„Susitikimas praėjo puikiai. Vienintelė problema – mums nepasakė datos, kada įstosime į NATO. Nors tiesiogiai uždavėme šį klausimą.“ Taip susitikimą su NATO Generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu prieš kelias dienas apibūdino Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.
Ši tezė puikiai apibūdina situaciją, kurioje yra Ukraina. Viena vertus, Aljansas laikosi „atvirų durų“ principo, reiškiančio, kad kiekviena valstybė gali siekti tapti nare. Žinoma, praktiškai įstojimas įmanomas tik atitikus techninius kriterijus bei sulaukus visų trisdešimties esamų narių pritarimo. Bet dirbtinių kliūčių negali būti sudaroma.
Rusija tikisi, kad gąsdindama jėga atgrasys Vakarų šalis nuo Ukrainos priėmimo į Aljansą.
Kita vertus, sunku paneigti, jog procesas komplikuotas. Ukrainai net oficialiuose NATO dokumentuose žadama, kad kažkada įstoti į klubą pavyks. Tokį tikslą tiesiai šviesiai kelia ir šios šalies konstitucija. Tačiau kada, ir ar apskritai tai bus realizuota, jokių garantijų nėra. Ir niekas, net NATO Generalinis sekretorius, negali jų duoti.
Tokia realybė kertasi su Rusijos viešai reiškiama nuostata, esą Vakarai nori „praryti“ Ukrainą ir tokiu būdu sukelti menamas saugumo grėsmes Kremliui. Būtent šiais argumentais viešai grindžiama dabartinė situacijos eskalacija okupuotose Ukrainos teritorijose ir pasienyje. Ten, skirtingais duomenimis, sutelkta nuo 100 iki 175 tūkstančių rusų karių.
Rusija tikisi, kad gąsdindama jėga atgrasys Vakarų šalis nuo Ukrainos priėmimo į Aljansą. Juk niekas Berlyne, Londone, Paryžiuje ar Vilniuje nenori atviro karo. To išvengti padėtų, anot Vladimiro Putino, garantijos Rusijai, kad ukrainiečiams NATO – nepasiekiama. Kitaip tariant, jis siūlo ignoruoti suverenios valstybės politinę poziciją ir sudaryti XX a. ketvirtąjį dešimtmetį primenančius susitarimus, padalijančius Europą įtakos zonomis.
Rusijos grūmojimas kumščiu turi potencialą išgąsdinti ir pristabdyti procesus. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tokie veiksmai tik dar labiau stumia Ukrainą rinktis vakarietiškos integracijos kelią. Nes Rusija siūlo tik plieno alternatyvą.
Tokios klaidos Vakarai nekartos, o Rusija pati save spaudžia į kampą. Būtent agresyvūs Kremliaus veiksmai yra pagrindinė paskata Ukrainai principingai deklaruoti narystės NATO siekį. O juk taip buvo ne visada. Ilgą laiką po Sovietų Sąjungos žlugimo ukrainiečiai kliovėsi neutraliteto principu ir neketino šlietis prie gynybos aljansų. Tokia nuostata buvo priimtina ir Ukrainos gyventojams – pavyzdžiui, 2003 metais narystės NATO siekį palaikė vos penktadalis apklaustųjų.
Dabar šis skaičius – beveik triskart didesnis, o didžiausias augimas fiksuojamas po Krymo aneksijos ir dalies Donbaso okupacijos. Tik po to Ukrainos konstitucijoje atsirado ir minėta nuostata siekti įstoti į euroatlantinę bendruomenę. Rusiją kaip nedraugišką valstybę Ukrainai šiandien įvardija rekordiškai daug, kone trys iš keturių apklaustų ukrainiečių. Tuo metu Lietuva – tarp keturių draugiškiausių valstybių, greta Lenkijos, Jungtinių Valstijų ir Jungtinės Karalystės.
Vien to gali nepakakti. Rusijos grūmojimas kumščiu turi potencialą išgąsdinti ir pristabdyti procesus. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tokie veiksmai tik dar labiau stumia Ukrainą rinktis vakarietiškos integracijos kelią. Nes Rusija siūlo tik plieno alternatyvą.
