Žiedus sumainiusios Eglė ir Karolina – apie draugystės pradžią, sužadėtuves ir rastą laimę

„Mūsų požiūris į gyvenimą panašus, mūsų pomėgiai – vienodi. Viena kitą visada papildome. Kai kurie, susidūrę su sunkumais, išsiskiria ar nustoja stengtis, o mes kažkaip su kalneliais aukštyn žemyn, bet iš tų bangų iškilome ir stebuklingai likome kartu“, – LRT.lt pasakoja Eglė ir Karolina. Jos kartu 13 metų, prieš 10 metų susižadėjo, tačiau galimybė įteisinti savo santykius Lietuvoje atsirado dar visai neseniai.

Šių metų balandį Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, kad Civiliniame kodekse numatytas partnerystės institutas prieštarauja Konstitucijai, nes jame įrašyta tik sąjunga tarp vyro ir moters, o tos pačios lyties asmenų santykiai nėra įtvirtinti.

Taip KT atvėrė galimybę lyčiai neutralią partnerystę Lietuvoje registruoti per teismus, kol Seimas nepatvirtins detalesnės tvarkos, kaip turi būti reglamentuojami kartu gyvenančių nesusituokusių porų santykiai.

Tokia galimybe teismo keliu sudaryti partnerystę pasinaudojo Eglė su Karolina. Rugpjūtį Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino Eglės ir Karolinos partnerystę. Šia proga Vilniaus rotušėje rugsėjo 11 dieną buvo surengta žiedų sumainymo ceremonija.

Šios akimirkos pora laukė ilgai – jos kartu jau 13 metų, o susižadėjo prieš 10 metų.

– Prisiminkime jūsų draugystės pradžią – kaip susipažinote? Prisimenate pirmąjį įspūdį viena apie kitą?

Eglė: Mes susipažinome paauglystėje. Iš pradžių buvome tiesiog pažįstamos, draugės. Gerai sutarėme, buvome iš skirtingų miestų, draugiškai viena kitai patikome. Abi užsiėmėme kūrybine veikla, buvo įdomu stebėti, ką viena ir kita veikia. Romantikos atsirado tada, kai man buvo 18 metų. Tada jau pradėjo patikti Karolina, bet viskas prasidėjo nuo draugystės.

Karolina: Mudvi siejo bendri hobiai, japonų kultūra. Per tai ir susipažinome – anksčiau vykdavo japonų kultūros festivaliai, susipažinome šiuose renginiuose, susiliejo mūsų draugų grupės. Taip netyčia sulipome.

– Vėliau draugystė natūraliai peraugo į kažką daugiau?

Eglė: Taip, taip.

Karolina: Tau gal ir taip (juokiasi). Aš tuo metu bandžiau susidraugauti su savo orientacija, jaučiau tarsi egzistencinę krizę. Man buvo 18–19 metų ir atrodė, kad tarp mano draugų nėra homoseksualių merginų. Galvojau, o Dieve, pasaulio pabaiga, aš viena tokia esu. Tada viena mūsų bendra draugė prasitarė, kad Eglei patinka merginos. Tada man kažkas suspurdėjo.

Eglė: Galima pabandyti pačiešinti (juokiasi).

Karolina: Pagalvojau, Eglė tokia faina, įdomi, protinga, šmaikšti kaunietė (juokiasi). Aš niekada į ją nežiūrėjau kaip į simpatiją, bet, kai sužinojau, kažkas jau sujudo, pradėjau dėti pastangas, kabinti.

– Egle, iš karto atsakėte ar prireikė laiko?

Eglė: Man atrodo, labai greitai atsakiau. Pamačiau, kad Karolina pradėjo labai daug rašinėti (juokiasi). Anksčiau būdavo, kad tik kartais parašo, o vienu momentu bendravimas labai suintensyvėjo.

Karolina: Prilipo tas dėmesio perteklius, kaip šlapias lapas prilipau (juokiasi).

Eglė: Suveikė!

– Atsimenate, kokios vienai kitos savybės tada labiausiai patiko?

Eglė: Iš karto turėjome labai daug bendro, žiauriai daug. Dėl to iki dabar niekada nebūna tylos, visada turime ką aptarti, apie ką kalbėti. Mūsų požiūris į gyvenimą panašus, mūsų pomėgiai – vienodi. Viena kitą visada papildome.

Man atrodo, tai vienas mūsų santykių pagrindų. Einame viena koja. Nelabai turime net ir dėl ko ginčytis. Nors kartais ir pasiginčijame (juokiasi).

Karolina: Laikomės tokio požiūrio, kad antra pusė turi būti geriausia draugė. Man kitaip neveikia.

Eglė: Labai džiaugiuosi, kad sutikau Karoliną. Man labai pasisekė, kad Karoliną sutikau taip anksti. Mes esame pažįstamos 15 metų, draugaujame jau 13 metų. Man labai smagu labai didelę gyvenimo dalį praleisti su Karolina. Labai džiaugiuosi, kad kartu įgijome tiek daug patirčių, kiek mes daug pamatėme, keliavome, dalyvavome įvairiuose konkursuose. Esame kaip komanda, o tai labai suartina.

Karolina: Kartu perėjome labai daug sunkių gyvenimo etapų. Studijuojant – pirmi būstai, pirmos nuomos, o pinigų nėra. Tai buvo pirmieji sunkūs iššūkiai. Gerai, kad anksti ėmėme draugauti, per sunkumus ėjome kartu, tai mus labai sustiprino. Kai kurie, susidūrę su sunkumais, išsiskiria ar nustoja stengtis, o mes kažkaip su kalneliais aukštyn žemyn, bet iš tų bangų iškilome ir stebuklingai likome kartu.

Eglė: Išgyvenome daug visokių kalnelių. Buvome studentės, iš pradžių gyvenome skirtinguose miestuose, vėliau gyvenome netgi skirtingose šalyse, reikėjo išmokti palaikyti santykius ir susigyventi su dideliu atstumu.

– Žinau, kad auginate šuniuką, savanoriaujate, Karolina aktyviai dalyvauja Šaulių sąjungos veikloje... Kaip šiandien atrodo jūsų kasdienybė, laisvalaikis?

Eglė: Mes labai mylime šunis, mėgstame ilgus pasivaikščiojimus, o šuo yra labai faina to dalis. Einame kaip komanda, bet turime ir atskirų hobių. Aš labai daug metų užsiiminėjau kovos menais, dalyvavau varžybose. Karolina užsiėmė menine veikla.

Dabar Karolina labai aktyviai dalyvauja šaulių gyvenime, šioje organizacijoje ji labai save atrado, vis kalbina prisijungti ir mane. Mane labai gąsdina tas miegojimas miške (juokiasi), bet kas žino – gal ir prisijungsiu.

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, savanoriavau Raudonajame Kryžiuje, stengiausi kaip įmanoma padėti į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams. Būdavo, kad per naktį budėjome, surinkinėjome lovas, rinkome pinigus, skatinome aukoti. Karolina ukrainiečiams vaikams ruošė knygeles.

– Susižadėjote prieš 10 metų. Labai graži detalė, kad Karolina pati padarė sužadėtuvių žiedą. Kaip atrodė jūsų sužadėtuvės?

Karolina: Sugalvojau Eglei pasipiršti per vieną japonų kultūros renginį. Eglė tuo metu dalyvavo konkurse, o aš turėjau prisidėti prie organizavimo. Sugalvojau renginio pabaigoje jai pasipiršti. Buvome viešbutyje, kuris turėjo gražią terasą prie žirgyno. Suorganizavau, kad ten ateitų visi draugai.

Iki tol draugai Eglei padarė netikrą fotosesiją, kad ji būtų pasipuošusi. Viena mūsų draugė siuva sukneles, aprengė Eglę viena jų – neva vyksta fotosesija. Nenorėjau Eglės pastatyti į tokią padėtį, kad ji ateina su treningais, o aš jai peršuosi ir jai dėl savo aprangos nejauku.

Bet iš viso to pasiruošimo jaudulio pamiršau jai atrašyti į žinutes. Mano telefonas buvo kažkur numestas, o Eglė draugams jau skundžiasi, kad neskiriu jai dėmesio, kad gal mes jau skiriamės. Vakare po fotosesijos Eglę atvedė į žirgyną prie gražios terasos, o ten visi laukė su balionais. Susigraudinusi, vos pralemendama, priklaupiau ir pasipiršau.

Eglė: Buvo labai netikėta, visiškai to nesitikėjau. Prisimenu, kad labai daug verkiau.

Karolina: Aš Eglės paklausiau, ar ji už manęs tekės, o ji pasakė ne „taip“, o „aha“. Šitai gerai atsimenu (juokiasi).

– Nors susižadėjote prieš 10 metų, ilgą laiką niekaip negalėjote įtvirtinti savo santykių. Nebent galėjote važiuoti į užsienį – Estija visai šalia, ten ir susituokti galima. Bet jums buvo svarbu valstybės pripažinimą gauti Lietuvoje.

Eglė: Taip, mums labai svarbu tokią teisę gauti Lietuvoje. Užsienyje gali susituokti, bet, grįžus į Lietuvą, santuoka negalioja. Kokia to prasmė? Aišku, daug porų tai daro ir taip įprasmina savo santykius, bet norisi, kad tokia partnerystė ar santuoka galiotų ir Lietuvoje.

Mes čia gyvename, dirbame, mokame mokesčius, kuriame savo ateitį. Norisi, kad čia turėtume mums pritaikytą, normalią įstatyminę bazę. Mums reikia ne tik šių teisių – mums taip pat reikia ir pareigų vienos kitai.

Kartu nėra taip, kad norime papildomų teisių, mes norime tų teisių, kurias turi visi kiti Lietuvos piliečiai. Taip pat mes norime ir tokių pačių pareigų, kokias turi sutuoktiniai vienas kitam.

Karolina: Mes galvojame, kaip apeiti sistemą. Pasirodo, užsieniečiai Lietuvoje turi daugiau teisių nei Lietuvos piliečiai. Jei viena iš mūsų pakeistų pilietybę, užsienyje sudaryta santuoka galiotų ir Lietuvoje. Mes netgi galvojome: gerai, aukojame vienos lietuvišką pasą ir pilietybę, kad mūsų santuoka galėtų galioti Lietuvoje, bet gaila. Mes mylime Lietuvą.

Eglė: Nesąmonė. Nesąmonė keisti pilietybę, kad Lietuvoje turėtum teises.

– Sakote, kad svarbu turėti tas teises ir pareigas Lietuvoje, svarbu išsaugoti pilietybę. Tačiau kai kurios poros išvažiuoja gyventi į kitą šalį, kurioje gauna ne tik teisinę apsaugą, bet kurioje gal ir visuomenė yra labiau priimanti, gal ir politikai neleidžia sau švaistytis bjauriais žodžiais, visuomenėje yra daugiau priimančių žmonių. Kurį laiką ir jūs gyvenote svetur, bet sugrįžote į Lietuvą. Nesinorėjo gyvenimo praleisti toliau nuo Lietuvos?

Karolina: Studijuodama užsienyje gyvenau penkerius metus, kartu su Egle praleidome apie dvejus metus. Gyvenome Škotijoje.

Eglė: Taip, ten mes galėjome įteisinti savo santykius. To nepadarėme, galėjome tai padaryti ir ten gyventi, tačiau mus vis tiek traukė namai – čia turime šeimas, tėvus, senelius, draugus. Iki išvažiavimo į Škotiją savo gyvenimą kūrėme čia, Lietuvoje yra mūsų artimieji, mūsų bendruomenė.

Vis tiek traukia prie namų. Nėra taip lengva viską atkirsti, išvykti į užsienį, pasakyti „čiau“ ir viskas. Ne, vis tiek esame labai patriotiškos, norime to gėrio Lietuvai, norime, kad Lietuvoje būtų kiek įmanoma geriau. Čia labai faina, tikrai. Lietuvoje labai faina, kartais per negatyvą pamirštame, kaip čia iš tikrųjų faina.

Karolina: Atgal į Lietuvą traukia ne tik šeima ir draugai, bet ir kultūra, mūsų šaknys. Kad ir kur nuvažiuosi, kitoje šalyje visą gyvenimą būsi svetimas. Niekada nebūsi iki galo savas. Nuvažiavusios į Škotiją, daugiausia bendravome su tokiais pačiais imigrantais kaip mes.

Eglė: Kiek pastebėjome, visi emigrantai atvažiuoja ir išvažiuoja, vietiniai gyventojai nelabai nori formuoti ryšio, nes žino, kad po metų emigrantai vis tiek išvažiuos atgal į savo šalis. Iš tikrųjų taip ir yra.

– O ten būdamos pajautėte, kad visuomenė yra atviresnė, todėl gal tam tikra prasme būtų lengviau ten pasilikti?

Eglė: Mūsų santykius Škotijoje priėmė tikrai visai kitaip nei Lietuvoje. Darbe nebuvo taip, kad kas nors kreivai žiūrėtų, pletkintų. Ten viskas priimama taip natūraliai. (...) Ten gyvenimas tiesiog eina, ten žmonės nelenda į kitų asmeninius santykius. Ten niekam nerūpi, klausimų nekyla.

– Lietuvoje jums prireikė šiek tiek laiko, kol savo meile pradėjote džiaugtis atvirai, kurį laiką santykiais džiaugėtės tik dviese. Ar buvo sunku apie tai pasakoti pirmuosius kartus?

Eglė: Taip, buvo labai sunku. Tikriausiai pirmiesiems pasakėme draugams. Buvo labai baisu – maža, kaip sureaguos, buvo baisu likti vienišai, kad atstums. Mums labai pasisekė su draugais, jie yra nuostabūs žmonės, niekam nebuvo kažkokios nuostabos. Jie galvojo, kad tai kaip ir matosi (juokiasi).

Buvo baisu pasakyti tėvams, artimiesiems, kolegoms. Aišku, yra žmonių, kuriems labai ilgai nesakiau, net nebuvau užsiminusi. Dabar jau žino – sunku nežinoti, kai viskas buvo pakankamai vieša.

Atsiskleidimas yra gana sudėtingas. Lietuvoje tokia kultūra, kad visi klausinėja, ar turi antrą pusę. Esi įstumtas į kampą arba meluoti, arba keistai nutylėti. Labai baisu pasakyti, kad mano antra pusė yra mergina, nes bijai būti apkaltinta, kad demonstruojiesi. Esi tokioje keistoje situacijoje, kai nenori dėmesio, bijai konflikto, apkalbų ir tiesiog tyli.

Karolina: Aš šiek tiek jautresnė siela nei Eglė, mane gerokai anksčiau užkniso slėpti ir meluoti. Pradėjau žaisti tokią gyvenimo loteriją – man žmonės yra svarbūs, todėl atsiskleisiu kiek įmanoma greičiau, tada jie arba mane priims, arba ne.

Studijavau Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Ten nuostabūs dėstytojai ir menininkai, nebuvo jokių problemų. Šaulių sąjungoje sutikti žmonės man pasirodė labai artimi. Supratau, jei slėpsiu savo tapatybę, man bus nemalonu, todėl kuo greičiau atsiskleisiu, tuo greičiau išaiškės ta loterija – arba lieku čia ir nesislepiu, arba, jei mane atstumia, aš išeinu ir nemeluoju. Gal tai kam nors nepatinka, bet niekas to neparodo.

Jei kas nors klausia, šiandien nesakau „antra pusė“ ar „draugas“, sakau „mano draugė Eglė“. Taip paprasčiau. Negali visiems patikti.

– LRT RADIJO dokumentikoje esate pasakojusios, kad Eglės močiutė prieš susitikimą su Karolina pasipuošė, tai buvo toks svarbus susitikimas. Kaip suprantu, močiutės jūsų žinią apie draugystę priėmė bene paprasčiausiai?

Eglė: Mano močiutė yra mokytoja, tikriausiai jau visokių vaikų mačiusi. Kai jos paklausėme, kaip čia taip pozityviai sureagavo, pasakė, kad jau seniai apie mus žinojo, bet kadangi niekas apie tai nekalbėjo, galvojo, kad ir ji saugos mūsų paslaptį, kad ji vienintelė tokia protinga visoje šeimoje – žino, kas čia vyksta, bet nesakys (šypsosi).

Karolina: Močiutės yra aukseliai.

– Buvo sunku pradėti tą pokalbį su kitais šeimos nariais?

Eglė: Mano atveju man buvo labai sunku. Mano tėvai iš pradžių manęs nepriėmė, prireikė daug metų santykiams pataisyti. Šiuo metu atrodo, kad viskas eina gera vaga, bet pradžia buvo sunki.

Karolina: Mane priėmė iš karto, bet neleido apie tai kalbėti. Tai viską apsunkino. Tėvai, norėdami gero man, norėdami negąsdinti visuomenės ir paveikti pirmųjų eisenų vaizdų, uždraudė apie tai kalbėti. Man tai psichologiškai buvo labai sunku. Mane bandė apsaugoti nuo pasaulio, drausdami apie tai kalbėti.

Eglė: Tėvų negalime kaltinti. Pamenu, kaip daugiau nei prieš 10 metų vykusiose pirmosiose „Pride“ eitynėse buvo baisu, kiek buvo policijos... Tėvai buvo prigąsdinti to, ką matydavo per televiziją, kokia buvo visuomenės reakcija.

Tėvų reakcija buvo nelabai pozityvi, bet tai suprantama. Tuo metu buvo toks kontekstas, toks požiūris. Man atrodo, dabar Lietuvoje judam dideliais šuoliais į priekį. Manau, esame liberalesnė šalis.

– Prireikė daug laiko ir iki KT sprendimo, kuris atvėrė galimybę partnerystę registruoti per teismus. Ką jums reiškia šis sprendimas, galimybė sudaryti partnerystę – kad ir teismo keliu, bet vis tiek kažkokiu būdu įtvirtinti savo santykius?

Eglė: Tai prideda orumo ir tvirtumo, pasitikėjimo. Yra tikrai labai daug sunkių niuansų, kai reikalinga įstatyminė bazė. KT sprendimas parodo, kad kažkas eina į priekį. Vis tiek norisi ne tik teisių, bet ir pareigų. Man atrodo, tai labai svarbu.

Karolina: KT sprendimas suteikia saugumo ir finansinio stabilumo. Yra daug dalykų, kurie be partnerystės yra sudėtingesni. Pavyzdžiui, statantis namus, perkant nekilnojamąjį turtą ar imant paskolą.

Jei, pasak valstybės, mes viena kitai esame niekas, viskas yra gerokai brangiau ir sudėtingiau. Tai tiesiog nesąžininga. Mes mokame tokius pačius mokesčius kaip ir visi kiti. Kodėl mes turime mokėti vadinamąjį gėjaus mokestį? Taip tiesiog nesąžininga.

– Ne kiekvienas pasiryžta eiti visą šį kelią. Tai sudėtingas, ilgas, kainuojantis ir pastangų, ir laiko procesas. Papasakokite, ką jums reikėjo pereiti. Kaip jautėtės, kai sužinojote, kad jus teismas pripažino partnerėmis, ar buvo lengva patikėti, kad visas kelias kaip ir nueitas, kad pasiektas finišas?

Eglė: Manau, finišas dar nėra visiškai pasiektas. Kai tai paskelbė, apsiverkėme iš džiaugsmo. Labai smagu būti progreso dalimi. Labai džiaugiamės, kad Tolerantiško jaunimo asociacija ir mūsų advokatas mums suteikė tokią galimybę tai padaryti.

Kai tapome partnerėmis, jautėme didelę gerų jausmų bangą. Tačiau vėliau nuriedėjo ir labai negatyvi banga – susilaukėme tūkstančių baisių komentarų, matėme ir grasinimų, buvome išvadintos šlykščiausiais žodžiais. Psichologiškai dardėjome žemyn. Tai sukūrė nesaugumo jausmą, jau tada pradėjome žiūrėti per petį.

Karolina: Kai Tolerantiško jaunimo asociacija su advokatu pasiūlė galimybę eiti į teismą prieš valstybę, mes nusiteikėme, kad tai truks labai labai ilgai, įsivaizdavau, kad tai truks metus ar dvejus. Tai įvyko daug greičiau, nei tikėjomės.

Tiesą pasakius, žinodama, kaip Seimas kaišioja pagalius į ratus dėl visko, kas susiję su partneryste, nuoširdžiai netikėjau, kad laimėsime. Nežinau, iš kur atsirado ta maža viltis, dėl kurios sutikome eiti šį kelią. Kai mums pasiūlė, per dvi sekundes nusprendėme, kad tikrai einame, bet giliai viduje maniau, kad nebus lengva, kad tikrai kažkas kiš pagalį į ratus ir ras kaip trukdyti šiam procesui.

Kai gavome žinutę, kad, merginos, jūs esate istorinė pora, esate pripažintos šeima ir partnerėmis, buvome be žodžių, apsiverkėme. Man dingo kalbos dovana: ką, negali būti, neturėjo būti taip greitai, be didesnių pagalių į ratus.

Aišku, mūsų advokatas ir Tolerantiško jaunimo asociacija nuėjo daug ilgesnius kelius. Mes atsiradome gerokai vėlesniame etape. Jie ėjo per visus purvus. Mums tiesiog pasisekė, kad jie mums pasiūlė tokią galimybę, mes iš esmės nepadarėme kažko labai daug. Mums tiesiog pasisekė.

Eglė: Dar su Karolina juokavome, galvojome, kad tikriausiai užginčys šį teismo sprendimą ir tuoj po langais rasime Gražulį su Žemaitaičiu – uždaryk vartus, nes įlips per tvorą (juokiasi).

– Praėjo mėnuo nuo ceremonijos – kaip jaučiatės šiandien? Kas pasikeitė nuo ceremonijos ir nuo teismo sprendimo, kuris buvo dar kiek anksčiau?

Eglė: Dabar vis juokaujame – jei kuri kokį nešvarų puodelį palieka, klausiame: ką, skirsiesi dabar? Negali! (Juokiasi.) Šiaip faina, atsirado tvirtumo jausmas, didesnis pasitikėjimas, kad mes esame tikra pora.

Karolina: Kai pasisakai apie savo orientaciją, kad esi lesbietė ar gėjus, žmonės dažnai sako, kad tai tik fazė, praeis. Turi įrodyti savo meilę, kad kartu esi pakankamai ilgai, kad santykiai yra pakankamai rimti.

Jei heteroseksualus žmogus su kuo nors susitikinėja du mėnesius, tai jau pakankamai rimta, o jei pasakai, kad mes su Egle jau 13 metų esame kartu, tai tau sako, kad dar nesutikai tinkamo vyro. Dabar mūsų santykiai patvirtinti teisiškai. Tai suteikia tvirtumo.

Eglė: Šiuo metu organizuojame savo vestuvių ceremoniją. Ceremonija rotušėje buvo be artimųjų, todėl net buvo šiek tiek skaudu, nes neišėjo to suorganizuoti. Dabar jau organizuojame tikrąsias vestuves, jose bus mūsų šeima, artimieji, draugai.

– Visas šis nueitas kelias buvo sunkus, su daug nerimo ir dvejonių. Ar iš viso šio proceso išsinešate ir ką nors gražaus?

Eglė: Man atrodo, mes dar labiau sulipome, jei tai dar buvo įmanoma. Atrodo, perėjome viską, nežinau, kas gali dar nutikti. Atrodo, didžiuosius kalnus jau perėjome.

Karolina: Perėjome visokias negandas, pykomės, taikėmės, nežinau, ar didesnių iššūkių gali būti. Dabar smagioji dalis – žiūrime, kaip atrodys šventės spalvų paletės, kvietimai, suknelė... Ieškome, kas ves ceremoniją, kokia muzika gros.

Eglė: Ta pati mūsų draugė dizainerė, kuri padėjo mane apgauti per sužadėtuves, leido man išsirinkti suknelę. Galiausiai išėjau su dviem suknelėm – pagalvojau, kad reikia ir ceremonijai, ir vakarinei daliai. Labai simboliška, kad, praėjus 10 metų, ir savo vestuves paminėsime su tos pačios dizainerės suknele.