„Man nereikia mokėti siuvinėti. Užaugusi būsiu rašytoja“, – kadaise atkirtau į darbų mokytojos kritiką dėl to, kad nemokėjau kažkokios ypatingos siūlės. Atrodė, kad amžinatilsį ponia V. infarktą gaus, taip moterį pakraupino šis mano troškimas. „Rašytoja?! – mokytoja žiopčiojo lyg jai trūktų oro. – Tai šventas darbas! Baltušis kol vieną puslapį parašydavo, jam temperatūra pakildavo!“
Mano išsišokimas sudrebino mokytojos pasaulio suvokimą, kur viskas buvo paprasta ir aišku: berniukai kala ir drožinėja, kad būtų nagingi vyrai, mergaitės mokosi kepti kotletus ir siuvinėti, kad būtų geros žmonos, o štai rašytojais, tapytojais, operos solistais tampa žmonės iš kito luomo, gal net iš kito pasaulio – to mistiškojo, paprastiems troleibuse besistumdantiems mirtingiesiems nepasiekiamo.
„Mirė nuo džiovos“ – pernelyg dažnai šitaip užsibaigia garsių Lietuvos rašytojų biografijos. Todėl ir pati ilga laiką rašymą įsivaizdavau lyg sceną iš romantiško filmo apie viduramžius, kur drėgname pusrūsyje, pasišviesdamas žvakėmis, rašytojas rašo plunksnakočiu, pasibaigus rašalui rašo krauju ir numiršta vos pabaigęs genialią istoriją. Istorija privalo būt geniali, kitaip ko gi vertas buvo rašytojo gyvenimas?
Mano išsišokimas sudrebino mokytojos pasaulio suvokimą, kur viskas buvo paprasta ir aišku: berniukai kala ir drožinėja, kad būtų nagingi vyrai, mergaitės mokosi kepti kotletus ir siuvinėti, kad būtų geros žmonos.
Ne kartą skaičiau ir girdėjau apie poetus, rašiusius eilėraščius ant baro servetėlių, politinius kalinius – ant kalėjimo sienų, tremtinius – ant beržo tošies Sibire. Kritinės situacijos, sielos kančios, nesugebėjimas pritapti sociume tampa istorija, kurios nereikia išgalvoti. Skausmas iš tiesų gali būti geras akstinas kūrybai, kartais netgi vienintelis prieglobstis, nuo realybės apsaugantis mechanizmas. Tačiau ilgainiui visuomenės sąmonėje įsigalėjo būtent su destruktyvia energija susijusio menininko-kūrėjo portretas. Paslaptingas, romantiškas, nepatikimas, mistiškas, paliegęs, plevėsa, visoks, tik ne sveiką rutiną ir stabilias pajamas turintis asmuo.
Kai kurių žmonių įsitikinimu, rašytojas apskritai turėtų būti visiškai nesuinteresuotas uždirbti pinigų arba jų jam reikia tik tiek, kad užtektų vynui ir alyvuogėms. Sakau „rašytojas“, nes šiame darbe tradiciškai dažniau įsivaizduojami vyrai, tai įžodino ir vienas man artimas žmogus, apie mano svajonę rašyti sakęs: „Na, rašyk, bet Hemingvėjumi vis tiek nebūsi…“
Tačiau čia man iškart norisi prieštarauti ne tik dėl lyties, bet ir dėl standartų: kodėl menininkams taip dažnai taikomas viskas arba nieko požiūris, kodėl šaipomasi iš grafomanų, tuo tarpu kai kitų profesijų atstovams visiškai normalu būti vidutiniokams? Štai iš taksisto niekas nesitiki, kad taps „Formulės-1“ vairuotoju, bet menininkų vertė dažnai matuojama kraštutinumais: arba tu – genijus, arba tu – niekas.
Ilgainiui visuomenės sąmonėje įsigalėjo būtent su destruktyvia energija susijusio menininko–kūrėjo portretas.
Norėčiau, kad žmonės rašymą suvoktų kaip dar vieną darbą. Tiesiog darbą, kuriam dirbti svarbiau už įkvėpimą yra įgūdžiai ir laikas. Palyginkime rašytoją, pavyzdžiui, su dažytoju. Būna ypač talentingų dažytojų, sugebančių subtiliais potėpiais restauruoti renesanso paveikslus. Tačiau pasauliui žūtbūt reikia ir tų, sugebančių greitai ir gerai nudažyti buto sienas. Reikia ir visai prastų, už butelį kaime lauko tualetus dažančių.
Taip pat ir su rašymu: vieni rašo sudėtingus filosofinius traktatus, kiti rašo istorinius romanus, treti – svajingas meilės istorijas, ir visi yra svarbūs. Galų gale, rašymas neapsiriboja vien knygomis, kažkas rašo straipsnius, pasakas, reklaminius tekstus, prekių aprašymus, kalbas prezidentams, dulkių siurblio naudojimosi instrukcijas, gimtadienių sveikinimus, nekrologus, autoserviso tinklapio informaciją, horoskopus – visi mus supantys tekstai yra kažkieno parašyti. Rašymas užima laiką, kartais net labai daug laiko, nes užtrunka ne tik užrašyti, bet ir sugalvoti, surinkti informaciją.
Už darbą ir jam skirtą laiką mūsų pasaulyje įprasta atsilyginti pinigais. Norėdamas būti produktyvus, rašytojas privalo laikytis tam tikro dienos režimo. Gal jaučiate kur link suku? Kad buvimas rašytoju – tik dar vienas iš daugybės darbų.
Menininkų vertė dažnai matuojama kraštutinumais: arba tu – genijus, arba tu – niekas.
Žmonės linkę romantizuoti ne tik rašymą, bet ir visą kūrybinį darbą apskritai. Kūryba tikrai gali rastis iš jau minėtos destrukcinės energijos, skausmo, bohemos siautulio, pagirių. Tačiau tai nėra tvaru, toks kūrėjas tikrai ilgai netemps, nebus stabiliai produktyvus arba jam bus būdingas nesuprasto genijaus sindromas, maždaug „aš tiek aukojuosi dėl savo kūrybos, o pasaulis manęs nevertina“. Įkvėpimo vaikymasis yra prabanga, dramatiškumas – poza. Iš tiesų norint rašyti, ypač jei tai – didesnės apimties kūrinys, rašytojui reikia, kaip Virdžinija Vulf sakė, „tik pinigų ir atskiro kambario“.
Kitas įdomus niuansas, kurį pastebėjau pradėjusi vesti mokymus apie rašymą, – žmonių lūkestis, kad rašytojas bus rimtas, solidus. Sulaukiau komentarų „apsirengusi ne kaip rašytoja“ ir pašaipų, kad nuotraukose pozuoju basa, nes tai „neatrodo rimtai“. Tokiose smulkmenose aiškėja rašytojo mito lūkestis, kai viliamasi, kad kiekvienas kuriantis žmogus bus ypatingas, efemeriškas. Iš dalies tą lūkestį suprantu, man ir pačiai kartais norisi, kad pasaulyje egzistuotų tokių keistų kūrėjų, prie kurių net nedrąsu prieiti.
Įkvėpimo vaikymasis yra prabanga, dramatiškumas – poza.
Atsiprašau, jei sugriausiu iliuzijas, tačiau galiu patikinti, kad rašytojams geriau dirbti su pilnu pilvu. Mano žiniomis, pasaulyje dar niekas neatšaukė komunalinių nei nuomos mokesčių kūrėjams. „Kūrybinis įkvėpimas“ kaip reiškinys tikrai egzistuoja, pati jį pastebiu per pilnatį, tačiau jį vaikytis yra absoliuti prabanga, kurią sau leisti gali tik tie, kuriems rašymas yra kartais užklumpantis hobis, o ne pagrindinis darbas. Tik įsivaizduokite, jei aš šiandien LRT redaktoriui parašyčiau: „Šią savaitę teksto nebus – nebuvo įkvėpimo.“
Rašymą traktuojant kaip rimtą darbą, įkvėpimo laukti nėra kada; tenka giliai įkvėpti ir dirbti besitikint, kad mūzos galiausiai prisijungs. O dirbant kas dieną normalu už savo darbą tikėtis užmokesčio – tokio, iš kurio galima būtų gyventi. Ir nieko vulgaraus, jei kūrėjas trokšta uždirbti darydamas tai, ką geriausiai moka, – kurdamas.
Tik primenu, kad Žemaitė buvo kilusi iš pasiturinčių ūkininkų, Šatrijos Ragana gyveno dvare, Maironis rašė prabangoje, Vaižgantas visiems skolindavo pinigų, ir galima tik įsivaizduoti, kokių ir kiek puikių literatūros kūrinių dabar turėtume, jei visi nuo džiovos skurde mirę rašytojai būtų gyvenę sočiau ir sveikiau.
