Tirpstantys ledynai silpnina pasaulinį klimatą reguliuojančią vandenynų srovių sistemą, praneša portalas „EurekAlert!“.
Remiantis žurnale „Nature Communications“ paskelbtu Kalifornijos universiteto Deivise tyrimu, tolimame šiaurės rytiniame Ramiojo vandenyno regione tirpstantys ir skylantys ledkalniai gali susilpninti milžinišką Atlanto vandenyno srovių sistemą.
Atlanto meridianinė apytakinė cirkuliacija (angl. Atlantic Meridional Overturning Circulation, AMOC) reguliuoja pasaulinį klimatą, tarsi milžiniškas konvejeris pernešdama šiltą sūrų vandenį iš tropikų į šiaurinę Atlanto vandenyno dalį. 70 proc. vandenynų šilumos pernašos per pusiaują užtikrinanti AMOC daro įtaką pasauliniam klimatui, perskirstydama šilumą ir energiją.
Anksčiau manyta, kad tirpstantys Šiaurės Atlanto ledynai buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs AMOC silpnėjimą per paskutinį Žemės ledynmetį, – tai sukėlė pasaulinius klimato pokyčius, įskaitant atšalimą Šiaurės pusrutulyje ir atšilimą Antarktidoje. Mokslininkai šiuos įvykius ir jų pasireiškimo laikotarpius vadina Heinricho stadijomis.
„Tačiau visai neseniai tyrėjai nustatė, kad Šiaurės Atlanto ledkalnių tirpimo atvejai įvyko susilpnėjus AMOC ir atvėsus Grenlandijai, – sakė pagrindinis tyrimo autorius, Kalifornijos universiteto Deivise Žemės ir planetų mokslų katedros docentas Chijunas Sunas. – Taigi ledkalnių atitrūkimo atvejai Šiaurės Atlante negalėjo būti AMOC susilpnėjimo priežastis.“
Tyrimo metu, remdamiesi paleoklimato duomenimis ir kompiuterinėmis simuliacijomis, Ch. Sunas ir jo kolegos atkūrė šiuos įvykius. Jie nustatė, kad labiausiai tikėtini veiksniai, turėję įtakos Heinricho stadijoms, yra ledkalnių atitrūkimo reiškiniai – kai dideli ledo luitai atitrūksta nuo ledyno ar ledo skydo – bei tirpsmo vanduo iš šiaurės rytinės Ramiojo vandenyno dalies.
„Nustatėme, kad ledkalnių atitrūkimo atvejai Šiaurės Ramiajame vandenyne puikiai koreliuoja su Heinricho stadijų pradžia, – sakė Ch. Sunas. – Be to, jie nuosekliai lemia ledkalnių atitrūkimo įvykius Šiaurės Atlante, taigi čia gali būti dar neištirtas priežastinis ryšys.“
Tyrime pateikiama chronologija, iliustruojanti, kaip šiuolaikiniai ledkalnių atitrūkimo reiškiniai ir tirpsmo vanduo galėtų paveikti AMOC.
Situacijos Žemėje prieš 19 tūkst. metų simuliacija
Tyrime mokslininkai imitavo pirmąją Heinricho stadiją – maždaug prieš 19 tūkst. metų įvykusį ledynų tirpsmą.
Tuo metu jūros lygis buvo maždaug 120 metrų žemesnis nei šiandien, Šiaurės Ameriką dengė milžiniškas, maždaug 3 000–5 000 metrų storio, ledo skydas, o anglies dioksido koncentracija atmosferoje siekė apie 180 milijoninių dalių, palyginti su šiandiene maždaug 430 milijoninių dalių.
Tyrėjų atlikti modeliavimai parodė, kad gėlas vanduo, atsiradęs tirpstant Šiaurės Rytų Ramiojo vandenyno ledkalniams, pasiekė Šiaurės Atlanto giliųjų vandenų formavimosi regionus, kur tankus paviršinis vanduo grimzdamas žemyn stumia AMOC srautą.
Šilto gėlo vandens antplūdis praskiedė AMOC srovę, o tai lėmė po paviršiumi esančio vandens atšilimą, srovės susilpnėjimą ir tolesnį ledkalnių tirpsmo vandens išsiskyrimą Šiaurės Atlante.
„Labiausiai stebinanti naujovė yra tai, kad Šiaurės Ramiojo vandenyno tirpsmo vanduo galėjo būti pagrindinis AMOC susilpnėjimą lėmęs veiksnys, – tai būtų nauja Heinricho stadijų išprovokavimo priežasčių paradigma“, – sakė Ch. Sunas.
Toks po paviršiumi esančio vandens atšilimas gali turėti įtakos Vakarų Antarkties ledo skydui.
„Žinome, kad po paviršiumi esantis šiltas vanduo sukelia spartų Vakarų Antarkties ledo skydo traukimąsi, – sakė Ch. Sunas. – Tas pats mechanizmas lėmė dalies ledo skydo atsitraukimą atšilimo po paskutinio ledynmečio metu.“
Tirpsmo vanduo veikia pasaulinį klimatą
Ch. Suno teigimu, mokslininkai vieningai sutaria, kad iki 21 amžiaus pabaigos AMOC nusilps. Kai kurie net prognozuoja visišką šios srovių sistemos suirimą.
Ankstesni Ch. Suno ir jo kolegų tyrimai susiejo būsimą AMOC susilpnėjimą su žymiu kritulių kiekio sumažėjimu kai kuriose lietingiausiose Žemės vietose, įskaitant Centrinę Ameriką, Amazonę ir Vakarų Afriką. Kai kuriose vietovėse metinis kritulių kiekis sumažėjo beveik perpus.
Šis tyrimas dar kartą patvirtina, kad AMOC yra jautri pasaulio vandenyne vykstantiems pokyčiams.
„Ji reaguoja ne tik į tai, kas vyksta Šiaurės Atlante, – sakė Ch. Sunas. – Ji gali reaguoti į bet kokį gėlo vandens išsiskyrimą.“
Tyrimą rėmė JAV Nacionalinis mokslo fondas.
Tyrimą rasite čia.
