Iš Vilniaus – į dvarą Alytaus rajone. Tokį sprendimą priėmė du vaikus globojantys mokytojai Valdas ir Jurga Statulevičiai. Čia gyvenimą kuriantys globėjai pripažįsta – prieš priimdami globoti vaikus neturėjo iliuzijų, kad bus lengva, tačiau nemanė, kad bus taip sudėtinga. Visgi abu pabrėžia, kad vaikų pokyčiai suteikia jėgų, o laimę neša ir mažos pergalės.
Valdas ir Jurga Statulevičiai dirbo vienoje privačioje Vilniaus mokykloje, buvo mokytojai, o Valdas mokyklai ir vadovavo. Anksčiau mokytojai yra dirbę globos namuose, specialiojoje mokykloje, tad, šypsosi sutuoktiniai, abu manė, kad niekada neimtų globoti vaikų.
Viskas pasikeitė, kai Valdas į mokyklą priėmė mokytis kelis vaikus iš globos namų – taip, manė jis, vaikai gaus galimybę turėti kitokią pradžią gyvenime, tačiau vienas berniukas – Benas – kėlė daug sunkumų.
„Situacija ėjo prie to, kad jį reikėtų šalinti iš mokyklos. Jis labai sunkiai adaptavosi, destruktyviai elgėsi, buvo didžiulių socializacijos problemų.
Mokykla krikščioniška, mes patys esame tikintys žmonės, todėl pradėjau savęs klausti, kaip bus su mano krikščionybe – vaiką pašalinsiu iš mokyklos, nors matau problemas, kad jis yra globos įstaigoje, kur nėra sąlygų jam keistis“, – prisimena Valdas.
„Imam abu!“
Jis suprato – berniukui reikia, kad kažkas asmeniškai už jį prisiimtų atsakomybę, kad jis augtų šeimoje. Valdas ėmė kelti savo paties atsakomybės klausimą – ką jis gali padaryti, kad padėtų berniukui? Taip kilo mintis apie globą.
„Pagalvojau, gerai, Dieve, supratau. Bet tuo klausimu turėjau būti kažkaip sutaręs su Jurga, nes jai tikriausiai atitektų didžiausias krūvis auginant vaiką. Papildoma problemėlė buvo, kad berniukas ir sesę turi. Tada jau meldžiausi ir prašiau dievo, kad jis ir su Jurga pakalbėtų“, – šypsosi Valdas.
Supratau, kad su ta emocija reikės gyventi, kad taip greitai tai nedings.
Jurga
Jis pripažįsta kurį laiką neišdrįsęs apie tai pasikalbėti su žmona, tačiau kai paklausė, ką ji manytų apie globą, Jurga iš karto suprato, kad vyras kalba apie Beną.
„Jurga sakė taip pat kurį laiką galvojanti apie Beno globą, tad pasakė: „Imam.“ Sakau, nuostabu, bet dar tokia problemėlė – jis ir sesę turi. Bet Jurga atsakė: „Imam abu“, – pirmąjį pokalbį apie globą prisimena Valdas.
„Buvau nustebusi, kad mes galvojame tą patį. Nors aš, prisipažinsiu, labai to nenorėjau ir tas mintis vijau. Aš turėjau atjautą, ant vaiko nepykdavau, bet kai po pamokos grįžti ir esi Beno sukandžiotas, apspardytas, apkeiktas... Supratau, kad su ta emocija reikės gyventi, kad taip greitai tai nedings“, – pasakoja Jurga.
Taip pat skaitykite
Iš Vilniaus – į Alytaus rajono dvarą
Taip prieš šešerius metus į Statulevičių šeimą atkeliavo Benas su sesute Lina, kurių tikrieji vardai, globėjų prašymu, pakeisti. Tada sutuoktiniai turėjo idėją pasiimti globoti dar kelis vaikus, tačiau namuose Vilniuje nebuvo daug vietos, o ir mintis auginti vaikus sostinėje šeimai nebuvo patraukli.
„Galvojome, gal įsigytume kokį namuką vienkiemyje. Valdas – mūsų didžiųjų projektų kūrėjas, jis man vis kažkokį dvarą rodo, o aš sakau: „Nerodyk, šlykštus, negaliu žiūrėti“, – su šypsena prisimena Jurga.
„Tada buvo kovidas, karantinas, todėl turėjome daugiau laiko tokiam pamąstymui apie kažką. Tada ta mintis ir paaštrėjo – turiu poreikį kažkokioms veikloms, daryti kažką prasmingo“, – priduria Valdas.
„Kažką didelio“, – pataiso Jurga.
„Kad tai man būtų iššūkis“, – sutinka sutuoktinis.
„Didelio“, – jau juokiasi Jurga.
Pradėjus dairytis „namuko vienkiemyje“, Valdui akis užkliuvo už Dapkiškių dvaro. Jį pirmąjį sutuoktiniai ir aplankė. Tiesa, sako Valdas, slapta žmonos mintis tikriausiai buvo tokia – pažiūrėsime ir praeis noras.
„Tikrai taip, kur jau tokį baisuoklį pirksim – kam? Bet atvažiavome ir patiko. Taip šitas dvaras buvo pirmas ir paskutinis, kurį aplankėm“, – šypsosi Jurga.
Taip pat skaitykite
Per du mėnesius – gyvenimas aukštyn kojomis
Nors dvaras ir jo aplinka patiko, Jurga nesitikėjo, kad gyvenimas taip greitai pasikeis, o šeima iš karto atsikraustys čia gyventi.
„Galvojau, atvažiuosime čia vasaromis, po truputį kuisimės, bet teko viską parduoti, pasiimti paskolą, kraustytis čia. Viskas nutiko per du mėnesius – aukštyn kojomis. Man buvo labai sunku, nes aš nemačiau tokios vizijos, kad čia gali būti stovyklavietė. (...)
Man patiko mano rutina, man labai patiko mano darbas ir iš viso nesupratau, kur čia mes važiuojame – į kažkokį kaimą. Dabar, po dvejų su puse metų, pradedu matyti tą viziją, jau pasitikiu ir savo vyru, kad čia ne vidurio amžiaus krizė, kad viskas gerai“, – pasakoja Jurga.
Bet Valdas tuojau pataiso: „Jurga kaip tik suprato, kad čia vidurio amžiaus krizė! Aš ir pats sau tai taip įvardiju. Dauguma vyrų ir moterų praeina vidurio amžiaus krizę – ji reali, kai permąstai, pagalvoji, kad maždaug pusė gyvenimo nugyventa – kaip nori likusią pusę nugyventi, ar tikrai esi patenkintas tuo, kur esi, ką darai, kokia to prasmė?“
Statulevičių sprendimas kraustytis į Alytaus rajone esantį dvarą kiek sujudino globojamų vaikų pagrindą ir pasitikėjimą, tačiau, pasakoja Jurga, padėjo atviras pokalbis.
„Mes pasakėme, kad ne sienos mus daro saugius, o žmonės – esame šeima, todėl kur mes bekeliautume, net jei gyventume palapinėje, vis tiek mylime vienas kitą ir gyvename kartu, svarbu mūsų santykiai. Tada vaikai nurimo, o dabar abu labai laimingi, nes kiekvienas turi po savo kambarį“, – sako Jurga.
Taip pat skaitykite
Iliuzijų, kad bus lengva, neturėjo
Sutuoktiniai džiaugiasi, kad vaikai priprato ne tik prie gyvenimo Alytaus rajone, bet ir šeimoje. Nors iššūkių yra ir dabar, sunkiausia buvo pradžioje.
„Abu esame pakankamai patyrę pedagogai, todėl neturėjome iliuzijų, kad viskas bus labai gražu. Galvojome, kad bus sunku, bet negalvojome, kad bus taip sunku“, – pripažįsta Valdas.
Sunkiausia šeimai buvo tai, kad nebuvo galimybių pailsėti ir bent dienai pabūti dviese, iš pradžių sutuoktiniai baiminosi prašyti pagalbos. Dabar abu sako – svarbu nebijoti sakyti, kad susiduri su sunkumais, nes kitaip jausiesi vienišas.
Neturėjome iliuzijų, kad viskas bus labai gražu.
Valdas
„Pažiūri, kad yra tiek sėkmės istorijų, globėjai taip gražiai apie viską pasakoja. Nesąmonė – sėkmės istorija atsiranda po tam tikro laiko, kai įpranti. Jausdavausi blogai, galvojau, kodėl mums neišeina, kodėl turime tiek trinčių, kodėl vaikai nelaimingi – ne dėl mūsų, bet jie tokie sužaloti. Skaitau vieną straipsnį, kitą, ir visiems taip gerai, taip gražu“, – prisimena Jurga.
Tada padėjo pokalbis su pažįstama globėja, kurios šeima globojo tris vaikus – pravirkusi, kad labai sunku, o situacija prasta, Jurga išgirdo nuraminimą, kad ir jai taip būdavo: „Pagalvojau: jai, tokiai tobulai, kuriai taip gražiai sekasi? O jos mintys tokios kaip ir mano! Ji mane nuramino, kad tai praeis, kad reikia tai iškentėti, ir pasiūlė pabandyti pailsėti.“
Nors sutuoktiniai baiminosi prašyti pagalbos, netrukus šeimos draugai pasisiūlė pasirūpinti vaikais ir dviem naktims išleido juos pailsėti.
„Tuo metu ir mums nebuvo laiko pasikalbėti, buvo atsiradusi trintis, todėl išvykome, atstatėme savo santykį, nusimatėme viziją ir misiją bei sustiprėję grįžome. Nuo tada nebebijojome prašyti pagalbos, viskas pradėjo keistis“, – pasakoja Jurga.
Taip pat skaitykite
Pokyčiai suteikia vilties
Globėjai pažymi – sveikintina ir nuostabu, kai žmonės galvoja apie globą, tačiau svarbu pagalvoti ir apie pagalbą, kur būsimieji globėjai galėtų kreiptis.
„Praktiškai visus pirmuosius metus mes nė vienos dienos nebuvome be vaikų, kartu buvome visą laiką. Tada mes dirbome mokykloje, todėl ir ten buvome su jais – 24 valandos per parą tiesiogine to žodžio prasme“, – prisimena Valdas.
Jam antrina ir Jurga – dirbant toje pačioje mokykloje, kurioje mokėsi vaikai, mokytojai neretai atbėgdavo paprašyti pagalbos: „Taip ir bėgiodavome – būdavo, visą klasę palieki ir bėgi gesinti ugnies, nes ten labai blogai. Namuose dar ir už tai turėdavai atsiimti.“
Dabar globėjai šypsosi – tiek jie, tiek aplinkiniai pastebi vaikų pokyčius, o tai ir patiems suteikia jėgų ir vilties, tačiau iki to reikėjo eiti mažais žingsneliais.
„Iš pradžių galvojome: mes šeima, tik į priekį! O vėliau tas burbulas gniūžta. Juk ir prieš susilaukiant vaikelio jį nešioji devynis mėnesius, o čia nori, kad praėjus savaitei darniai gyventume. Kaip ir nėštumas, kaip ir gimdymas – turi praeiti visus etapus“, – dalijasi Jurga.
Taip pat skaitykite
Svarbi vaikų parama
Didelė pagalba globėjams – jų biologiniai vaikai. Kilus minčiai kraustytis gyventi į dvarą, Statulevičiai visų pirma susisiekė su vyresniąja dukra Agne. Ji su vyru sutiko kartu apsigyventi dvare ir padėti prižiūrėti globojamus vaikus, tvarkyti dvarą ir organizuoti įvairias veiklas.
Globėjai dėkingi ir jaunesniajam sūnui Ainiui – kai į šeimą atsikraustė vaikai, Ainis dar buvo paauglys, gyveno su tėvais.
Iš pradžių galvojome: mes šeima, tik į priekį! O vėliau tas burbulas gniūžta.
Jurga
„Galime gražiai viską piešti, kaip jis gražiai priėmė pokyčius – taip ir buvo, – bet jam buvo tikrai sunku. Jis kartą pasakė: aš net mintyse sau neleidžiu apie jus pagalvoti blogai, o vaikai rėkia ant jūsų su keiksmažodžiais – negaliu klausyti. Jam tai buvo labai labai skaudu“, – pokalbį su sūnumi prisimena Jurga.
Jai antrina ir vyras – nors globėjai buvo nusiteikę, kad užtruks, kol atsiras pagarba ir meilė, sūnui buvo sudėtinga stebėti vaikų elgesį su tėvais.
„Vaikams sunku ir dėl to, kad turi pasidalyti tėvais. Būna, vaikai pavydi ir jaunesniam broliui ar sesei, o čia priimi kitus vaikus į šeimą – tai yra krūvis. Džiaugiamės, kad jis su tuo krūviu susitvarkė“, – priduria Valdas.
„Prisipažinsime, apleidome savo vaiką, nes labai daug pastangų dėjome ten. Pamatėme tą klaidą. Tada Valdas pasidarė pasimatymą su sūnumi, aš, kaip mama, taip pat tai padariau, daug kalbėjomės. Ir jam pradėjo kristi sienos“, – pasakoja Jurga.
Sumažinti lūkesčiai ir minimalūs tikslai
Globėjai pažymi – tapo lengviau, kai pavyko sumažinti lūkesčius. Praėjus keliems mėnesiams nuo globos pradžios, pora nusprendė – sau, kaip šeimai, kels minimalius tikslus. Pavyzdžiui, pirmasis tikslas tapo ramus vaikų miegas.
Iš pradžių Lina kiekvieną naktį bėgdavo pas tėvus į lovą – vis susapnuodavo blogą sapną, o toks miego ritmas vargino ir globėjus. Benas miegodavo labai jautriai – tik priėjus užkloti, pašokdavo iš lovos.
„Pirmas kelias naktis buvau šoke – prie vyresniųjų vaikų, prie Agnės ir Ainiaus, galėdavai su patrankomis šaudyti, o jie negirdėdavo miegodavo toliau. Būdavo, tyliai tyliai prie Beno lovos prieinu, o jis šoka į mane su kumščiais.
Aš net patalo negalėdavau paimti ir užkloti – jis šokdavo į mane, anksčiau turėjo save ginti, būti kovinėje parengtyje. Nuramindavau ir vėl ramiai atsiguldavo“, – prisimena Jurga.
Tikslas, kad užklotas Benas nebepašoktų iš lovos, buvo pasiektas po metų ar pusantrų. Dabar globėjai džiaugiasi – ir ryte kambaryje uždegus šviesą berniukas taip lengvai neprabunda.
„Mes su Valdu švenčiame didžiulę pergalę. Vaikui reikia miegoti, ramiai miegoti. Dabar ir Lina ramiai miega. Išsikeliame po mažą tiksliuką“, – sako Jurga.
Mažos pergalės
Kitas Beno pasiekimas – prie pusryčių stalo ištarti žodžiai „nenoriu kiaušinių“. Anksčiau net ir ko nors nenorėdamas, net jei maistas nepatinka, berniukas viską valgydavo, nepaprašydavo ko nors kito.
Globėjai džiaugiasi ir vaikų skaitymo įgūdžiais. Kai Benas atkeliavo į globėjų šeimą, jis nemokėjo skaityti.
„Apleistumas buvo milžiniškas. Kadangi Benas elementariai nemokėjo skaityti, jam nesisekdavo mokykloje – mokytoja pasako kažką perskaityti ir padaryti, o jis skaito ir nesuvokia teksto, tada iš to pykčio, kad nieko nesupranta, klasėje padaro tokį balaganą, kad niekas nebegali mokytis“, – kalba Valdas.
Benui apsigyvenus globėjų šeimoje, jie stengėsi, kad jis per dieną bent 10 minučių paskaitytų. Iš pradžių kildavo konfliktų ir dėl to, o dabar berniukas net „užsiskaito“, taip įsitraukia į knygą, kad nueina per vėlai miegoti.
„Nerealu, kiek jis dabar yra knygų perskaitęs, tikriausiai klasėje skaito daugiausia“, – džiaugsmo neslepia globėjas.
