Dainininkė Ieva Zasimauskaitė teigia po trejų metų pertraukos grįžtanti į muzikos sceną. Nors toli nuo muzikos ji niekada nebuvo atsitraukusi, tikina, jog švelnių scenos ir žiūrovų glostymų auginant dukrą Priją ji pasiilgo labiau už viską.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Kodėl būtent dabar nusprendei kurti pirmąjį albumą?
– Viskas turėjo įvykti kiek anksčiau, bet gimė dukrytė, viskas muzikiniame kelyje sustojo, mano pačios gyvenime išsiveržė tikras vulkanas. Galvojau, kai gims dukrytė, viskas bus taip pat, tik šalia turėsiu ją, tačiau pasirodė, kad taip nebūna. Jei nori būti mama, tai turi būti mama pilna koja.
Paauginau dukrytę ir pagalvojau, kad viską, ką sukaupiau per tuos trejus metus, turiu sudėti į muziką.
– Kaip pasikeitė tavo santykis su scena, gimus Prijai?
– Aš labai pasiilgau scenos, galvojau, kad būsiu namų šeimininke, tačiau trejus metus pabuvusi namuose, supratau, kad negaliu gyventi be muzikos ir be scenos.
Galvojau, kai gims dukrytė, viskas bus taip pat, tik šalia turėsiu ją, tačiau pasirodė, kad taip nebūna.
– Ką reiškia tavo dukros Prijos vardas?
– Mano gyvenime buvo tokia nuostabi moteris, susijusi su mano dvasiniais ieškojimais. Kai sužinojau, kad laukiuosi, viduje jaučiau, kad tai bus dukrytė, ir pagalvojau, kad ją pavadinsiu moters garbei.
Jos vardas reiškia intelektualią moterį arba gerų palaiminimų deivę.
– Kas tave įkvėpė parašyti „Kol myliu“ dainos tęsinį?
– Mano gyvenime egzistuoja viena, ištisa meilė – tiek žmonėms, tiek santykiams, aš tikiu amžina meile. Tikiu, kad tikra meilė niekur nedingsta. Todėl ir mano naujoji daina yra apie tai, kad esame vienas kūnas, viena siela ir kartu būsime amžinai.
Kartais būna, kad bažnyčioje negaliu šios dainos sudainuoti, nes visi verkia.
– Kai sudainavai dainą „Kol myliu“, visi galvojo, tai bus amžina vestuvių daina. Ar tai yra tiesa?
– Taip, šią dainą dainavau vestuvėse, matyt, tūkstantį kartą. Daug kas manęs klausia, ar man dar nepabodo, bet kiekvienos vestuvės yra kitokios, istorijos yra skirtingos. Kartais būna, kad bažnyčioje negaliu šios dainos sudainuoti, nes visi verkia. Aš šią dainą labai giliai išdainuoju, negaliu patikėti, kaip viena daina gali daryti tokius stebuklus.
Buvo tokios vestuvės, kai galvojau, kad pabėgs ne tik kunigas, bet ir jaunieji. Vestuvės vyko skirtingomis kalbomis (...). Galvojau, ar man pirmai iš čia pabėgti, bet vestuvės įvyko, manau, kad jie gyvena ilgai ir laimingai.
Pirmą kartą mes susituokėme prieš mėnulį, kai pažadėjome, kad bandysime rasti kelią vienas pas kitą. Dabar, po septynerių metų, galvoju, kad tokią eilutę pasakyti kartais nebėra taip lengva.
– Tavo pačios meilės istorijoje yra momentų, vertų kino filmo – kuris iš jų tau yra pats įsimintiniausias?
– Jų yra labai daug. Pirmą kartą mes susituokėme prieš mėnulį, kai pažadėjome, kad bandysime rasti kelią vienas pas kitą. Dabar, po septynerių metų, galvoju, kad tokią eilutę pasakyti kartais nebėra taip lengva.
– Kur dažniausiai išsiskiria jūsų nuomonės?
– Buityje, paprastuose dalykuose. Aš kiekvieną kartą nervinuosi, kai jis manęs paklausia, kur sudėti Prijos megztukai – kaip jis gali nežinoti, kur yra ta pati spinta, kuri ten stovi jau trejus metus? Tačiau aš vis bandau prieiti prie tos teorijos, kad vyrai yra iš Marso, o moterys – iš Veneros. Mes niekada nesuprasime jų, o jie – mūsų.
– Kaip sekėsi su šeima keliauti į Indiją?
– Kai pirmą kartą su Prija keliavome į Indiją, jai buvo aštuoni mėnesiai, visi sakė, kad aš išprotėjau. Visi mane prigąsdino, kaip bus blogai. Tačiau Prija ten pasirodė kaip tikra pilietė, tas pats įvyko ir šiais metais. Ji laksto basomis kojomis, valgo kokosus ir prašo mūsų eiti į šventyklą.
