Socialiniuose tinkluose gausėja gyventojų įrašų apie kiemuose, gėlynuose ir šiltnamiuose pastebimus invazinius šliužus. Mokslininkė pažymi, kad juos naikinti reikia vos pradėjus tirpti sniegui ir tuo laikotarpiu, kai šliužai dar maži. Taip pat svarbu apžiūrėti teritoriją, nustatyti invazinių šliužų veisimosi vietas ir jas sutvarkyti.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše:
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. Grita Skujienė sako, kad invaziniai šliužai yra kilę iš šiltųjų kraštų, o jų kiekis priklauso nuo oro sąlygų ir žmonių elgesio.
„Jeigu yra drėgna, mes juos matome. O jeigu nenaikinam, jų daugėja. Jeigu žmonės, pavyzdžiui, išneša juos kažkur į miškelį, tai pirmaisiais metais jūs jų nematote. Tik vienas kitas būna. Bet paskui, kadangi kiekvienas šliužas padeda daug kiaušinėlių, matomas sprogimas. Tai ir yra labai aiškūs invazinės rūšies požymiai, kad jų masiškai padaugėja per dvejus metus“, – pasakoja mokslininkė.
Pasak jos, saugomų rūšių šliužų Lietuvoje nėra daug – jie aptinkami tik keliose šalies vietovėse, todėl ten gyvenantys žmonės juos nesunkiai atpažįsta.
„Paprastai mūsų lietuviškų šliužų gausa nėra didelė. Todėl jie nesudaro jokių problemų ir paprasčiausiai jūs jų nematote. Bet jeigu jūs pradedate matyti šliužus ant keliuko ir skaičiuoti jų šimtus, tada tikrai esate pražiopsojęs momentą, kai galėjote pamatyti pačius pirmuosius invazinius šliužus, juos išnaikinti ir neturėti šios problemos“, – sako G. Skujienė.
Jos teigimu, norint užkirsti kelią invazinių šliužų plitimui, svarbu laikytis tam tikrų atsargumo priemonių: neparsinešti vazoninių augalų iš kitų žmonių, o apsilankius svečiuose patikrinti, ar šliužas neprilipo prie automobilio ar maišelio.
„Taip pat kokį augalą beparsineštumėte, pirmiausia jį reikėtų ne iš karto tiesiogiai sodinti, o, kai jis jau bus paruoštas, palaikyti jį izoliacinėmis sąlygomis – karantinuoti“, – pažymi mokslininkė.
Ji akcentuoja, kad šliužus naikinti reikia pradėti vos pradėjus tirpti sniegui, dar prieš pasirodant pirmiesiems augalų lapeliams. Pasak jos, kovoti su mažais šliužais gali padėti moliuskicidai.
„Šią cheminę priemonę reikia naudoti būtent tuo laikotarpiu, kai yra maži šliužiukai ir žmonės paprastai sako, kad šliužų nėra. Tai tuo momentu, kai nėra šliužų, ta priemonė ir būna veiksmingiausia. O vėliau situacija gali būti sudėtinga, nes moliuskicidai dažniausiai muša pačius mažiausius šliužus ir dideliems būna neveiksmingi“, – aiškina G. Skujienė.
Pasak jos, nepradėjus naikinti invazinių šliužų būtent šiuo laikotarpiu, jie ims sparčiai daugintis.
„Jeigu jūs pražiopsojot tą laikotarpį, kitas laikas yra tada, kai šliužai sudeda kiaušinius ir iš kiaušinių vėl rytasi šliužiukai. O jeigu jau yra kelios generacijos, nes vieni pavasarį išsirita, kiti – rudenį, ir tada iš karto matote ir mažų, ir didesnių šliužų, tokiu atveju galimas moliuskicidų naudojimas ir viduryje. Bet moliuskicidai yra tik viena priemonė, nes didesniems šliužams jie neveiksmingi. Vadinasi, turite visais būdais juos gaudyti ir naikinti“, – teigia mokslininkė.
Anot jos, pastebėjus invazinių šliužų, pirmiausia reikėtų apžiūrėti visą teritoriją, nustatyti vietas, kuriose jų daugiausia, ir jas sutvarkyti.
„Dažniausiai būna, pavyzdžiui, prie šiltnamio žolių krūvos, želiančios samanėlės. Paprastai kiaušinėlius ten sudeda ir tose vietose reikia prižiūrėti prie kompostinių ir įvairių daiktų. Aišku, žolės nepjovimas irgi yra vieta, kur šliužai visą laiką, net ir karštą dieną, labai gerai slepiasi, maitinasi ir gyvena“, – sako G. Skujienė.
Jos teigimu, šliužus būtina rinkti ir šalinti, nes kitaip kitąmet jų bus dar daugiau.
„Net jeigu nieko neaugini, pagal įstatymus privalai invazinę rūšį naikinti todėl, kad, jeigu nieko nedarai, vadinasi, veisi. O žmonės, kurie juos tik renka, iš tikrųjų kažkur juos veisia. Dabar įsivaizduokite, aš viena ranka veisiu, kita ranka renku. Bet jeigu veisiu ir pilna mažų šliužų, tai aišku, kad surenku tik dalį jų ir kita dalis lieka“, – pabrėžia mokslininkė.
„Jeigu jūs tik rinksite šliužus, tai rinksite visą savo gyvenimą. Bet jeigu susitvarkysit su kaimynų šabakštynais bei savo teritoriją, pasižiūrėsit, kuriose vietose jų gausiausia, jūs užkardysite, kad jie toliau nebesiveistų tose vietose. Tada su jais ir susitvarkysite“, – priduria ji.
Pasak G. Skujienės, taip pat svarbu nepamiršti, kad šliužų paliekami gleivių takeliai yra žalingi tiek žmonėms, tiek gyvūnams.
„Jeigu pas jus yra šliužų, nepamirškite, kad jie palieka gleivių takelius ir tuose gleivių takeliuose ir kartais, pavyzdžiui, tarp salotų, braškių ar dar kažko, jau yra žinoma, kad gali būti įvairių parazitų, kurie gali būti toksiški ir žmonėms, ir gyvuliams. Todėl jūs privalote su jais kovoti“, – akcentuoja mokslininkė.
Parengė Vaida Račkauskaitė
