Didžiojoje Britanijoje atsitiko tai, kas ten atsitinka labai retai – Brianui Deerui prabilo žurnalisto sąžinė. Jo sritis – medicinos temos. Dabar pasiryžo papasakoti visą teisybę, nieko neslėpdamas, apie daktarą Andrew Wakefieldą. Žurnalistas jaučiasi esąs atsakingas ir nori sugrąžinti spaudai gerą vardą. Deeras tarpininkavo, kad solidus britų medicinos žurnalas „The Lancet“ išspausdintų straipsnį, kurį pasirašė grupė autorių, bet pirmasis parašas buvo Wakefieldo.
Dabar Deeras rašo, kad Wakefieldas neslėpė nenorįs būti „paprastu daktariuku“. Jie ne kažin ką uždirba ir lieka nežinomi iki savo dienų pabaigos, o jam reikia prestižo, garbės, Nobelio premijos. Deerą imponavo Wakefieldo energija ir platūs užmojai. Jam atrodė, kad verta eiti su juo.
Pirmasis jauno gydytojo žingsnis buvo 1998 m. žurnale „The Lancet“ išspausdintas straipsnis. Wakefieldui pasisekė. Žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi ką tik buvo paskirtas jaunas, nelabai patyręs žmogus. Jam buvo paranku pradėti darbą nuo svarbios sensacijos. Kai tik žurnalas pasirodė, Wakefieldas spaudos konferencijoje, į kurią atėjo daug žurnalistų ir keli jo bičiuliai, paskelbė, kad daliai vaikų, kurie yra jo pacientai „Royal Free Hospital“ ir buvo paskiepyti populiariais MMR skiepais nuo kiaulytės, tymų ir raudonukės, pasireiškė autizmo požymiai. Baisi naujiena pasklido per visą pasaulį, niekas nežinojo, nuo ko jis ištinka.
Ekspertai nuo pat pradžių gūžčiojo pečiais ir dėl straipsnio žurnale, ir dėl jo žodžių spaudos konferencijoje. Medikai prašė įrodymų, bet niekas jų neklausė.
Netrukus Deerui pavyko sužinoti, kad visus 12 vaikų, dalyvavusių Wakefieldo tyrime, atvedė jų tėvai antivakseriai, iš anksto nusistatę prieš skiepus. „Tėvų pažiūros neturėjo jokios reikšmės”, ir Wakefieldas jas nuslėpė. Net dabar, kai visus mus užtvindė koronavirusas, rimti farmacijos koncernai tikrino su „savanoriais“ (honoraras – 800 dolerių) pusę metų ir net ilgiau. O visų tyrimų protokolai buvo tikrinami valstybinių įstaigų. Tik po to buvo duodamas leidimas naudoti.
Demaskuojantys Deero straipsniai leidinyje „Sunday Tames“ pasirodė 2004 metais. Jie patraukė dėmesį „General Medical Cauncil“ (Vyriausiosios medicinos tarybos), institucijos, prižiūrinčios Jungtinės Karalystės medikus. 2010 m. jie pripažino Wakefieldo kaltę. Be kitų priežasčių, dar ir tuo, kad jis darė tyrimus su vaikais be etikos komisijos sutikimo ir kontrolės. Po to straipsnio „The Lancet“ Wakefieldas dar atspausdino melagingą pacientų sąrašą, nepaminėdamas fakto, kad kai kuriems jau buvo nustatytas autizmas iki patekimo į ligoninę.
JK Vyriausioji medicinos taryba atėmė iš Wakefieldo teisę užsiimti gydytojo praktika.
Bet jis tam pasiruošė iš anksto. Dar 2001 m. išėjo iš darbo ligoninėje, kurioje darė tuos savo tyrimus, ir tokiu būdu pabėgo nuo atsakomybės. Negalėjo būti priverstas pademonstruoti savo tyrimų prie liudininkų. 2004 m. persikėlė į JAV. Ten tapo privačios institucijos, kuri užsiima autizmo tyrimais, vadovu. Amerikoje visada yra ir turbūt visada bus galingų jėgų, kategoriškai nusistačiusių prieš bet ką, kas oficialu.
Net yra jų toks anekdotas: „Atvyksta naujas žmogus į kokį nors miestelį, klausia vietinių: ar čia yra valdžia? Jam atsako, kad taip. Tai aš prieš ją.“ Bet kokiu klausimu Jungtinėse Valstijose galima surinkti minią, prieštaraujančią pirmajai. Nebūtinai kiekvienas demonstrantas yra giliai įsitikinęs. Jam reikia, kad jį pamatytų ir su juo skaitytųsi. Pajusti savo svarbą – jam svarbiausias dalykas.
Pasaulyje yra dar keli gydytojai ir keliolika tūkstančių ne gydytojų, nepripažįstančių skiepų, kurie žmoniją gelbsti jau kelis šimtus metų. Žymiausias iš jų turbūt – Lukašenka, siūlęs susirgusiems COVID-19 „paimti puslitrį ir eiti laukų arti“.
Dabar, kai popierinė spauda agonizuoja, demokratinėse šalyse socialiniai tinklai bet kuriais klausimais gali išsiversti be žinovų. Socialinius tinklus ypač mėgsta autoriai, rašantys apie sąmokslus. Rašo nesustodami, jiems visada yra ką demaskuoti. Už pinigus arba entuziazmo pagauti žmonės išėjo į gatves ginti Didžiojoje Britanijoje „medikų mafijos“ skriaudžiamo daktaro. Nešė Wakefieldo portretus. Pagrindinis šūkis buvo: „Pripažinkite įrodymus!“
Holivudo žvaigždei De Niro gimė autizmu sergantis sūnelis anksčiau, negu pasirodė Wakefieldas. Vis tiek! De Niro net pastatė filmą ta tema. Tačiau pasipylus kinematografininkų prieštaravimams, jis filmą padėjo į stalčių.
Pasaulyje yra dar keli gydytojai ir keliolika tūkstančių ne gydytojų, nepripažįstančių skiepų, kurie žmoniją gelbsti jau kelis šimtus metų. Žymiausias iš jų turbūt – Lukašenka, siūlęs susirgusiems COVID-19 „paimti puslitrį ir eiti laukų arti“.
Būtų galima šaipytis, jeigu viskas būtų paprasta. Bet juk mirė dešimtys tūkstančių žmonių. Žymesnė jų dalis mirė, kai skiepai jau buvo paruošti. Dėl garbės ir dėl didelių pinigų Andrew Wakefieldas pasėjo abejonių priemonėmis, kurias taip greitai atrado šviesiausi protai. Tos abejonės menkos, mes patys dažnai pykstame ant savęs, kad truputį abejojame. Tuo naudojasi avantiūristai. Tos abejonės menkos kaip musės padėtas taškas.
Tačiau nagu jo nenukrapštysi.
