panašių problemų turinčiųjų priedanga. Jeigu yra, tai reiškia, kad atėjo laikas teisės aktų ir teisinės praktikos revizijai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
